Emigrantai: tikri namai tik gimtinėje

Sunki pradžia

Danguolė ir Valdas Karpavičiai jau pusmetį Lietuvoje - suka šeimos lizdelį naujuose namuose ir augina keturių mėnesių dukrelę Rusnę.

Poros svajonės turėti savo būstą, susilaukti vaikų pagaliau išsipildė. Tačiau sutuoktiniai prisipažįsta, kad kelias link jų nebuvo lengvas.

O viskas prasidėjo 2001-aisiais, kai į lietuvių pamėgtą Jungtinę Karalystę be vizų dar neįleisdavo.

Pašnekovai prisimena: buvo jauni, entuziastingi, labai norėjo užsidirbti, pamatyti pasaulio. Danguolė buvo ką tik įgijusi chemijos bakalauro diplomą Vilniaus universitete, tačiau dirbti pagal specialybę Lietuvoje nesinorėjo: „Darbo ir Lietuvoje buvau ragavusi - dirbau beveik visus studijų metus. O kai ruošėmės važiuoti, galvojau: dirbsim, ką tik reikės - kambarius tvarkysiu, o jei įsidarbinsiu padavėja - bus labai gerai“.

Valdo brolis, prieš tai Didžiojoje Britanijoje pragyvenęs 16 metų, nupirko jaunuoliams anglų kalbos kursus - taip jiems buvo išduota studento viza.

Pirmasis emigranto duonos paragauti išvyko Valdas, o Danguolė dar kelioms savaitėms liko Lietuvoje: „Dar dabar atsimenu tą dieną, kai išvyko Valdas: sėdėjau, jaudinausi - praleis, nepraleis? Laukiau, kol paskambins. Gerai, kad lengvai praleido“.

Valdas suskuba paaiškinti, kad tuo laiku net ir viza negarantuodavo, jog į šalį pavyks patekti. Nemažai laimės ieškoti patraukusių lietuvių taip ir likdavo už sienos.

Įkurtuvės

Atvykęs į Londoną, vaikinas glaudėsi ant čiužinio brolio ir dar dviejų lietuvių nuomojamame butuke. Netrukus brolis padėjo įsidarbinti pagalbiniu statybose.

Valdas prisimena, kad pirmosios savaitės darbe buvo ypač sunkios. Nemokėjo kalbos, o tarp bendradarbių nebuvo nė vieno, su kuriuo galėtų pakalbėti - nei lietuvio, nei latvio, nei ruso: „Dvi dienas padirbęs, maniau, po poros savaičių grįšiu į Lietuvą“.

Tačiau dvi savaitės prabėgo, o atkaklus jaunuolis liko. Į Londoną atvyko ir Valdo mylimoji. Danguolė prisimena: už paskutinius pinigus nusipirko bilietą ir išskrido į nežinią tikėdamasi, kad pasieniečiai praleis.

Sako, kad Londoną tada įsivaizdavo kone kaip Niujorką - didelį, modernų miestą. Tačiau pirmasis įspūdis buvo visiškai priešingas.

„Kai pirmą sykį išėjau į miestą - į turgelį šalia namų - ištiko siaubas: skarmaluoti, barzdoti „babajai“, nė vieno anglo nepamatysi. Šiukšlynas - dešimt kartų baisiau už Vilniaus Kalvarijų turgų“, - prisimena mergina.

Netrukus jauna pora išsinuomojo atskirą kambarį viename Londono bute. Ir iš ten prisiminimai ne patys geriausi: tamsus ankštas kambarėlis, priekabi šeimininkė, neleisdavusi dažnai praustis ir skalbti. O kur dar keisti bendranuomiai nepaliečiai, nuo kurių patiekalų kvapo riesdavo nosį.

Danguolė ėmėsi ieškoti darbo. Valdo brolio žmona tada žemėlapyje parodė vieną viešbutį, kuriame galbūt reikėjo padavėjų. Danguolė ten nuėjo angliškai mokėdama vieną vienintelę frazę: „Aš ieškau darbo“.

„Ką atsakė viešbučio administratorius, nieko nesupratau - tik kryptį, kur eiti. Mano pirmas darbo pokalbis buvo su jugoslavu. Laimei, jis simpatizavo lietuviams, nes jo mergina buvo lietuvė ir dirbo tame pačiame viešbutyje. Iš pokalbio supratau tik du dalykus: kad reikia ateiti rytoj ir kaip apsirengti“, - besijuokdama pasakoja mergina.

Gyvenimas gerėjo

Pramokusi kalbos, Danguolė perėjo dirbti į kitą viešbutį - mažesnį ir ramesnį. Dar vėliau įsidarbino drabužių parduotuvėje „H&M“. O galiausiai, pasimokiusi turizmo vadybos, ėmėsi darbo vienoje turizmo firmoje - organizuodavo keliones.

Ir Valdas pakeitė profesiją - pramokęs staliaus amato, po metų nuo atvykimo įsidarbino vienoje kompanijoje, kuri gamino ir montuodavo baldus parduotuvėse. Sako, kad darbas patiko, gerai sekėsi ir grįžti namo po metų, kaip planavo, jau nesinorėjo.

„Iš pradžių galvojau užsidirbti tiek, kad galėčiau nusipirkti mašiną. Vėliau pradėjome matyti, kad ir ko nors rimčiau norisi: namo ar buto“, - prisimena Karpavičiai.

Bėgant metams lūkesčiai vis augo. Pora pasiėmė paskolą butui Vilniuje pirkti - planavo likti tol, kol ją išsimokės. Praėjo keleri metai ir skolą bankui išsimokėjo.

„Sugalvojome, kad reikia dar pagyventi, pakeliauti. Anglijoje gali daugiau sau leisti, nereikia žiūrėti į maisto kainas, nereikia dirbti firmos direktoriumi, kad išvažiuotum į egzotinę kelionę“, - sako Valdas.

O leisti sau galėjo kur kas daugiau nei statistinis lietuvis: atšokę vestuves Lietuvoje, medaus mėnesį praleido Tailande. Teko pakeliauti ir po Braziliją, Balį, Vietnamą, Jordaniją, Maroką, Tenerifę, Ispaniją, Malaiziją.

Tiesa, Danguolė neslepia: dėl geresnio gyvenimo vis dėlto tenka pavargti.

„Dirbome tikrai daug, jau net ir raukšlių ant veido turiu, - juokiasi 33-ejų jauna mama. - Per pirmus metus sutaupiau 7 tūkstančius svarų, net dabar keista, kaip tiek pritaupiau. O vėliau kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau išleidi. Pradedi pirkti geresnį maistą, prireikia visokių daiktų, eiti į sporto klubą. Aišku, jei kiekvieną penktadienį eisi į kavines, nieko nesutaupysi“.

Varguoliai lietuviai

Anot Karpavičių, emigranto gyvenimas nėra lengvas.

Nemažai lietuvių, nors ir turi aukštąjį išsilavinimą, svetur dirba pačius prasčiausius darbus. „Viena pažįstama pediatrė ilgai kankinosi, kol rado darbą pagal išsilavinimą. Kambarius valė, nors ir labai gerai mokėjo anglų kalbą. Pasipasakodavo viešbučio klientams, tai jie net nustebdavo: tu pediatrė, o kambarius valai... Galiausiai jai pasisekė ir gavo darbą privačioje klinikoje“, - pasakoja Danguolė.

Jos teigimu, viešbučių darbuotojų krūviai milžiniški, o ir darbdaviai skriaudžia - atiminėja arbatpinigius: „Naujai atvykę bijo už save pakovoti, paprašyti, kad sumokėtų už viršvalandžius. Lietuviai pratę tylėti, galvoja - jei ko paprašys, išmes iš darbo. Matyt, iš Lietuvos tą baimę atsiveža“.

„Juk jei Lietuvoje paprašysi, sakys: nepatinka, eik lauk, dešimt eilėje stovi“, - priduria vyras.

Pasak poros, lietuviai aria kaip arkliai ir taip kartais patys sau kenkia. „Tada darbdavys mato: kam man samdyti du žmones, jei vienas lietuvis dirba už du“, - Danguolė prisimena vienos pažįstamos lietuvaitės istoriją: jaunutė mergina tiek stengėsi, dirbo, kad po kiek laiko dėl nuovargio buvo išvežta į psichiatrijos ligoninę.
Neapsikentę tėvai atvyko parsivežti emigrantės.

O ir patys lietuviai, pasak D.Karpavičienės, tautiečius apgaudinėja: nuomoja jiems kambarius dvigubomis kainomis, negrąžina užstato.

Grįžti norėtų, bet nedrįsta

Didesnė dalis emigrantų svajoja grįžti į Tėvynę, tvirtina pašnekovai.

„Kai pasišneki, tai beveik visi norėtų grįžti, tačiau finansinės galimybės neleidžia. Nemažai emigravo per krizę praradę darbus, skolos, paskolos slegia. Anglijoje gyvenant ir dirbant galima jas išsimokėti, o čia, Lietuvoje... Nereikia ir pasakoti - situaciją visi mato...“ - kalbėjo Valdas.

Tuo tarpu Danguolė mano, kad emigrantams nebesinori grįžti, jei randa geresnius darbus. „Sunku viską palikti, kai pagaliau pasiseka“, - sako ji ir priduria, kad didelė dalis lietuvių, jei nėra tinginiai, vis dėlto geba įsitvirtinti. Dirbę pardavėjais, paaukštinami iki parduotuvės vadybininkų ar net patys savo verslą pradeda.

Liūdna: emigrantų vaikai gimsta jau ne Lietuvoje, o paaugę broliai ir seserys tarpusavyje kalbasi taip pat nelietuviškai.

Karpavičiai atkreipė dėmesį, kad vis dažniau lietuvių emigrantai savo atžalas pavadina užsienietiškais vardais.

Norėjosi savo kampo

Vis dėlto Karpavičiai per 10 emigracijos metų visuomet ilgėjosi Lietuvos, artimųjų, draugų. Visam laikui likti Londone niekuomet nenorėjo.

„Ateina laikas, kai turi apsispręsti: arba lieki ir ten namus kuri, arba grįžti. Jau buvome 10 metų išbuvę, turėjome grįžt - čia tuščias butas laukė. Norėjosi turėti savo namus, su svetimais nebesidalyti buitimi“, - kalbėjo išeivė.

Poros grįžimą paskatino ir Danguolės nėštumas. Ji sako, kad gimdyti ir dukrelę auginti norėjosi tik Lietuvoje. Čia esą patikimesni gydytojai, o Londone ligoninėse dirbama konvejeriu: „Mirti nemirsi, bet niekas apie tave nešokinės - slauga tragiška“, - paaiškina ji.

Be to, Lietuvoje ir auginti vaikus esą saugiau: nereikia baimintis vaikų grobikų atžalą išleidus į mokyklą.

Gyvenimas be euforijos

Karpavičiai jau pusmetį Lietuvoje. Čia gimė ir jų pirmagimė Rusnė.

Sutuoktiniai baigia įsirengti butą, Valdas ieškosi darbo. Sako, kad ir čia norėtų dirbti baldžiumi, tik kol kas tokių pasiūlymų maža.

„Dar neįsiliejau į varguolio gyvenimą“, - nusikvatoja vyras ir suskaičiuoja, kad išlaikyti šeimą sostinėje jam reikėtų bent 3000 litų per mėnesį.

„Aš galiu sakyti, kad galima ir už tūkstantį pragyventi, bet nelaikau to gyvenimu, tik egzistavimu. Pasižiūri į tėvus, kurie gyvena iš tos varganos pensijos. Visą gyvenimą reikia dirbti, o nieko negauni. Prisipili degalų ir pašiurpsti nuo kainų, o tau sako: viskas kaip Europoje! Ir valdžia vis pabrėžia, kad gyvename Europos Sąjungoje. Gerai, tačiau ir atlyginimai turi būti europietiški, o ne afrikietiški“, - kalbėjo V.Karpavičius.

Šeima neslepia, kad jei nesiseks galo su galu sudurti, patriotiškumas neišgelbės - teks vėl kelti sparnus į užsienį.

„Nereikia mokslų didelių baigti, kad suprastum: jei žmonės išvažiuos, Lietuvai geriau nebus. Visa našta guls ant tų, kas liko. Reikia kažką daryti, kad žmonės neemigruotų. Atkalbinėti neišeis - reikia žiūrėti, kaip leisti žmonėms užsidirbt“, - sako Valdas.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"