Vilniaus oro uoste - šventinis šurmulys, tautiečiai sutinka savo artimuosius ir draugus iš emigracijos. Nuo veidų nedingsta šypsenos. Vieni pasitinka artimuosius, kurių nematė metus ar dvejus, kiti susitinka po ištisų dešimtmečių.
Džiaugiasi dukros sėkme
Alytiškiai Irena ir Antanas iš Londono sutiko dukrą Giedrę su šeima. Giedrė į Londoną emigravo prieš 13 metų ir ten jai puikiai sekasi, - tuo labai džiaugiasi tėvai. „Kol kas dukra į Lietuvą nesiruošia grįžti. Neliūdna, šiais laikais yra technologijos, bendraujame internetu. Paskutinįsyk Lietuvoje matėmės per Velykas. Esame laimingi, labai laukėme anūkės, atsakingai ruošiamės šventėms, puiki nuotaika“, - šypsojosi Irena.
Ko reikia Lietuvai, kad mūsų tautiečiai grįžtų? Irena ir Antanas sako, jog pirmiausia darbo užmokestis turėtų būti geresnis. Juk daugelis emigruoja dėl mažų algų. „Londone ir žmonės daugiau šypsosi, ne tokie surūgę kaip lietuviai“, - juokavo Irena. Patys alytiškiai sako emigruoti paskui dukrą nesiruošiantys, nes turi gerus darbus ir gyvenimu nesiskundžia. „Buvau išvykęs į Norvegiją, Švediją keleriems metams, patiko. Bet sava šalis yra sava, čia ir sava kalba, savi žmonės“, - šypsojosi Antanas.
Tikisi grįžti visam
Iš Norvegijos grįžę Dinara ir Justinas pasakojo pasiilgę Lietuvos, nes pastarąjį sykį buvo prieš dvejus metus, jaunuoliai džiaugiasi šventes sutiksią gimtinėje Alytuje. Dovanomis jau pasirūpino, belieka smagiai švęsti su artimaisiais. Justinas pasakojo, jog į užsienį išvažiavo draugų kvietimu ir taip liko 7 metams. „Tuo metu buvo daugiau galimybių, o kadangi mes esame iš mažo Lietuvos miesto, norėjome į plačiuosius vandenis. Norvegiją pasirinkome, nes traukė būtent Skandinavija. Oslas - didmiestis, daug galimybių“, - teigė vaikinas ir pridūrė, jog poros planuose - grįžimas gyventi į Lietuvą. Pasak Justino, lietuviai viliasi, kad vieną dieną grįš į Lietuvą ne tik per šventes, bet visam gyvenimui. Justino ir Dinaros paklausus, ko reikia, kad tautiečiai grįžtų, atsako, jog reikia tik noro ir užsispyrimo. „Pinigai nėra pagrindinis dalykas, dėl ko mes emigravę, todėl vieną dieną tikimės grįžti“, - teigė Justinas.
Susitiko po 30 metų
Vilnietis Edmundas sostinės oro uoste kone labiausiai jaudinosi, mat iš Kijevo laukė savo pusbrolio Vadimo, kurio nematė 30 metų.
Tačiau susitikę vyrai stipriai apsikabino ir jaudulys dingo akimirksniu. „Susiradau savo pusbrolį per įvairius kanalus, bendravome internetu ir pagaliau susitikome. Norisi palaikyti ryšį, nesvarbu, kad mus skiria atstumas. Mano pusbrolis gyveno Donecke, bet buvo priverstas palikti gyvenamąją vietą, kadangi prasidėjo neramumai. Per šias šventes tikrai turėsime apie ką pasikalbėti su juo. Aprodysiu vietas, kurias vaikystėje lankė Vadimas, tai - Rokiškio krašte. Džiaugiamės susitikimu“, - teigė Edmundas ir pridūrė, kad jo paties šeimoje niekas nėra emigravęs, visi įsitvirtinę Lietuvoje, todėl ir visos šventės bendros.
Edmundas susitikimą su pusbroliu laiko pačia didžiausia Kalėdų dovana.