respublika.lt

Eksministrui Š.Biručiui gaila ministrės L.Ruokytės-Jonssonnuotraukos (13)

2018 spalio mėn. 21 d. 09:45:11
Danutė ŠEPETYTĖ

Vienintelis Nepriklausomos Lietuvos kultūros ministras, visą kadenciją išbuvęs šiame poste, - Šarūnas BIRUTIS. Nors jis neišvengė kritikos ir nesulaukė liaupsių, kaip ir jo pirmtakai, tačiau nekrūpčiojo nuo žodžio „tautinis“ ir simbolinės „Vyčio“ skulptūros nelaikė „stabu“ ar „balvonu“. Galbūt tai ir yra esminė savybė, skirianti jį nuo šiandieninių kultūros vedlių ar, tiksliau sakant, administratorių Kultūros ministerijoje, dažna proga vis pabrėžiančių „europėjimo“ ir „ėjimo į pasaulį“ laipsnį.

 

- Atrodote gerokai linksmesnis nei būdamas ministru...

- Kai dirbi nors ir mėgstamą, bet įtemptą darbą, kai tavo pareigos reikalauja didžiulės atskomybės, tada ir jautiesi kitaip.

- Kokios dabar jūsų pareigos kultūros atžvilgiu?

- Esu vienas iš Nacionalinio operos ir baleto teatro paramos fondo steigėjų, dalyvauju „Vaidilos“ teatro, Vilniaus klubo kultūros projektuose, nekalbant apie tai, kad ne tik organizuoju, bet ir lankausi kultūros renginiuose. Gal net dažniau nei būdamas ministru.

- Kuo jums imponuoja dabartinė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson?

- Tapęs ministru, aš palaikiau šiokius tokius ryšius su buvusiu kultūros ministru Arūnu Gelūnu, visada paklausdavau jo nuomonės vienu ar kitu reikalu ar patarimo, kaip jis elgtųsi vienu ar kitu atveju. Nors pasielgdavau kaip tinkamas, tačiau manyčiau, kad žodis iš šalies visuomet padeda apsidrausti nuo nežinojimo ar nepatirties klaidų. Maniau, kad ir naujam ministrui galėtų praversti mano patyrimas, deja, jis pasirodė nereikalingas. Ne, tai ne. Žinoma, tai kiekvieno asmeninio pasirinkimo reikalas, tik aš stebiuosi, kaip žmogus gali būti taip atsiribojęs, taip užsidaręs nuo kitų. Žinau, yra politikų, kurie linkę mažiau bendrauti, mažiau reikštis, pasirodydami tik tam tikrose vietose, tam tikru laiku, taip demonstruodami savo neprieinamumą ir neliečiamumą, manydami tuo pelnysią pagarbą ir autoritetą. Man tai - neigiami vadovo charakteristikos aspektai, nes mano supratimu vadovas pirmiausia turi būti paprastas, bendraujantis žmogus. Aš nemoku nei „pasikelti“, nei užsidaryti, nei apsimesti viską žinančiu, tad nežinau, ar man pavyko atsakyti į šį klausimą.

- Žodžiu, esate gana abejingas?

- Nesu nei abejingas, nei priešiškai nusistatęs; suprantu, kaip ministro vietoje nėra lengva, bet man gaila. Man truputį gaila.

- Gaila ministrės ar kultūros?

- Man gaila abiejų. Šimtmečio proga nuoširdžiai kviečiau ministrę dalyvauti visų keturiolikos per Nepriklausomybę buvusių kultūros ministrų susitikime; tris kartus keitėme susitikimo datą derindamiesi prie ekscelencijos ministrės laiko, kolegos stumčiojo savo darbus, grafikus, bet ir trečią kartą ji sugebėjo atsisakyti, nes kažkas kažkur ją iškvietė... Taigi kolegos, taigi ne pasibart kviečia, taigi pabendraut, pasikalbėti apie kultūrą, gal suburti gražiai iniciatyvai buvusių ministrų klubą, bet kažkas ministrei vis sukliudo - gal baimė, gal nepilnavertiškumas, nes negali sakyt, kad kompanija - „ne lygis“, - buvo ir Darius Kuolys, ir Vladimiras Prudnikovas, ir Remigijus Vilkaitis... Visi visi.

- Ar jūsų pradėti darbai tęsiami? Gal įpėdinių buvo triuškinti kaip ir „šimtmečio“ programa?

- Žinoma, yra darbų, kurių neįmanoma netęsti, pavyzdžiui, pradėtų kultūrinių projektų, panaudojant ES lėšas, tik galbūt tai galima daryti ir efektyviau. Mūsų pradėta valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programa buvo didingesnė, labiau atitinkanti datos išskirtinumą (kito tokio šimtmečio sulauks ne visų anūkai), todėl žiūrėdamas šventinius renginius, maniau, kad buvo galima ir nuoširdžiau, ir geriau juos organizuoti, juo labiau kad pati data palanki pilietiškumo, patriotizmo, meilės Tėvynei įkrovai į jauną širdį. Juk žmogus be šaknų niekur nesijaus gerai, jis vis tiek bus priverstas įsivardinti, kas jis toks esąs. Net penktos kartos amerikiečiai, lyg ir neturintys apibrėžtos tautybės, didžiuojasi esą amerikiečiai, o ką darome mes, kurie jau tūkstantis metų kaip istorijoje paminėti esam, ir turim tokią praeitį, kokios neturi kitos tautos, ir karališką, ir didvyrišką, ir paprastų žmonių istoriją... Kaip to nebranginti ir neįsidėti į širdį, galvą ir neperduoti vaikams?.. Čia kultūrai tenka išskirtinis vaidmuo, bet, sakyčiau, kad „šimtmetis“ praėjo iš inercijos, taip ir nepasiekęs kiekvieno jauno žmogaus...

- Ir buvo nusispjauta į pilietinę iniciatyvą... Turiu galvoje skandalingą „Vyčio“ paminklo atvejį.

- Suprantu, kad buvo galima diskutuot dėl skulptūros formos ir dėl vietos, tačiau piliečių iniciatyvą pažeminti ir sumalti į dulkes yra nusikaltimas. Kaip tokiu atveju kalbėti apie pilietiškumo ugdymą, apie pilietišką ateities visuomenę, jei visuomenė, pasirodo, net nenusipelno paprasčiausios pagarbos. Čia yra ir valdžios kaltė, tiek Vilniaus, tiek centrinės, kuri galėjo parodyti pagarbą valstybės piliečiams ir sprendimai galėjo būti įvairūs. Tai labai blogas pavyzdys, nes nesukurdami pilietinės visuomenės, vargu ar galime tikėtis mecenatų, remiančių kultūrą ir savo elgesiu skatinančių kitus, gausos. Štai jums aktualija - MO centras, radęsis Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva. Užuot važinėjęsi po ar aplink pasaulį (kaip mėgsta kai kas) jie Lietuvos šimtmečiui nutarė padaryti dovaną, bet iki šiol neaišku, koks bus to muziejaus likimas. Šiandien jie net neranda su kuo dėl to kalbėtis. Mes puikiai suprantame, kad nė vienas muziejus pasaulyje iš bilietų neišsilaiko, tad kol neturime normalaus mecenavimo įstatymo, tradicijų ir paskatų, valstybės finansinė parama yra būtinybė, tačiau šiandien, kiek žinau, Kultūros ministerija nuo to atsiriboja, Vyriausybė atsiriboja, visi atsiriboja... Aišku, pasifotografuoti norinčių atsiras.

- Be to, ketinama dar apkarpyti Kultūros ministerijos lėšas.


- Aišku, čia gal gilesnė problema, nes ir man būnant kultūros ministru, atrodė, ir tie norai geri, ir siekiai pagrįsti, tačiau kaip ir dabar, Finansų ministerija ima ir nusprendžia, kam per daug, kam per mažai skirta pinigų. Paprastai ką Finansų ministerija pateikia „ant lėkštutės“, niekas Vyriausybėje nedrįsta prieštarauti, nes kitas ministras galvoja, ačiū Dievui, jo neskriaudžia; jeigu jis pašokinės, ateityje, ko gero, nukentės ir pats.

- Vadinasi, kultūros ministras nė nekaltas, kad kultūrininkų atlyginimai tokie maži?

- Gali būti... (Juokiasi.) Iš tikrųjų dėl atlyginimų visi keiksnoja Kultūros ministeriją, o vienintelis dalykas, ką kultūros ministras gali padaryti šioje situacijoje, - tai tik lipti kartu su maištaujančiais ant barikadų ir nebijant prarasti posto kovoti su finansų ministru. Tą aš ir dariau: Seime prieš finansų ministrą poną Rimantą Šadžių teko stoti du kartus ir, tariant liaudiškai, perlaužti jo poziciją savo argumentais. Nors nepriimta Vyriausybės nariui pasisakyti prieš savo Vyriausybės sprendimus, bet kito kelio nemačiau.

- Vis dėlto sunku patikėti, kad svarbiausias asmuo valstybėje yra finansų ministras.


- Aš nežinau, ar čia tik blogai, ar labai blogai, bet iš tikrųjų ne tik ministerijos, bet ir savivaldybės yra priklausomos nuo Finansų ministerijos politikos. Kaip tokiu atveju pasireikšti jų savarankiškumui, kaip rastis paskatoms geriau dirbti, pritraukti investicijas, racionaliau valdyti žemę ir panašiai?... Na, valdžia žadėjo daug pozityvių reformų, kol kas tų reformų aš nematau. Gal ir geras dalykas - vaiko pinigai, tačiau pensijų indeksavimas pagal kylančią ekonomiką - joks nuopelnas. Kas padaryta, kad mūsų vaikai baigę mokslus liktų Lietuvoje, negalėčiau pasakyti...

- Tai gal tąsyk, jeigu viskas priklauso nuo finansų, galėtume apskritai atsisakyti Kultūros ministerijos?

- Manyčiau, kad verčiau atsisakykime Užsienio reikalų ministerijos, nes ji dešimtkart didesnė ir vykdo Europos Sąjungos arba transatlantinio bloko gynybinę politiką... Galbūt galima galvoti apie Kultūros ir Švietimo ir moklo ministerijų apjungimą, nes švietimas juk yra sudėtinė kultūros dalis, tačiau mano giliausiu įsitikinimu, norint išsaugoti tautinę savastį, vadinasi, ir Tautą, ir valstybę, esminį vaidmenį atlieka nacionalinė kultūra. Štai sakom, dainuojanti revoliucija, dainuojanti tauta, - kur ta dainuojanti kultūra šiandien? Jeigu, pavyzdžiui, Latvijoje prestižas turėti savo chorą, jeigu Latvijoje choras, norėdamas tapti Dainų šventės dalyviu, turi varžytis konkurse, mes vargais negalais surenkame kuo užpildyti Vingio parko estradą. Kodėl? Todėl, kad chorai palikti savieigai. Todėl, kad globalizmas, europėjimas blogąja prasme (Europoje yra gana daug gerų dalykų) privedė prie to, kad ir poreikio tokio nebėra. Todėl, kad kai kas lig šiol mūsų valdžioje kultūrą supranta vien kaip meno formas, kaip dailę, teatrą, kiną ir pan.

- Na, ir kultūros vairininkų supratimas apie kultūrą gan „įdomus“. Jūs mėgote kartoti, kad „valstybė prasideda nuo kultūros, kultūra prasideda nuo kalbos“, na, o šiandieniniams kultūros ministerijos vadovams valstybė ir kultūra dažnusyk prasideda nuo Briuselio, ar ne?

- Negirdėjau jų taip sakant, bet apskritai pataikavimo Briuselio biurokratams Lietuvoje gana daug, nors tas Briuselis irgi yra labai įvairus, ir jeigu paimsime Europos Parlamentą, ten irgi yra įvairių nuomonių. Visgi pradinė ir pagrindinė ES idėja buvo skirtumų vienybė, o ne kultūrų ir neduokdie kalbų suniveliavimas. Gal ir negalima tiesiogiai lyginti su sovietine praeitimi, tačiau sunku būtų nuneigti, kad šiandien dalis Europos Sąjungos biurokratų pritaria federacijos idėjai ne tik ekonomikos, valdymo, bet ir kultūrų niveliavimo prasme. Nežinau, kaip viskas pakryps, bet norėtųsi, kad grįžtume prie to, kas mumyse yra stipru. Kas yra mūsų ramsčiai. Gyvenimo kokybė, socialinė atskirtis, skurdas, - šie rūpesčiai ir problemos pasaulyje yra tie patys, ir galimi sprendimai labai panašūs, - čia ne mes vieni, čia nėra ko girtis. Tiktai ten, kur esame unikalūs, - turiu galvoje kultūrą, jos paveldą, etnines tradicijas, - turime parodyti visą išmonę, ir patys priimti išskirtinius sprendimus, kaip visa tai išsaugoti ir pratęsti. Tai mūsų pareiga, nes priešingu atveju, kyla klausimas, kuriems galams išvis reikalinga valstybė. Jeigu visi vienodi, jei turim didžiulę pusės milijardo žmonių rinką, koks skirtumas, kur tapti jos dalimi; gal imam ir išsivaikštom į šalis palikę užrašą: „Kadaise čia buvo Lietuva“? Juokas juokais, bet jeigu savo kultūra nepasipriešinsime globalizmui, po amžiaus ar dviejų taip ir nutiks.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (13)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SULAIKYTAS PAREIGŪNAS: ankstų šeštadienio rytą Alytaus rajone sustabdytas automobilis, kurį vairavo neblaivus policijos pareigūnas.
  • SUSIDŪRĖ: šeštadienį Rusijos europinėje dalyje prie Volgos esančioje Saratovo srityje susidūrė autobusas ir krovininis traukinys.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Ar gerai, kad privatūs darželiai ima didelius mokesčius, bet nesirūpina vaikų gerove?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate savo finansinę padėtį?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -1   +3 C

    -1   +2 C

 

   0 +1 C

  0  +61 C

   +1  +3 C

 

   +1  +2 C

 1m/s

 3m/s

 

   2-3 m/s

 

USD - 1.1346 PLN - 4.3154
RUB - 74.9036 CHF - 1.1431
GBP - 0.8835 NOK - 9.6118
reklama
Ukis 2018