respublika.lt

Edita Mildažytė: brangsta net ir bėdos

2014 gegužės mėn. 15 d. 18:49:09
Agnė VAITASIŪTĖ-KEIZIKIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Jau daugiau nei dešimt metų svetimas bėdas „supirkinėjanti“ televizijos laidų vedėja, prodiuserė Edita Mildažytė pasakojo, kad nors dabar besikreipiančiųjų į laidą „Bėdų turgus“ mažiau, mažiau yra ir norinčiųjų ištiesti pagalbos ranką. Be to, ir bėdos kitokios - jei anksčiau užtekdavo nupirkti skalbimo mašiną, dabar reikia bent po 10 tūkst. litų kiekvienam. Vis dėlto moteris rankų nenuleidžia - kol laidai reikės jos, o ne jai laidos, tol „Bėdų turgus“ gyvuos.


- Daugiau nei dešimt metų laidoje „Bėdų turgus“ padedate likimo nuskriaustiems žmonėms. Kaip manote, žmogaus prigimtis yra gera ar bloga?


- Atsakysiu labai banaliai - ir tokia, ir tokia. Žmogus - tarsi pianino klavišai - ir juodas, ir baltas. Bet geras meistras ir iš juodo klavišo moka išgauti nuostabų garsą. Kita vertus, įsivaizduokite tokią situaciją: atsikeliate iš ryto, išeinate į gatvę, o ten visi vieni kitiems šypsosi, visų moterų apimtys 90-60-90, visi vyrai atletai, atidarinėja duris. Taigi po 15 minučių nusišautumėte iš nuobodulio. Dėl to reikia visko. Tiesiog svarbiausia, kad gyvenimas netaptų pilkas.

- Kaip per šitiek metų kito į laidą besikreipiančių žmonių bėdos?


- Labai stipriai. Tokių bėdų, kokias turėjome prieš 10 metų, dabar nebėra. Pavyzdžiui, nupirkti močiutei, gyvenančiai su keliais vaikais, skalbimo mašiną, anuomet jau buvo didelis laimėjimas. Dabar žmogus iš studijos neišeina be 10 tūkst. litų, o kartais ir daugiau. Bėdos dabar yra didesnės. Yra visokių žmonių, kai kurie atvykę iš svetur - Azerbaidžano, Ukrainos. Jie čia gyvena vieni, be artimųjų, giminė išmirė, tad aš jų ir klausiu, kodėl negrįžtate į savo gimtinę. Jie man sako: „Ką jūs, čia yra nepalyginami dalykai. Mes čia gauname 800 litų invalidumo pensiją, o savo tėviškėje negautume nieko“.

- Bet lietuviai vis dar yra linkę skųstis, kaip čia blogai gyventi.

- Taip, bet nesuprantu kodėl. Lietuvoje taip gerai dar niekada negyvenome. Pažiūrėkite, kiek yra išsilavinusių žmonių. Mes niekada taip sočiai nevalgėme, taip šiltai negyvenome, taip toli nekeliavome. Mums niekada nebuvo atviras visas pasaulis. Visa laimė, kad žmonės po truputį keičiasi, pradeda suprasti, kad gyvename šalyje, priklausančioje geriausių šalių penkiasdešimtukui. Niekur daugiau pasaulyje negyvenama geriau negu Europoje ar Šiaurės Amerikoje. Kitas reikalas, kad mes pačioje Europoje priklausome skurdžiausioms šalims, bet tai irgi ne tragedija. Bėda ta, kad norime lygintis su labiausiai išsivysčiusiomis valstybėmis, bet mes niekada nepriklausėme nei Italijai ir jos civilizacijai, nei Prancūzijai, nei Vokietijai, nei Didžiajai Britanijai. Mes galime lygintis su Gruzija, Ukraina, Moldova, su tais, su kuo virėme toje pačioje sriuboje. Net su lenkais negalime lygintis, nes pastarųjų 50 metų patirtis yra labai skirtinga.

- Tai su kokiomis bėdomis žmonės dabar kreipiasi į laidą?

- Daugiausiai - sveikatos reikalai, nes jei žmogus rimtai suserga, kaipmat čiuožia į pažeidžiamųjų kategoriją. Be abejo, atsiranda ir tokių, kurie nori iš to pasipelnyti, bet mes jau išmokome atskirti, kas yra kas, ir jiems nėra jokių šansų.

- Bėdų daugėja ar mažėja?

- Mažėja dėl kelių priežasčių. Kai mes pradėjome, buvome tokie vieni ir pirmi. Dabar kiekvienu bėdžiumi rūpinasi kelios organizacijos. Globos institucijų labai daug, bet atsirado kita žmonių grupė, kuriems reikia pagalbos - tai dirbantys, auginantys vaikus ir mokantys mokesčius gyventojai. Visi tie pašalpiniai ir liks pašalpiniai, bet būtina rūpintis dirbančiaisiais. O jie Lietuvoje yra baisiai apmokestinti. Darbdaviui neapsimoka priimti darbuotojų, nes jis daugiau sumokės mokesčių negu jiems atlyginimo.

- O ar bėdų supirkėjų daugėja?

- Ne. Tai vėlgi susiję su didėjančiu paramos organizacijų kiekiu. Dabar kiekviena didelė įmonė turi savo fondus ir tvarkosi reikalus taip, kaip jai reikia. Visi turi savo programas, socialines atsakomybes, socialiai atsakingas verslas tapo tam tikra mada. Todėl rasti paramą dažniausiai galime tik nedidelėse, regioninėse įmonėse. Įdomiausia tai, kad tie, kurie duoda, dažnai nėra turtingesni už tuos, kuriems duoda.

- Kas tie dosniausieji?

- Pavyzdžiui, verslininkas Antanas Guoga, paaukojęs milijoną litų. Arba Gintautas Plečkaitis ir jo individuali įmonė „Elektra“. Jie yra stebuklas, o ne žmonės. Yra tokių, kurie nesiskelbia viešai, bet atneša dideles sumas. Pavyzdžiui, buvo vienas kurčias žmogus, pardavęs savo žemę, atnešė pinigus ir paprašė juos skirti vaikams su kurtumo negalia.

- Tai gal jūsų patirtis rodo, kad lietuvis nėra tas, kuris džiaugiasi, kai kaimyno stogas dega?

- Aš to niekada nesakiau ir man niekada taip neatrodė. Esmė ta, kad jei tau nėra jokios bėdos, tu natūraliai su kitais konkuruoji, dalyvauji savotiškame konkurse dėl pinigų, meilės, pripažinimo, pažinčių, išvaizdos. Kai konkuruoji, visi, išskyrus tuos kelis žmones, su kuriais draugauji, tau atrodo varžovai, o į varžovą ir reaguoji kaip į varžovą. Juk varžybose supranti, kad kitam turbūt skauda, jei jis pasitempė sausgyslę, bet tokiu atveju tu turi daugiau šansų laimėti. Štai ir visa paslaptis. Kai kalbame, kad gamta yra nepaprastai graži ir humaniška, vienas vabaliukas žiūri, kaip suėsti kitą. Žmonės visame pasaulyje konkuruoja, tik skirtumas tas, kad Vakaruose žmonės konkuruoja besišypsodami, o mūsiškiai to dar neišmoko.

- Kokias lietuvių savybes išskirtumėte?

- Esame labai atsakingi, pareigingi, uždari, dėl visko kaltiname save, o ne aplinkinius. Net jei nieko blogo nepadarėme, linkę pasibarstyti galvą pelenais ir pulti atgailauti. Man labai patiko, kaip pasakė Antanas Mockus, kad jei pajėgtume šią savikritiką įdarbinti ir panaudoti, turėtume aiškią sritį, kurioje būtume lyderiais. Kita vertus, mūsų savybės susiformavo dėl mūsų gamtinės zonos - gyvename šaltame klimate, didžiąją laiko dalį praleidžiame uždarose patalpose. Dėl to nesame labai bendruomeniški, atsargiai žiūrime į kitus, galvojame, kad kas nors nori mus apgauti, juk šimtus metų mus apgaudinėjo ir trėmė. O kokie nors italai ar ispanai pusę metų gyvena gatvėse, dainuoja, valgo, linksminasi, bet aš, pavyzdžiui, su jais dirbti tikrai nenorėčiau.

- Jei būtų įmanoma, kokią Lietuvos bėdą parduotumėte „Bėdų turguje“?

- Parsidavusius politikus. Bet tai nėra vienos Lietuvos bėda. Visur atsiranda tokių, kurie siekia kokių nors asmeninių interesų. Nepaisant to, reikia pripažinti, kad per tuos 20 nepriklausomybės metų padarėme milžinišką pažangą. Aš dabar išeinu į miestą, matau jaunus, gražius žmones, visiškai kitokią kartą. Jie eina laisvi, juokiasi, bučiuojasi ir net nesupranta, kaip mes gyvenome prieš tai. Kai prisimenu sovietmetį, man atrodo, kad baigėsi naktis ir atėjo diena. Jokiu būdu nelinkėčiau savo vaikams nė vienai dienai pakliūti į anuos laikus, nes nieko gero ten nemačiau. Nors dešra buvo pigi ir šildymas nebrangus, žmogus neturėjo jokios pasirinkimo laisvės. Tai jei kada nors ir buvo materialumo amžius, tai jis buvo tuomet, kai buvo svarbu, kokios taurės tavo sekcijoje stovi. Net ir kultūra klestėjo dėl to, kad valdžiai reikėjo tokių vakarietiškų manekenų toje sovietinėje vitrinoje. Ir kai man pradeda skųstis, kad štai jaunimas išvažiuoja, aš įsitikinusi, kad jei sovietmečiu kas nors būtų leidęs išvažiuoti, būtų išvažiavę visi.

- Bet vis dėlto žmonės išvažiuoja ne dėl gero gyvenimo...


- Jie išvažiuoja, nes nori geresnio gyvenimo ir lengvesnės duonos. Kodėl turėtum dirbti lentpjūvėje šalia Naujosios Akmenės ir uždirbti tūkstantį litų, jei gali kur nors Jorkšyre pešti vištas ir gauti du tūkstančius svarų. Jei tavo poreikiai nėra labai dideli, neturi dvasinių ambicijų, tau nėra svarbu gyventi savoje žemėje su savo Tauta, renkiesi tai, kas tau labiau priimtina. Bėda ta, kad mes įsivaizduojame, jog visi žmonės turi labai aukštų siekių, dvasinių reikalavimų, tačiau tokių yra tik nedidelė dalis. Aš manau, kad išvažiavo dvi kategorijos žmonių - tie, kuriems čia per maža erdvės vystytis, nes net ir Arvydas Sabonis žaidė pasaulio rinktinėse, ir tie, kurie patys sau darbo vietų susikurti negalėjo, todėl nutarė ieškoti lengvesnio duonos kąsnio.

- Šiandien atsirado ne tik daug paramos organizacijų, bet ir projektų, skatinančių aukoti įvairiose Afrikos šalyse gyvenantiems vaikams. Kaip juos vertinate?

- Apie juos per mažai žinau. Žinau, kad yra organizacijų, kurioms tai yra tiesiog verslas. Bet žinau, kad yra situacijų, kai ta pagalba yra būtina. Be to, paramos teikimas turi labai teigiamą auklėjamąjį poveikį mūsų visuomenei. Nes kartais mums atrodo, kad esame labiausiai nuskriausti ir vis stokojame pagalbos. O kiek mums jau buvo padėta? Todėl būna situacijų, kai reikia padėti ir kitoms tautoms. Pamenu, vyko toks konkursas apie maistą. Viena mergaitė padarė tokį plakatą - paėmė cilindrą, pripildė jį vandens, pridėjo Nidos akmenų ir nufotografavo. Prie nuotraukos parašė tokią istoriją - motinos kažkurioje Afrikos valstybėje niekaip negali užmigdyti savo vaikų, dėl to, kad jie iš bado labai verkia. Jos sugalvojo tokią išeitį - į puodą prideda akmenų, įpila vandens, pastato ant ugnies, kad kliuksėtų ir sako vaikams - tu dabar miegok, o kai pabusi, gausi valgyti. Štai ir atsakymas.

- Pagalba turi ir grįžtamąjį ryšį?

- Be abejo. Žmogus turi prigimtinį poreikį dalytis maistu, skausmu, džiaugsmu, žinia. Kodėl turime šventes, kai sukviečiame visą giminę ir dalijamės maistu? Turime tą poreikį, tik kažkodėl jį slopiname.

- Ar jums pačiai per tiek metų neužaugo tokia stora oda, žvelgiant į kitų žmonių nelaimes? Ar jas priimate taip pat jautriai, kaip ir prieš dešimt metų?


- Užaugo. Žiūriu į jas visai nebejautriai, sudėlioju kaip domino kaladėles. Bet ar jums atrodo, kad onkologams, kurie mato šimtus vėžio atvejų, labai gaila tų žmonių? Gal ir gaila, bet jie blaiviai įvertina situaciją - ką gali padaryti, ko negali. Taip ir aš.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • INDONEZIJA: Indonezijos prezidentas Jokas Widodas paskelbė pergalę trečiadienį vykusiuose šalies prezidento rinkimuose; neoficialūs rezultatai rodo, kad jis laimėjo surinkęs 54,4 proc. balsų, tačiau oficialių rinkimų rezultatų nesitikima iki gegužės.
  • TARŠA: nuo 2025-ųjų nauji sunkvežimiai ES vidutiniškai turės išmesti 15 proc., o nuo 2030 m. - 30 proc. mažiau anglies dvideginio (CO2), ketvirtadienį nusprendė Europos Parlamentas (EP).
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
baneris Big Daddy Wilson

Su kuo jums asocijuojasi šią savaitę nuo gaisro nukentėjusi Paryžiaus katedra?

balsuoti rezultatai

Ar dirbsite per Velykas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

 +2   +3 C

   0    +1 C

 

 +1    +3 C

+16  +17 C

 +13   +14 C

 

+13   +14 C

2-4 m/s

 1-2 m/s

 

 2-3 m/s

 

USD - 1.1301 PLN - 4.2731
RUB - 72.1887 CHF - 1.1400
GBP - 0.8659 NOK - 9.5778
reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis