Dvi tėvynės, kurias stotų ginti Davidas

Davido atsiradimo Lietuvoje istorija gana proziška. Mama sovietmečiu ištekėjo už gruzino. Šeima iš pradžių gyveno Goryje, po to - Tbilisyje. Mirus vyrui, mama nusprendė grįžti į Lietuvą, kur jau gyveno dukra. Po kelerių metų, 2002-aisiais, įkandin jos į Panevėžį atvažiavo ir Davidas. Po metų jis jau turėjo savo verslą - restoraną „Naktinis Tbilisis“. O dar po metų jo neteko.

Tada, prieš 14 metų, pirmą kartą susitikau su Davidu. Jo šeimai tai buvo itin liūdna diena. Mindžikuodamas po sudegintą restoraną 32 metų vyras skaičiavo nuostolius. Tačiau banditų sumesti Molotovo kokteiliai jo neišgąsdino. Nemokėjo jiems duoklės, tikino, ir nemokės. Nors nuostoliai buvo didžiuliai, Davidas atrodė gana ramus. Tai stebino. Rodės, kad jam kur kas skaudžiau buvo, kad liko nuvilti žmonės. Kuriems buvo sugadintos Kalėdos ir Naujieji. Nes restoranas buvo užsakytas, žmonės ramiai laukė švenčių, sumokėję užstatus.

Daug kas manė, kad tuo jo verslas ir baigsis, Davidas išvažiuos. Dabar šypteli, tada pajutęs, kad Lietuvoje vis dėlto esama geraširdžių žmonių. Po tos liūdnos dienos buvo maloniai nustebintas, kad nė vienas šventėms užsisakiusių restoraną nepareikalavo grąžinti įmokėto užstato. Net, prisimena, jį vežęs taksistas neėmė pinigų. „Už tave jau užmokėjo“, - tepasakė.

Jis aiškina, kad tada banditų neišsigando ir todėl, kad gyvenime yra buvę sunkių akimirkų, kai teko žiūrėti mirčiai į akis.

Pakrikštytas „kastuvėlių naktį“

Davidas sako, jog tokią pat tragediją, kaip Lietuva 1991-ųjų sausio 13-ąją, Gruzija išgyveno dvejais metais anksčiau. Tada, kai mūsų Sąjūdis dar tik kaupė jėgas. Gorbačiovo perestrojkos metais girdėdavome apie SSRS pakraščius krečiančius didesnius ar mažesnius neramumus. Tačiau Lietuvą ypač sukrėtė viena žinia iš Užkaukazės. Mūsų ryžtą veržtis į laisvę ypač pakurstė sovietų armijos žiaurumai Tbilisyje 1989 metų balandžio 9-ąją. Šie įvykiai vėliau buvo pavadinti „kastuvėlių naktimi“.

Davidas pasakoja, kad jam buvo 17 metų, kai Abchazija pasiskelbė atsiskirianti nuo Gruzijos. Žmonės pradėjo reikalauti, kad komunistinė valdžia sutramdytų separatistus. Valdžiai esant kurčiai, Gruzijos nacionaliniai lyderiai paskelbė bado streiką reikalaudami Gruzijos nepriklausomybės. Į badautojų gretas bandė patekti ir Davidas, bet nepilnamečio nepriėmė. Vis dėlto jis neatlyžo. Kitame poste pasakęs, kad jam jau 19 metų, pateko į protestuojančiųjų sąrašą.

Balandžio 4-5 dienomis, pasakoja vyras, viskas vyko ramiai. Iš pradžių protestavo apie 300 žmonių. Vėliau į aikštę prie parlamento rūmų ėmė važiuoti žmonės iš visos Gruzijos. Dienomis žmonių buvo daug, naktimis likdavo mažiau. 8-osios rytą, kai virš aikštės praskrido 12 sraigtasparnių, protestuotojai suprato, kad bręsta rimti įvykiai. Jie neapsiriko.

Davidas: „Vakare, apie 22 val., Rustavelio prospekte pasirodė tankai ir kareiviai. Aikštėje galėjo būti apie 10-15 tūkst. žmonių. Apie 4 val. ryto tankai nustūmė sustatytas autobusų užtvaras ir pajudėjo į aikštę. Mes sugulėme ant grindinio, manėme, kad ant žmonių tankai nevažiuos. Jie sustojo, paskui atsitraukė. Tada puolė kareiviai daužydami žmones kastuvėliais. Kilo panika. Buvo paleistos ne tik ašarinės, bet ir nervus paralyžiuojančios dujos. Tai tęsėsi iki 6 valandos. Tą naktį žuvo 21 žmogus, vėliau dar trys mirė apnuodyti dujomis.“

Dieną Davidas namo negrįžo. Pasklidus žiniai, kad yra daug žuvusių, jo artimieji tikrino morgus. Neradę atgavo viltį pamatyti gyvą. Tuo metu kastuvėlių išvengęs septyniolikmetis nuo dujų poveikio netekęs sąmonės gulėjo reanimacijoje.

Po dvejų metų, 1991 m. balandžio 9 d., Gruzija paskelbė atkurianti nepriklausomybę.

Gimtadienis, kokio nebebus

Po metų Davidas pateko į tikrą karą Abchazijoje, kai, siekdama išlaikyti šalies vientisumą, Gruzija į šį regioną įvedė kariuomenę. Ten pat, keršydama už Gruzijos nepriklausomybę, į Abchaziją savo kariuomenę pasiuntė Rusija. Tada Davidas jau buvo Tbilisio universiteto ekonomikos fakulteto antrakursis. Jis, studentas, galėjo išvengti karo tarnybos. Tačiau, sako, patriotizmo jausmas jo nebegalėjo sulaikyti universitete.

- 1992 metais rugpjūčio mėnesį prasidėjo karas, o 1993 rugsėjo 27-ąją baigėsi per mano gimtadienį Suchumyje. Tas mano gimtadienis  galėjo būti paskutinis, - neslėpdamas jaudulio, kalba Davidas.

- Kaip pakliuvai į karą?

- Mano tėtis buvo patriotas, mama patriotė. Mūsų šeima visada sekė, kas vyksta Lietuvoje. Jau buvo sausio 13-osios įvykiai. Negalėjau pakęsti neteisybės. O čia dar po balandžio 9 d., kai paskelbėme nepriklausomybę, atvažiavo mūsų palaikyti Sąjūdis. Buvo didelis pakilimas. Gruzijoje buvo susikūrę daug įvairių karinių formuočių. Sakiau draugams, kad noriu į karą. Jie atkalbinėjo. Bet per vieno draugo giminaitį, dirbusį afganistaniečių sąjungoje, mane įtraukė į afganų batalioną, ruošiamą Abchazijos karui. Iš pradžių mūsų buvo apie 280 žmonių, paskui po dviejų mėnesių mokymų liko 80. Į Abchaziją išvažiavo dar mažiau. Tarp jų buvo ir mano vyresnysis brolis Malkhazas. Dauguma buvo Afganistano karo veteranai. Kiekvieną valandą aš mokiausi iš jų, kaip išgyventi kare.

- Kokiuose mūšiuose teko dalyvauti?

- Dalyvavau dvylikoje-trylikoje mūšių su Abchazijos-Rusijos kariuomene. Labai jautėsi, kad mes kariaujame prieš profesionalią kariuomenę. Gaudavome informacijos, kad prieš mus kovoja kadrinių karininkų batalionai. Mėnesį būdavome Abchazijoje, dvi savaites Tbilisyje. Kiekvieną kartą, kai grįždavome, gaudavome naujas užduotis. Mūsų afganai turėjo geros patirties. Jie tiesiog jausdavo pavojų. Būdavo, vos spėdavome pasišalinti, tas kvadratas tuoj būdavo bombarduojamas.

- Buvo akimirkų, kai žiūrėjai mirčiai į akis?

- Kiekviena situacija būdavo kitokia. Pavojingiausias buvo paskutinis skridimas į apsuptą Suchumį. Skridome mažais „JAK-40“ lėktuvais, nors prieš tai skrisdavome dideliais „Tu-154“ arba „Tu-134“. Kai nusileidome, pamatėme, kad du dideli orlaiviai buvo numušti. Tada supratome, kodėl mes skridome mažais. Todėl, kad jie manevringesni. Nusileidus gavome komandą bėgti į mišką. Iššokę lauk, matome, kad vienas didelis lėktuvas dega. Labai keistas kvapas. Tada supratome, kad tai degančių žmonių kvapas. Tame lėktuve sudegė daugiau 100 žmonių. Buvome tikrame pragare.

- Koks jausmas būti kare?

- Šturmuojant funikulieriaus aukštumą, nuo kurios buvo apšaudomas Suchumis, žuvo daug mūsų žmonių. Prie kapinių buvo mūsų bazė. Į ją nešdavom iš mūšio lauko sužeistus arba nušautus ir iš karto grįždavome atgal. Kai antrą kartą išnešėme sužeistuosius, vienas karininkas stebėjosi, sakė, turbūt proto neturime. Nebuvo to baimės jausmo. Veikėme mechaniškai. Matyt, buvome šoko būsenos.

- Minėjai, kad karas baigėsi per gimtadienį?

- Tas karas baigėsi Ministrų tarybos pastate, prie kurio vyko didelis mūšis. Rugsėjo 27 d. mums pranešė, kad jis apsuptas. Mūsų pulkininkas pasakė, kiekviena sekundė brangi. Jeigu mes iš 60-80 automatų pradėsime šaudyti ir veršimės, mums duos koridorių ir mes prasimušime. Daugiaaukštis pastatas degė, mes gynėmės 4 aukšte. Visi suprato, kad buvo likusios trys išeitys - arba pasiduoti, arba veržtis, arba sudegsime. Jeigu pasiduosime, vis tiek žūsime. Todėl bandėme veržtis. Prasiveržėme devyniese. Kiti liko ir žuvo. Jų kūnai grąžinti tik 2016 metais. Iš jų atpažinti 25. Praėjusių metų spalį skridau į laidotuves. Jie palaidoti Didvyrių kapinėse.

Pasigenda patriotizmo

Beveik pusę sąmoningo gyvenimo praleidusiam Lietuvoje Davidui apmaudu, kad lietuviai rodo per mažai patriotizmo. Verslininkui kartais ima atrodyti, kad jame šis jausmas netgi stipresnis.

„Kai mokiausi mokykloje, o į Gruziją atvažiuodavo su Tbilisio „Dinamo“ krepšinio žaisti Kauno „Žalgiris“ , aš sirgdavau už lietuvius. Dabar, kai Lietuvoje žaidžia Gruzija, aš sergu už gruzinus, - draugams esą kartais būdavo ir tebėra sunku tai suprasti. - Man Lietuva ir Gruzija kaip dvi rankos, jeigu vieną nukirsi, skaudės vienodai.“

Verslininkas norėtų matyti lietuvius didesnius patriotus. Jį stebina, kad pas mus esama daug žmonių, kurie keikia savo kraštą. Ir, svarsto, kažin kaip jie elgtųsi, jeigu reiktų jį ginti. Nes sužinoję, kad Davidas yra dalyvavęs kariniuose veiksmuose, stebisi - kam jam reikėję rizikuoti. „O aš jų klausiu, jeigu, pavyzdžiui, Klaipėdą atplėštų nuo Lietuvos, nebūtų skaudu? Aš pirmas eičiau dėl Lietuvos kariauti“, - pašnekovas prisipažįsta, kad ir karą Ukrainoje jis priėmė taip, tarsi tai būtų vykę jo gimtojoje Gruzijoje.