Dramaturgas M.Ivaškevičius specialiai "Respublikai": Galime oriai išnykti" (33)

2011 rugpjūčio mėn. 02 d. 13:19:02 Perskaitė 6663

Vienas žymiausių šalies dramaturgų Marius IVAŠKEVIČIUS kelias pastarąsias savaites viešėjo Londone, prestižiniame „Royal Court“ teatre, kur intensyviai dirbo su naująja savo pjese „Išvarymas“, atvirai, šokiruojančiai ir graudžiai pasakojančia apie lietuvių emigrantų gyvenimą Londone. Visos istorijos pjesėje - autentiškos. Prieš rašydamas kūrinį dramaturgas išklausė net kelių dešimčių Londone gyvenančių lietuvių emigracijos istorijų - nuo pačių svaigiausių sėkmės iki tų, kai „namais“ lieka Londono patiltės.

Dramaturgas viliasi, kad „Išvarymas“ Lietuvoje likusiems žmonėms padės teisingiau įsivaizduoti emigrantų gyvenimo realijas, suprasi juos ir nustoti skirstyti tautiečius į Lietuvos žmones ir emigrantus. „Metas įsisamoninti, kad nėra „savų“ ir „svetimų“ lietuvių - yra viena lietuvių tauta“, - sako M.Ivaškevičius.

- Jei teisingai suprantu, Londono publika jau turėjo galimybę pamatyti jūsų „Išvarymą“, pastatytą scenoje?

- Ne visai taip. „Royal Court“ teatras - viena didžiausių viso pasaulio dramaturgų siekiamybių. Daugybė garsiausių pasaulio dramaturgų savo šlovės kelią pradėjo kaip tik šiame teatre. Šis teatras jau 26 metus vasaromis rengia rezidencijas dešimčiai pasaulio dramaturgų. Šiemet vienu iš tų dešimties laimingųjų teko būti man.

Ką ten veikiau? Nuodugniai buvau supažindintas su Londono teatro repertuarais, tendencijomis, žiūrėjome ir analizavome populiariausius spektaklius, dalyvavau susitikimuose su žymiausiais Londono dramaturgais, aktoriais, režisieriais... Šalia šviečiamųjų programų kiekvienas reziduojančiųjų dramaturgų dirbo su konkrečiomis savo pjesėmis. Atvažiuodami čia turėjome būti parašę po pirmąją savų pjesių redakciją, ją teatras išvertė į anglų kalbą ir su ta medžiaga buvo dirbama. Pirmiausia vyko skaitymai, paskui analizės, darbas su kiekvienam asmeniškai iš režisieriaus bei literatūrinės dalies vedėjo sudaryta komanda, siekiant išsiaiškinti, kurios pjesės vietos scenoje „veikia“, kurias dera gludinti, šlifuoti, keisti... Galiausiai pataisytos ir patobulintos pjesės buvo statomos scenoje. Su mumis dirbo maždaug 60 aktorių trupė, tarp jų - ir pirmo ryškumo Londono teatro žvaigždės. Tačiau pjesės scenoje publikai nebuvo rodomos - tik mums, kūrėjų ir specialistų komandoms.
Dabar, grįžęs, turiu tris mėnesius laiko trečiajai - galutinei pjesės redakcijai parengti. Tuomet vėl ją siūsiu į Londoną, pjesė vėl bus verčiama į anglų kalbą ir kompetentingų „Royal Court“ asmenų komisija spręs, kurios iš tų dešimties pjesių vertos būti parodytos Londono scenoje.

- Ir kaipgi britai reagavo į pasakojimą apie lietuvių imigrantų gyvenimą jų šalyje?

- Jei kalbame apie pjesę - jiems labai patiko. Britai turi puikų humoro jausmą, labai gerai moka „skaityti tarp eilučių“... Tačiau dėl siužeto - jie sakė, kad nors tai kūrinys apie Londoną, bet apie tą Londoną, kurio jie patys ne tik visiškai nepažįsta, bet net neįtaria esant. Ne vienas prisipažino, kad tik susipažinę su pjesės medžiaga Londono gatvėse ėmė pastebėti, atpažinti atvykėlius.

Graudžiai juokinga, bet veik visi buvo įsitikinę, kad siužetinius pasakojimus sufantazavau, nes, anot jų, tai - neįmanoma XXI amžiaus Londone, civilizuotame pasaulyje. Kai pasakiau, kad visas mano kūrinys paremtas realiomis visai šalia jų gyvenimų vykusiomis istorijomis, britai liko mažumėlę šokiruoti.

- Nemanote, kad pats atsidūrėte tarsi tarp dviejų ugnių: britams nemalonu, kad rodote juos kaip lietuvių skriaudėjus, o lietuviams - kad išviešinate jų skaudulius ir skurdą?

- Neturiu tokio tikslo ką nors erzinti, skaudinti, išjuokti. Aš rašau tiesą. Rodau gyvenimą tokį, koks jis yra. Žinoma, ir už tiesą galima supykti, tačiau negi tai turėtų tapti argumentu meluojant?

Niekam nėra malonu būti rodomam ne pačiu teigiamiausiu amplua, tačiau britai - atviri kritikai ir gana savikritiški žmonės. Todėl už parodymą, kaip jie atrodo iš šalies, ne tik nesupyksta, bet jaučiasi dėkingi už kritika suteiktą galimybę tobulėti.

- Turėjote galimybę šią savo pjesę stebėti lyg ir iš šalies - įkūnytą brito režisieriaus, britų aktorių. Ką manote apie „Išvarymą“ kaip žiūrovas? Jus patį spektaklis prislėgė? Šokiravo?

- Ne, šokas nėra tas žodis, kuris apibūdintų mano reakciją. Tačiau kad spektaklis veikia jautriau ir įtaigiau nei tai, ką sužinome apie emigrantus iš laikraščių, neabejoju. Kai skaitai žiniasklaidoje apie lietuvių patirtis emigracijoje, visuomet tave skiria saugi distancija nuo to, kas vyksta. Visa tai - toli, visa tai vyksta ne su manimi... Spektaklyje distancija, fonai, pridengiantys nuogą istoriją, dingsta, žiūrovas turi galimybę pamatyti išgrynintas emigrantų istorijas, jų užuomazgas, dramas ir atomazgas.

- Galbūt kurdamas šią pjesę turėjote ne tik meninių, bet ir pilietinių, socialinių, psichologinių tikslų?

- Žinoma, nesu abejingas tam, kas vyksta su lietuvių tauta, kurios dalis ir pats esu. Man atrodo, labai neteisinga ir ciniška, kad mes, likusieji Lietuvoje, labai greitai atskyrėme savo tautiečius brolius, kurie gyvenimo priversti išvyko, ir suskirstėme lietuvius į „mes“ ir „jie“.

O „jiems“ taip neatrodo. Juos skaudina mūsų požiūris. Mat jie periodiškai važinėja į Lietuvą, jiems rūpi Lietuvos reikalai, jiems rūpi jų mylimi žmonės, likę čia. Jie skaito tik lietuvišką spaudą, žiūri lietuviškas televizijas, gyvena toje pačioje informacinėje, kultūrinėje erdvėje. Kitaip tariant, „jie“ yra tie patys mes.

Mano pjesėje išties ryškus socialinis visuomenės pjūvis. Visuomenės, kurioje gyvenome prieš dvylika metų (mat tiek metų pjesės pasakotojas klajoja po Londoną), kurią jau šiek tiek primiršome, primiršome tą „gangsterinį“ laiką Lietuvoje, priežastis, dėl kurių žmonės buvo priversti masiškai emigruoti...

Rašydamas pamaniau: Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway) savąją kartą buvo įvardijęs prarastąja. Aš savąją jau seniai mintyse buvau pakrikštijęs atrastąja karta, išsiveržusia iš autoritarinio režimo, iš už geležinių sienų į atvirą pasaulį. O paviešėjęs Londone, pabendravęs su emigrantais supratau, kad būtent ji - manoji karta - didžiąja dalimi ir yra išvažiavusi. Tai žmonės, išgyvenę čia chaosą, jau neberandantys sau vietos nei užsienyje, nei dabartinėje Lietuvoje. Jie - to laiko aukos. Laiko, kai buvo spjaunama į aukštąjį išsilavinimą, siekiama greito pralobimo, buvo koncentruojamasi tik į „pirk-parduok“ santykius... Vienetams pavyko pralobti, visi kiti liko prie suskilusios geldos ir ieško savo galimybės kitur, mėgindami surasti erdvę, kurioje jie tokie - chaoso suformuoti - galėtų pritapti.

Kad jie emigruoja - valstybės problema. Mūsų visų problema. Kad nesugebame jiems pasakyti, jog jie reikalingi, nesugebame pasiūlyti, už ko įsitverti, nesuteikiame kitos galimybės, išskyrus bandymą laimės paieškoti kitur.

Ir ne tik pinigai, pragyvenimas yra problema. Daugelis mano sutiktųjų sako Londone vis tiek labiau besijaučiantys žmonėmis nei Lietuvoje, nors kartais gyvena ten nepavydėtinomis sąlygomis. Daugelis emigrantų jaučia didelę nuoskaudą Lietuvai. Kaip Tėvynei, kuri juos atstūmė.

O užsienis... Jis išties laukia mūsų. Bet tik mūsų darbo. Konkrečios mūsų funkcijos, už kurią, žinoma, bus sumokėta, tačiau drauge visas žinių, galimybių, svajonių bagažas, turėtas Lietuvoje, bus prarastas negrįžtamai. Atsidūręs ten esi visiškas nulis. Ir tik nuo nulio kildamas gali mėginti susikurti sau naują gyvenimą. Priklausomai nuo to, kokio tu amžiaus, kiek turi fizinių, dvasinių jėgų, sveikatos, kantrybės, užsispyrimo... Ir nereikia pamiršti, kad ten pakilti bent per mažiausią socialinį laiptelį yra žvėriškai sunku, nepalyginti sunkiau nei Lietuvoje.

- Rašydamas pjesę gal Česlovą Milošą labiau pradėjote suprasti?

- Jį aš ir anksčiau neblogai supratau. Pats įdomiausias dalykas man, kaip rašytojui ir tyrėjui, buvo per emigranto kelionę, jo patyrimus pažvelgti gilyn, į tai, ką mes vadiname savimi: „lietuviais“, „rytų europiečiais“... Mūsų pasaulėjauta, pasaulėžiūra, judesiai, veido mimikos... Kokios prasmės išties įdėtos į žodžius: „anglas“, „lenkas“, „lietuvis“?..

Nenoriu atskleisti pjesės siužeto, tik pasakysiu, kad ji - apie žmogų, sumaniusį iš savęs ištrinti visą vidų ir nusilipdyti kitą asmenybę, turinčią kitas galimybes ir kitą mentalitetą. Na, ir apie tai, kas iš to išeina...

- Tragedija?

- Drama. Turinti savy ir tragedijos, ir komedijos tonacijų.

- O jus pjesė pakeitė? Jūsų požiūrį į emigrantus, į galimybę kada nors emigruoti jums ar jūsų vaikams?

- Teisingiau būtų sakyti, kad požiūris atsirado, o ne pasikeitė. Anksčiau emigracija man buvo statistika, kaip ir daugeliui mūsų, o prisilietęs prie emigrantų istorijų (kurias, beje, jie atskleidžia labai nenoriai) pradedu matyti tikrą vaizdą, dėl ko jie išties išvažiavo ir kokiomis sąlygomis jie ten kabinasi į gyvenimą. Dabar man emigrantus norisi ginti nuo mūsų. Man tiesiog nebeliko „jie“ ir „mes“. Visi esam mes, tos pačios tautos vaikai.

- Šiandien mažai kas nori tai suprasti?

- Na, daugelis emigrantus tiesiai vadina išdavikais. Kiti įsivaizduoja juos kaip visiškai nežinančius, kas yra Lietuva. Pats mačiau, kaip iš Lietuvos atvykę „gastrolieriai“ aiškina Londono lietuviams, kad Lietuvoje buvo kruvini Sausio įvykiai, kad žmones traiškė tankai... Tai skaudina Londono lietuvius, kurie patys stovėjo prieš tuos tankus lemtingais 1991-aisiais ir turi tą pačią patirtį, kaip ir Lietuvoje likusieji. Kodėl taip norime laikyti juos ufonautais?

- Savomis akimis pamatėte emigrantų srautus. Kaip manote, emigracija - kraujuojanti Lietuvos žaizda ar natūralus, visame pasaulyje įprastas procesas?

- Akivaizdu, kad mes, lietuviai, kaip tauta, pasiduodame. Iškrentame iš pasaulio žaidimo ir išeiname - išsivaikštome. Gyvename tautoje, kurios po šimto metų nebebus.

Turime du pasirinkimus. Arba oriai išnykti aukštai iškelta galva, kaip Pilėnų gynėjai, arba susirūpinti, kaip išsivaikščiojimą stabdyti.

Dabar gi - nedarome nieko. Laukiame, kol emigrantų srautas natūraliai sustos, kol pagerės ekonominė padėtis, atsiras geresnės gyvenimo galimybės čia... Bet juk puikiai žinome, kad tai - saviapgaulė. To niekada nebus. Per tą laiką mūsų jau nė pėdsako nebus likę.

Arba valstybė turi dabar parodyti meilę savo piliečiams, parodyti, kad jie reikalingi, kad jie - žmonės, o ne vien mokesčių mokėtojai ir balsas per rinkimus. Pasiūlyti jiems bent kokią motyvaciją likti Lietuvoje, norėti, kad Lietuva išliktų. Būti lietuviu turėtų būti siekiamybė. O dabar kaip yra? Nelinksma neišvengiamybė - likimo pirštas.

Bet kuriuo atveju apie šią problemą būtina diskutuoti. Dabar pat. O mes to nedarome. Jei pastebėjote - kaip ir apie visas kitas problemas. Mes seniai nustojome diskutavę, analizavę, ieškoję išeičių, racionalių sprendimų. Ieškome tik kaltųjų.

- Dar šiemet žadate parodyti „Išvarymą“ Lietuvos publikai. Kaip manote, kurį sprendimą pasirinks besvarstantieji apie emigraciją, pamatę jūsų spektaklį?

- Ne itin tikiu, kad menas šiais laikais dar gali veikti žmonių apsisprendimą, tačiau viliuosi, kad vienas kitas iš beišvažiuojančiųjų pasiliks Lietuvoje.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net