Disidentas iš šeštos klasės

„Būsiu rusas!“

Į pokalbį D. Jankauskas atsineša seną VEF imtuvą – tokiu aparatu praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje ir klausydavosi „Amerikos balso“, Vatikano radijo, „Laisvės“ radijo laidų.

Išdėlioja Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelago“ tomus, padaugintus kopijavimo aparatu. Tuomet aparatai kopijuodavo tik ant vienos lapo pusės, tad kas antras puslapis – tuščias.

Sovietmečiu šie tomai slapta keliavo iš rankų į rankas. Knygas D. Jankauskas gavo jau šiais laikais – norėjo išsaugoti kaip anų dienų prisiminimą.

D. Jankauskas prisimena: kopijavimo aparatai sovietmečiu būdavo tik įstaigose, o klasioko pusseserės mama dirbo projektavimo institute. Mergaitė mamos paprašydavo, kad leistų prie aparato. Mama nieko neįtarė: galvojo, mokyklai šviečia.

„Ir buvo mokyklai, bet kitokiai: konspektai, ką nugirsdavome per „Laisvės“ radiją, „Amerikos balsą“, Vatikano radiją. Konspektus perrašinėdavome ranka, tiražuodavome. Mūsų laikraštukas vadinosi „Tęskime kovą“. Kelis egzempliorius turėjome spausdintinius, o paskui atšviestus su „kseroksu“, – sako D. Jankauskas.

Kaip mokyklinukui šovė į galvą mintis imtis tokios veiklos? D. Jankauskas šypsosi. Mama dirbo „Palydovo“ kino teatre, tad berniukas po pamokų nuolat eidavo žiūrėti filmų. Prisimena suvokęs tik du dalykus: mūsiškiai – rusai, priešai – vokiečiai.

Kai kartą senelis paklausė, kuo norėtų būti užaugęs, anūkas rėžė: „Būsiu rusas!“ Senelis, pedagogas, akis išpūtė: „Kaip tu būsi rusas, tu lietuvis esi!“ Ir per pusvalandį anūkui išdėstė kitą istoriją.

Tai buvo 1977 metai – vienuolikmetis Danas mokėsi Šiaulių 5-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Didždvario gimnazija).

„Supratau, kad tai, kas oficialiai pateikiama, kas sakoma mokykloje vaikams, melas, išgalvota, išpūsta. Pasakiau, kad noriu sužinoti daugiau. Senelis parodė, kaip radijuje gaudyti bangas.“

D. Jankauskas prisimena: maždaug 3–5 minutes laida girdėdavosi, paskui – trukdis. Ir taip nuolatos. „Laisvės“ radijo laida lietuvių kalba trukdavo valandą ir susidarydavo iš dviejų dalių: vakarykštės laidos kartojimo ir naujos laidos. Ko nepavykdavo išgirsti ankstesnę dieną, klausydavosi naujai. Visada laukdavo švenčių, nes tada trukdymo sumažėdavo, o keletą laidų išklausė nuo pradžios iki galo!

Beklausydamas sumanė, kad reikia ir kitiems žinias perduoti, konspektuoti.

„Kai turi informacijos, kurią laikai labai svarbia, neišvengiamai nori, kad ir kiti žinotų. Pasakiau vienam klasiokui, kitam. Sako, įdomu, nežinojau, keletas klasiokų panorėjo užsiimti tokia veikla. Kai tėvai persikraustė į pietinį rajoną, pradėjau mokytis 16 vidurinėje mokykloje (dabar – Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazija), ten irgi pamačiau talentingų klasiokų, kurie groja gitara ir apie Romą Kalantą dainas dainuoja. Mūsų žmonės!“

Pasivadino „Helsinkio grupe“, pasirašė įstatus. D. Jankauskas prisimena: reikėjo stebėti, kaip Tarybų Sąjunga vykdo Helsinkio susitarimus.

„Viso teksto mes nebuvome skaitę, bet iš radijo žinojome, kad Tarybų Sąjunga pati įsipareigojo gerbti žmogaus teises, kad yra Helsinkio grupė Vilniuje, Maskvoje. Viktorą Petkų laikėme didžiuliu autoritetu. Kai jis pateko į kalėjimą, rašėme laišką į „Laisvės“ radiją, prašėme atsiųsti jo nuotrauką – norėjome pasidaryti paveikslą ir pasikabinti!“

Per radiją išgirdo V. Petkaus adresą ir paskatinimą laiškais paguosti, pastiprinti žmogų. Kitas užsirašytas adresas buvo generalinio prokuroro: per laidą kalbėta, jog reikia rašyti laiškus ir reikalauti, kad būtų paleistas V. Petkus ir Balys Gajauskas.

„Buvo pasakyta: jie nebus paleisti, bet tai, kad yra žmonių, kurie su tuo nesutinka, jau yra diktatūros silpninimas. Mes – pirmyn rašyti laiškus: norime silpninti diktatūrą!“

Laiškai toli nenukeliavo – tiesiai į KGB.

D. Jankauskas sako naiviai tikėjęs, kad laiškų niekas nelies: ir mama auklėjo, ir mokykloje buvo sakoma: laiškai, dienoraštis yra intymu, svetimą laišką perskaityti gali tik žmonės be sąžinės.

Ieškojo suaugusiųjų

D. Jankauskas puikiai prisimena dieną, kai į Šiaulių 16-osios vidurinės mokyklos šeštokų klasės duris pasibeldė direktoriaus pavaduotoja. Išsigandusi auklėtoja pasikvietė į koridorių Daną: „Pas tave atvažiavo“.

Kabinete sėdėjo vyrukai su kostiumais. „Važiuojame!„ „Kur?“ „Pradžioje – į namus“.

Duris atidariusiai mamai saugumiečiai parodė pažymėjimus ir iškart paklausė Dano: pats viską parodys ar reikės kratos?

Visą medžiagą moksleivis slėpdavo savo kambaryje, pakišęs po rašomuoju stalu, dengė lenta. Popierius į slėptuvę pakišdavo prieš tėvams pareinant.

„Pagalvojau, kad labai lengvai ras, pats parodžiau. Buvo keista, kad daugiau netikrino. Pagalvojau: be reikalo laikiau visus kiaušinius vienoje vietoje. Įstatuose buvo įrašyta, kad vadavietė yra pas mane kambaryje ir viskas čia privalo būti.“

Internetiniame puslapyje „KGB veikla Lietuvoje“ D. Jankauskas rado KGB Šiaulių miesto skyriaus viršininko pavaduotojo pasirašytą pažymą apie bylos medžiagą, adresuotą Kompartijos Šiaulių miesto pirmajam sekretoriui. Pati byla sunaikinta.

„Pritaikius operatyvines priemones, išaiškinta nelegali vadinamoji „Helsinkio grupė“, kuriai vadovavo 16-osios vidurinės mokyklos 6 klasės mokinys Jankauskas Danas, Leono, gimęs 1966 metais, Šiaulių miesto gyventojas.“

Pažymoje nuosekliai išvardyta, kas paimta. Tarp „įkalčių“ – sąsiuvinis-albumas „Nepriklausoma Lietuva", sąsiuviniai „Čia rašoma teisybė. Žinios iš Vakarų radijo stočių „Amerikos balsas", „Laisvės radijas", „Vatikano radijas", „Įsimintinos datos nuo nepriklausomybės atgavimo iki sovietų okupacijos", „Šiaulių Helsinkio grupės veikla", „Faktai ir įvykiai užregistruoti slaptosios organizacijos", albumas „Patrijotinės eilės", bloknotas „Dainos politinės", keturi vokai su nelegaliu leidiniui „Tęskime kovą", du tušti vokai, adresuoti Viktorui Petkui į kalėjimą ir Petrui Rimkui į „Amerikos balsą", dvylika lapelių su užrašu „Laisvę Viktorui Petkui", lapelis su užrašu „Plati ir rami iš senovės šalis mūsų, o dabar šalelėje mūsų viešpatauja rusai", aplankas su užrašu „Mokytis ir gyventi, veikti ir dirbti, žinoti ir gražiai jausti – tai tikra laimė! A. Smetona", vėliavėlė, pasiūta iš „raudonos-geltonos-žalios„ medžiagos, mėlynos spalvos kaklaraištis su išsiuvinėtomis raidėmis „TGSV“ (Tegyvuoja geriausia Smetonos valdžia„)...

KGB darbuotojams buvo lengva nustatyti „organizacijos“ sudėtį, nes rankose laikė ne tik įstatus, taisykles, bet ir narių sąrašą.

Daną saugumiečiai išsivežė tą pačią dieną, kitą dieną į pastatą Kapsuko g. 19 pateko visi, išvardyti sąraše.

Prasidėjo kelis mėnesius trukusios apklausos.

„Ateini į mokyklą ir jau lauki, kada vėl išsiveš. Jiems kilo daugybė klausimų, kurie man atrodė bereikšmiai. Manė, kad mus „pakišo“ suaugę, kad kažkas organizavo veiklą su vaikų priedanga.“

Smurto tardytojai nenaudojo – tik psichologinį spaudimą. D. Jankauskas prisimena pačią pirmą dieną išgirstą frazę: „Dabar turėsit pilną teisę visiems pasakoti, kaip jums adatas po nagais kišo.“

„Galvojau, ar jis rimtai, ar juokauja? Kada tos adatos?.. Bet kalbėjo gražiai, tik imdavo nervintis, kai sakydavai, kad niekas neprisidėjo iš suaugusiųjų. Tuo metu tų žmonių darbas buvo visą dieną kalbėtis su manimi. Tikiu, kad ir jiems patiems nebuvo smagu. Dabar visa tai atrodo tragikomiškai.“

Saugumiečiams kilo klausimas, ar galėjo moksleiviai taip greit konspektuoti. Gal kažkas daro radijo įrašus?

„Jie diktuodavo mūsų pačių surašytą tekstą ir žiūrėdavo, kaip spėjame, darė kažkokias ekspertizes. Ištyrė rašysenas, nustatė, kad svetimo žmogaus rašto nėra.“

Labiausiai užkliuvo savilaidis prelato Mykolo Krupavičiaus „Memorandumas sovietų vyriausybei“.

Knygą D. Jankauskas buvo gavęs iš tetos, gydytojos Danutės Kuprienės, Santariškių vaikų ligoninės reanimacijos skyriaus vedėjos. Skolindama teta nesakė, iš kur gavo, tik užsiminė, kad bendrauja su žmonėmis, kurie užsiima tokia veikla.

D. Jankauskas padarė nuorašus ir leidinį tetai grąžino. Spaudžiamas tardytojų, melavo, jog memorandumą prieš porą metų skaitė per „Laisvės“ radiją – taip ir sukonspektavęs.

„Dėl kitų konspektų patikėjo. Bet niekaip negalėjo patikėti, kad per „Laisvės“ radiją buvo diktuojamas memorandumas. Kaskart sakydavo: „Tu meluoji, pasakyk tiesą, iš kur gavai!“

Pasibaigus tardymui, D. Jankauskas išgirdo: „Džiaukis, kad Tarptautiniai vaiko metai, nes važiuotum į Čiobiškes.“

1979-ieji buvo paskelbti Tarptautiniais vaiko metais.

Padėka auklėtojai

KGB pažymoje nurodoma, kad kompromato apie mokinių tėvus negauta, nebuvo ir duomenų, kad jie žinojo apie vaikų veiklą ar „darė jiems kenksmingą ideologinį poveikį“. Tik viena mama prisipažino kartą pas sūnų mačiusi lapelį su užrašyta „kažkokio Petkaus“ pavarde, bet tam neteikusi reikšmės. „Yra pagrindo manyti, kad ir kitų mokinių tėvai neskyrė reikiamo dėmesio savo vaikų auklėjimui“, – konstatavo KGB.

Atsižvelgus į prisipažinimą, moksleivių amžių, nurodyta jų elgesį apsvarstyti 5 ir 16 vidurinių mokyklų pedagogų tarybose ir Šiaulių vykdomojo komiteto nepilnamečių reikalų komisijoje.

Archyve Šiauliuose D. Jankauskas susirado 1979 metų Šiaulių 16-osios vidurinės mokyklos pedagogų tarybos protokolus. Direktorius kalbėjo mokytojams: „Antitarybiniai elementai po marškiniais nešiojo mėlynus kaklaraiščius“, „jie turi būti pažeminti, neturi jaustis didvyriais“.

Mėlynas kaklaraištis, prisimena D. Jankauskas, buvo kaip sutartinis ženklas: pasisveikindami „Helsinkio grupės“ nariai vienas kitam parodydavo, ką ryši.

Paaiškėjo, kad posėdyje buvo vienintelis žmogus, užstojęs mokinius – klasės auklėtoja, matematikos mokytoja Raimonda Bražūnienė, pasakiusi: „Kadangi jie – ne nusikaltėliai, aš jų nei moralizuosiu, nei smerksiu“.

„Perskaičius tuos žodžius, šiurpas kūnu perbėgo, – ir dabar susijaudina D. Jankauskas. – Prisimenu, auklėtoja tuo metu laukėsi, buvo jaunutė, tik atėjusi dirbti, mes buvome pirmoji jos auklėjamoji klasė.“

Pernai D. Jankauskas pas auklėtoją nuvažiavo su gėlėmis – padėkoti. Mokytoja iki šiol dirba toje pačioje mokykloje ir puikiai prisiminė keturių dešimtmečių senumo įvykį.

D. Jankauskui atmintin įstrigo ir keletas mokytojų, kurie nepraleisdavo progos replikuoti: mokinius vadindavo davatkomis, nacionalistais.

„Prasikaltusiems“ berniukams buvo sumažintas elgesio vertinimas iki nepatenkinamo, nors Danas iki tol neturėjo jokios pastabos.

Dar viena bausmė buvo pašalinimas iš pionierių. Kaklaraiščiai šeštokams nurišti į aktų salę sukvietus visą mokyklą.

Septintoje klasėje užgaulios replikos per pamokas dar lydėjo, aštuntoje nutilo – viskas nurimo.

D. Jankauskui dabar būtų įdomu pasikalbėti su buvusiais „bendrabyliais“ – gal perskaitę straipsnį, jie prisimins mokyklinę istoriją ir atsilieps?

Pabėgimo planai

Po šio įvykio Danas ne kartą girdėjo: „Vaikeli, kaip tu dabar įstosi?!“ Kadangi žinojo Brazinskų, Simo Kudirkos pabėgimo istorijas, paauglio galvoje kilo mintis bėgti į Ameriką.

Dabar juokiasi iš plano: užkalbinti Šiauliuose, prie parko, stovėjusios trukdymo stoties sargą ir ištraukti pistoletą, Vilniuje sėsti į lėktuvą, skrendantį į Maskvą, o tada jau – į Stokholmą. Visas mintis berniukas buvo įpratęs užrašyti – tąkart berašant pabėgimo planą, netikėtai namo parėjo tėvas.

„Greit suplėšiau ir išmečiau į šiukšlių dėžę. Bet tėvas kažką pajuto. Kai iš savo kambario grįžau į virtuvę, pamačiau, kaip jis sėdi ant grindų ir dėlioja skiautes. Rimtai kalbėjomės, bet be pykčio. Tėvas paaiškino: planas tikrai nepavyks, geriausiu atveju atsidursime kalėjime.“

Šį planą paliko ramybėje, bet mintis pabėgti į Vakarus D. Jankausko nepaliko.

Po kariuomenės nusprendė patekti į laivą – mokytis jūreivystės mokykloje. Rinkosi Rygą – tikėjosi, kad ten jo praeitis bus nežinoma.

„Visi gavo užsienio pasus, o man niekaip neateina. Kreipiausi į grupės kuratorių, jis nurodė kabinetą. O ten parašyta „KGB majoras...“ Viską supratau, bet vis tiek užėjau paklausti, kodėl. Jis ilgokai vartė popierius, galiausiai pasakė: „Su tavo praeitimi susiję“. Ką dabar, man viskas?! Ne, paaiškino, galime tartis: būsi agentu kažkuriame laive. Padėkojau ir išėjau. Viltis sužlugo. Bet netrukus atėjo Nepriklausomybė.“

Su bandymu verbuoti D. Jankauskas buvo susidūręs ir Šiauliuose. Kai mokėsi profesinėje mokykloje, atėjęs jau gerai pažįstamas tardytojas bandė įkalbėti – reikia pagalbos.

„Sakė, kad Jurgio bažnyčioje kunigas ar klebonas platina Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Aš, kaip tikintis, pabūsiu arčiau altoriaus, jis mane pastebės, pasikvies patarnauti. Pasakiau, kad tokia veikla neužsiimsiu.“

Atsisveikinimas

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, D. Jankauskas nebesutiko nei buvusių tardytojų, nei savo didžiojo autoriteto V. Petkaus.

Suvedė mirtis. Šarvotoju dirbantis D. Jankauskas V. Petkų (1928–2012) ir vieną iš tardytojų paruošė paskutinei kelionei.

„Keistas jausmas buvo. Nejaučiu keršto, neapykantos. Dabar sako: tokia jų pareiga buvo. Bet pareiga nežmoniška – smaugti žmogaus laisvę. Išlydėjau tą žmogų, kiek įmanoma gražiai“, – prisimena paskutinę akistatą su buvusiu tardytoju.

„Buvo gaila, kad nesusiradau anksčiau ir nepasikalbėjome...7 – tokiomis mintimis atsisveikino su V. Petkumi.