respublika.lt

Dievo pagalbos prašo ne tik verksniai

(0)
Publikuota: 2016 spalio 23 08:00:34, Jūratė KILIULIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 2 nuotr.
Kęstutis Kėvalas. Redakcijos archyvo nuotr.

Šiandien turime laisvę daug ką pasirinkti. Tikėjimą ar netikėjimą. Demokratiją ar autoritarizmą. Norvegijoje šešerių metų vaikui leidžiama pasirinkti net lytį. „Pasirinkimų vis daugės, ir ką žmogui pasirinkti?“ - tokiu klausimu pradėjome pokalbį su Kauno arkivyskupijos vyskupu augziliaru Kęstučiu Kėvalu.

 

- Pragmatiškai paaiškinkite: kodėl tas neapsimoka?

- Šis amžius pažymėtas laisvės žyme. Norime ją išnaudoti iki galo, atsiduodame eksperimentams galvodami, kad mūsų amžius šia prasme yra išskirtinis. Jis iš tiesų išskirtinis - pasaulyje iki šiol nebuvo tiek demokratiškų kraštų, nebuvo epochos, kad tokia didelė žmonijos dalis turėtų tiek daug teisių.

Bet, Bažnyčios supratimu, eksperimentas „laisvė“ jau yra peržengęs ribas. Laisvė daryti, ką nori, nėra laisvė. Nes, pavyzdžiui, laisvė daryti bloga yra pavojinga. Remiamės principais: nedaryk to, ką nenorėtum, kad kiti tau darytų, ir tavo laisvė baigiasi ten, kur kito prasideda. Šiandien turime įtvirtinti žinią, kad laisvė negali būti neribota. Peržengus tam tikrus moralės principus, visuomenė tampa destruktyvi ir baigiasi tuo, kad prišaukiamas totalitarinis valdymas.

Demokratija nėra savaime suprantama, klaidinga manyti, kad ji tik stiprės. Prieš penkerius metus demokratiškų kraštų buvo 50 procentų, šiandien - 30 proc. Tad mes nebūtinai ją išlaikysime. Ten, kur laisve piktnaudžiaujama, žmonės pradeda nepasitikėti demokratiniais procesais. Jeigu taip atsitiks pas mus, liaudis tikrai nubalsuos už kietos rankos politiką.

- Lietuvoje matote piktnaudžiavimo laisve ženklų?

- Dar nesame praradę savisaugos jausmo, gal kad esame ragavę totalitarizmo. Žmonės yra atsargesni negu Vakaruose. Bet, Bažnyčios supratimu, priimtas pagalbinio apvaisinimo įstatymas, kuris leidžia naikinti embrionus, yra šios ribos peržengimas. Atsiduriame ant slidaus šlaito. Gauname žinių iš Vakarų, kad galima pritaikyti ne tik vaisiaus pašalinimą, bet ir eutanaziją gimusiam kūdikiui, jei jis tėvams netinka dėl kažkokių dalykų.

Toks gyvenimo būdas buvo savaime suprantamas Romos imperijoje. Vienas romėnų karininkas rašė savo žmonai: „Brangioji, aš tavęs pasiilgau. Žinau, kad tu laukiesi. Trokštu pamatyti tave. Jei bus mergaitė, išmesk ją, jei bus berniukas, laikyk. Myliu, bučiuoju, iki pasimatymo.“ Tais laikais tai buvo normali - jei galima taip pasakyti - kalbėsena. Einame atgal prie šito stiliaus.

- Ar šiandien žmonės, bent jau tikintieji, girdi tai, ką skelbia Bažnyčia? Ar jos institucija tebėra svarbi visuomenėje? Matome pilnas bažnyčias per šventes, madinga tuoktis prie altoriaus, bet ar to gana?

- Džiugina, kad nemažai jaunų, sąmoningų žmonių ateina į tikėjimo kelią ne dėl tradicijos, tėvų, bet patys jį atradę. Ši karta yra sąmoningesnė negu ankstesnės. Bet nerimą kelia tai, kad tikėjimo praktikavimas nėra aukštas. Esame katalikiškos tradicijos kraštas, bet bažnyčios lankomumas tesiekia 10-13 proc. Lyginant su kitais Europos kraštais, jis yra gana žemas.

Ypač sulaužytas mūsų vyrų tikėjimas. Ką labiausiai sovietinė sistema pažemino - tai vyrą. Atėmė iš jo privačią nuosavybę, paliko be visko, ką gali pavadinti savo: savo žemės, savo padargų, paliko vargšais. Vyrai, patyrę siaubingą psichologinę traumą, problemas sprendė gerdami. Šiandien gyvename potrauminėje visuomenėje, kurioje veikia tam tikros socialinės paradigmos, maža to, jos jau tapo kultūrinės. Tarkim, eiti į bažnyčią - tai moterų reikalas, Dievo pagalbos prašo tik verksniai ir pan.

Tai matome iš vaizdo bažnyčioje. Joje - dauguma moterų, kurios išgyvena dėl savo vyrų ir ieško jiems pagalbos. Kituose kraštuose - Lenkijoje, Slovakijoje - tikinčių vyrų ir moterų yra po lygiai. Lietuvoje turime moterų bažnyčią. O juk tikėjimą kitai kartai stipriausiai perduoda būtent vyras, žinoma, su moters pagalba.

- Vargu ar bažnyčios taps labiau lankomos, jei dvasininkai nebus pasiruošę prabilti šiuolaikine kalba. Tikinčiuosius dažnai piktina kunigų retorika, kai su jais kalbama kaip su prasikaltusiais vaikais ar akcentuojami materialūs dalykai.


- Ilgai gyvenome uždaryti tarsi gete, dialogas su pasauliu ėjosi ne taip lengvai. Dialogo kultūra, mokanti kalbėjimo būdo, atvirumo, gebėjimo reaguoti į modernius šiuolaikinio žmogaus klausimus, nėra iki galo susiformavusi. Nespėjame ir paskui naujas technologijas, socialinę komunikaciją. Tad kaip paaugliai žiūri į vyresniuosius, nemokančius naudotis kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu, taip visuomenei atrodo Bažnyčia, kalbanti tarsi praėjusio amžiaus kalba. Bet modernus ar ne gali būti tik stilius, pati žinia nekinta, nesvarbu, koks laikas.

Bažnyčios įtaka žmonėms šiandien išgyvena lūžio laiką. Ieškoma formos, būdo, nes pasaulis labai pasikeitė. Ir tai įvyko taip greitai, kad nei mūsų kalbėjimo maniera, nei argumentų formulavimas, kokio reikia moderniam žmogui, nespėjo prisitaikyti. Tad Bažnyčia turi labai daug namų darbų.

Bet vėlgi: kas yra Bažnyčia? Juk ne kažkokia guru grupė, turinti perduoti žinią visuomenei. Tai tie patys žmonės, kiekvienas, kuris yra krikštytas. Lietuvoje 80 procentų gyventojų yra krikštyti. Kiek jie sugebės atsiduoti tikėjimui, tokią valstybę ir turėsime. Nes į pasaulėžiūrą atsiremia viskas - ji lemia žmogaus moralinius gebėjimus, bendruomenių tvirtumą, valstybės ekonomiką.

- Galbūt tai lemia, kad atsakymų į esminius klausimus jauni žmonės ieško kitose religijose, įvairiose dvasinėse praktikose, esančiose už katalikiškos, apskritai krikščioniškos bažnyčios ribų?

- Jaunimas yra smalsus, tad natūralu, kad jis eksperimentuoja ieškodamas atsakymų į labai svarbius prasmės ir tikslo klausimus. Mes, karta, auginanti šiuos vaikus, nesugebame lakoniškai, racionaliai, logiškai pristatyti pagrindinių argumentų apie krikščionybę. Jie ateina su klausimais, pameta mums keletą mokykloje girdėtų teiginių - kryžiaus karai, inkvizicija ir t.t. Jie mato mus sutrikusius, negalinčius atsakyti, nes net istorijos nežinome. Tada jie nutaria, kad čia nėra tvirto pagrindo, ir suka ieškoti jo kitur.

Daugelio žmonių Lietuvoje dvasinių paieškų kelias kažkodėl eina per Indiją. Bet, manau, tame kelyje atradimu jiems taps tai, ką teikia Vakarų civilizacija. Nes Rytai vis dėlto neduoda tokios aiškios Dievo sampratos, kokią yra išvystę Vakarai, rėmęsi pačiais stipriausiais antikinio pasaulio dalykais - graikų filosofija, Romos teise ir bibline pasaulėžiūra. Jeruzalė, Atėnai ir Roma - tai, kas buvo sukurta geriausia, - turime Vakarų civilizacijoje. Rytai - su visa pagarba jiems - nėra tiek pažengę, tai matyti ir mokslo, kultūros, kitose srityse.

- Minėjote, kad kunigų trūksta, vienam tenka aptarnauti ir keturias parapijas.

- Ir į seminarijas ateina mažiau žmonių. Turime nedraugišką kunigystės pasirinkimui bendrą kultūrą - to, kuris pasisako norintis tapti kunigu, šiandien klausiama, ar jis sveikas. Jis patiria didžiulį socialinį spaudimą. Dabartinių seminaristų tėvai sūnaus pasirinkimą laiko nuostoliu šeimai.

Bet nereikėtų situacijos nurašyti kaip beviltiškos. Nes apsisprendusieji jau būna tikri dėl savo kelio, perėję per socialinių ir dvasinių išbandymų filtrą.

- Jums irgi tai teko patirti? Kaip atėjo suvokimas, kad pasirinkote teisingą kelią?


- Kunigystė man buvo akibrokštas, jaunystėje niekada nebuvau apie tai mąstęs. Jei kas būtų siūlęs, labai lengvai būčiau atsisakęs kaip kažkokios nesąmonės.

Bet jau studijuojant universitete (K.Kėvalas trejus metus mokėsi Kauno technologijos universiteto Radioelektronikos fakultete - red. past.), tarsi iš giedro dangaus atėjo mintis. Buvo vasara, leidau atostogas kaime. Iki šios dienos negaliu paaiškinti, kas tuomet man atsitiko. Tai buvo viso mąstymo pasikeitimas - su galimybe, kad galėčiau būti kunigu.

Metus kovojau tarsi su kažkuo ginčydamasis, maldavau, kad vėl noriu būti normalus žmogus. Kodėl turėčiau rūpintis pasauliu, jeigu man ir taip viskas gerai einasi? Turiu įdomias studijas, draugystes, muziką, man nieko nereikia. Ir staiga nerimas, kad esu šaukiamas daryti kitus dalykus. Tą kovą pralaimėjau. Pasidaviau ir dabar jaučiuosi laimingas. Ir čia yra paradoksas.

- Kaip reagavo aplinka, draugai, artimieji?

- Buvo draugų, kurie labai nustebo, klausė, ar tikrai man viskas gerai. Jaučiau didelę baimę pasakyti tėvams, vis delsiau. Tėtis sureagavo maždaug taip: visokių kvailų minčių jaunystėje užeina, viskas praeis. Mama netikėjo, vis kartojo, kad mūsų šeimoje to nėra buvę. O seserys sakė: tau tiks, bus gerai. Esu labai dėkingas Dievui, kad, kai pradėjau eiti tuo keliu, jie mane palaikė. Tai gyvybiškai svarbu, kai pats esi ant ribos, turi visai nedaug jėgų eiti į tą pusę, keliai dreba. Jei tėvai būtų nepalaikę, būtų baisiai sudėtinga.

Šeimoje mūsų niekas nespaudė eiti į bažnyčią. Jie tik labai tyliai kvietė savo pavyzdžiu. Būdavo, tėvas ruošiasi į bažnyčią ir klausia, ar eisiu kartu. Niekada nėra priekaištavęs, jei sakydavau „ne“. Keletą kartų buvo, kad pasivijau jį vidury kelio, eidavome tylėdami. Jis suprato, kad manyje vyksta kova. Esu nepaprastai dėkingas tėvui, kad jis gerbė tą kovą ir manęs nekaltino.

- Ar kunigystė leidžia jums užsiimti pomėgiais, kuriuos puoselėjote jaunystėje? Muzikos instrumentus dar paimate į rankas?

- Nesiginu savo istorijos. Mano svajonė vaikystėje buvo groti vestuvėse. Pamačiau jose grojantį savo pusbrolį, mane taip sužavėjo, kad nuo aštuonerių metų veržiausi į muzikos mokyklą. Manęs nepriėmė, tada priverčiau tėvus leisti mane į privačias akordeono pamokas.

Troškimas groti liko. Esu grojęs vestuvėse ne tik būdamas klieriku, bet ir kunigu. Vienose vestuvėse atlikau tris vaidmenis - buvau kunigas, vairuotojas ir muzikantas. Muzika man yra daugiau nei hobis, ji - mano meilė.

Aišku, dabar neturiu tiek laiko groti, kiek norėčiau. Kol buvau kunigas, dar grojau grupėje „Socerdos“. O dabar paimu į rankas akordeoną tik tada, kai noriu paklausyti jo garsų ir sąskambių. Kartais tenka šen bei ten pagroti dėl prieskonio, bet rimtam muzikavimui negaliu atsidėti. Gal pavyks vėliau, kai susitvarkysiu savo tvarkaraštį?

Vyskupystėje esu dar naujokas, esu sutrikęs, kiek yra darbo, užduočių, kiek sulaukiu skambučių, laiškų. Nesu pratęs prie tokių apkrovų. Mokausi gyventi, mokausi, kaip paskirstyti darbus, kaip suvaldyti visą šitą srautą. To aš dar nemoku. Be abejo, padarau, kas priklauso, bet tikrai ne viską. Tokį krūvį, su kokiu susidūriau, man nėra lengva priimti iš karto. Turiu mokytis, kaip būti vyskupu. Esu tik pakeliui.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar turite nuosavą būstą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s