Žinomam aktoriui Daliui Mertinui eilinis gimtadienis, kuriuo prasidėjo ši savaitė, pranoko pernai vykusį 50 metų jubiliejų: šiemet jis sutiko jį būdamas sveikas. Šį pavasarį pagaliau jis išgirdo išsvajotus medikų žodžius: „vėžio nebėra, tu jį nugalėjai“. Minėdamas tuos, kurie jam padėjo šitoje sunkioje kovoje, aktorius nepamiršta padėkoti ir tiems, kurie sakė: esi vėžininkas ir nelįsk kur tau nereikia.

- Žinote, net šiais visuotinio cinizmo laikais sunku tuo patikėti. Juk onkologinė liga nebeskamba kaip nuosprendis.

- Patikėkite, su tuo susidūriau, aš tik pavardžių nenoriu minėti. Tiesiai šviesiai sakydavo: kur tu lendi, čia tavęs nereikia, esi vėžininkas, sėdėk sau po lapais ir tylėk. Juk nuo seno buvo ir turbūt iki šiol tebėra gajus nusistatymas, kad vėžys nepagydomas ir jau geriau jo paliestam nepaduoti net rankos. Tarytum būtum raganius: kvėpuodamas vėžio ląsteles galėtum skleisti aplinkui. Mane tai, žinoma, visada šiurpiai sukrėsdavo, aš net žliumbdavau, bet po to tik dar labiau susiimdavau. Užtat esu net viduramžiškai mąstantiems žmonėms dėkingas ir nelinkiu jiems nieko pikta, nors suprasti savo žodžių baisumą jie galėtų nebent tik atsidūrę onkologinio ligonio vietoje.

- Prieš devynerius metus „Respublikai“ gana nelengvai pavyko prisikalbinti atviram pokalbiui apie jus užklupusią sunkią ligą - limfomą. Bet vis dėlto jūs pasiryžote. Ar nesigailite tai padaręs? O gal viešumas ir skaitytojų palaikymas mūsų iškiliesiems padeda sveikti?

- Ko gero, esu pirmas žmogus, pradėjęs viešai kalbėti ta tema, ir gerai prisimenu, kaip sunkiai sutikau kalbėti. Viešumas vargiai kam nors ypatingai padeda, bet tas mano nelaimės paviešinimas ir viešas kalbėjimas, atmieštas rūpesčiu dėl kitų panašaus likimo žmonių, manau, davė gerų rezultatų. Mano žinomumas padėjo tada, kai reikėjo su „Kraujo“ bendrijos grupe ir gerbiamu daktaru Laimonu Griškevičiumi vaikščioti po ministerijas, ieškant naudingų sprendimų onkologinių ligonių gydymo praktikai. Ir vaistų išmušta labai gerų, kurie labai reikalingi hematologiniams ligoniams, ir šiaip žmonės pradėjo daugiau kalbėti, atsirado ir „Rožinis kaspinas“ ir „Raudona suknelė“, ir daug kitų veiksnių, kurių intencija padėti onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems pasiteisino: žmonės gavo daug specifinės informacijos ir pasitikėjimo savimi, medikais, pajautimo, kad jie galėtų būti stipresni. Esu dėkingas „Respublikai“ ir kita prasme, nes prabilęs skaitytojams apie savo ligą, žinodamas jos niuansus, nebegalėjau trauktis, tiesiog privalėjau kai ką nuveikti visų ligonių labui, nes jau esu toks žmogus, kai ištariu: „darysiu“, darau iki galo, kad ir kiek nervų ar energijos man tai kainuotų.

- Ligos pasitraukimą priimate kaip stebuklą?

- Man džiugu kalbėti, kad lygiai po devynerių metų, kai aš, deja, sirgau gana sunkia liga, šio pavasario rezultatai yra pritrenkiančiai puikūs, nes vėžio nerasta išvis.

- Kol buvo gyvas prezidentas Algirdas Brazauskas, žmonės kalbėdavo, kad kiekvienąkart už sveikatos pagerėjimą turėjot būti dėkingas jam, uošviui.

- Tą mes esame girdėję ir ne kartą juokaudami aptarę; jeigu jau uošvis būtų buvęs toks visagalis, Prezidentų alėja Antakalnio kapinėse ligi šiol būtų dar tuščia, jis ir šiandien tebebūtų su mumis. Sveikatos tikrai nenusipirksi, nors pataisyti ją kažkiek su didele pinigų suma, manau, visiškai įmanoma. Tiesa, kiek prisimenu, pačioje pradžioje trūko kai kurių medikamentų, jie buvo pasiutusiai brangūs, ir ne visi už juos galėjo susimokėt. Dabar juos kompensuoja ligonių kasos ir jie skiriami visiems. Aš esu dėkingas savo artimiesiems, kurie manimi rūpinosi, medikams, kurie devynerius metus mane stebėjo (visko čia buvo: ir vaistų, ir chemijų, ir transplantacijų), visiems draugams, kurie manęs nepamiršo Lietuvoje, draugams Amerikoje, kurie siuntė vaistus, kad manęs nepykintų, kad lengviau ištverčiau ir kuo lengviau pasiekčiau vadinamąją remisiją arba pajusčiau bent lašelį laimės tame gyvenime, kuris būna visiškai kitoks, kai gyveni su vėžio diagnoze. Ačiū Andriui Tapinui, kuris pačiu sunkiausiu man metu sakė: ateik po chemijos ir dirbsim toliau (tuo metu aš vedžiau laidą „Pagalbos telefonas 112“), jis man suteikė tiek jėgų, kad paskui mano gyvenimas pradėjo lipti į viršų. Jei jis būtų pavaręs, nežinau, kaip būčiau ištvėręs. Ir režisierius Saulius Vosylius, ir kiti režisieriai nenusisuko, nes darbas man buvo užsimiršimas ir paguoda.

- Bet vis tiek ne visa koja, tiesa?

- Ačiū Dievui, per tuos metus gal keliuose šimtuose televizijos filmų serijų būsiu vaidinęs. Ką tik baigėme filmuoti 93 naujas LNK serialo „Pavogta laimė“ serijas, kurios bus parodytos dar šią vasarą. Per tuos metus vaidinta seriale „Mano mylimas prieše“, buvo bent du „Giminių“ serialo pratęsimai, o birželio pabaigoje pradedam trečiąjį, susuksime dar 10 serijų. Kartais dėl ligos iškrisdavau iš darbo grafiko; stiprus atkrytis buvo ir 2009 rudenį, likus pusmečiui iki uošvio mirties, tada medikai atliko kaulų čiulpų transplantaciją.

- Gal pavyko rasti kokį nors būdą, padėjusį atlaikyti vienatvę su liga?

- Nieko ypatinga, aš tik gindavau tą savo ligą iš savęs. Kaip tai darydavau? Būdavo, susitelkiu ir galvoju apie tekančią savo limfą, pratimus tam tikrus atlieku, stengiuosi ją išvaryti per pirštų galus... Kai kam juokingai gali nuskambėti, bet tokių pratimų išmokau studijuodamas aktorinį meistriškumą. Aš tuo tikiu. Yra siaurasis dėmesio ratas, mus mokė a.a. Algė Savickaitė, mūsų dėstytoja. Tai visiška koncentracija į vieną tašką, objektą, kurį nori paveikti, visiškas atsiribojimas nuo tave supančios erdvės ir nuo pašalinių minčių. Tai ištisas mokslas, visa teorija, pasiduodanti ne iš karto ir ne kiekvienam. Norint ja naudotis, reikia ir teorijos, ir įgūdžių.

- Pastebite, ką jumyse pakeitė sunkūs metai?

- Labai sunku atsakyti, nes sirgdamas nesijauti itin blogai, išskyrus tuos epizodus, kai gydaisi vaistais. Kraujo vėžio nejauti, na, kartais gal kas nors prastai miega, prakaituoja; man net to nebuvo - tiesiog limfmazgis užaugo ir prasidėjo vėžys. Žinoma, pasikeičia tavo mityba ir žvilgsnis į save, pradedi labiau rūpintis, kaip čia bus rytoj, poryt... Kardinaliai liga žmogaus nekeičia, tik prideda papildomų elementų, apie kuriuos net negalvoji, kol nesusiduri su ja.

- Tuos devynerius metus buvote aplinkybių verčiamas gyventi tik šita akimirka?

- Kai man palengvėdavo ir nereikėdavo gulėti ligoninėje, leistis vaistus, ta minutė būdavo pati džiugiausia ir maloniausia. Aš labai džiaugdavausi, kad matau artimuosius ir draugus. Aš tiesiog kaifavau nuo gyvenimo, kad, nepaisant visų nemalonių periodų, tebesu gyvas ir dirbu. Aš tiesiog gaudžiau progas, kurios man buvo dideli išbandymai. Toks priverstinis iššūkis buvo ir pirmasis televizijos šokių projektas, paskui buvo du „Žvaigždžių duetai“. Šokt man buvo didelis stresas, nes aš tikrai ne šokėjas, o dainuot moku, bet tiesioginis eteris darė savo - 34 dainas padainavau per du sezonus. Šių išbandymų man reikėjo, kad organizmas gautų gerojo streso, kuris gali padėti kaunantis su sunkia liga.

- Koks jausmas vėl būti sveikam?

- Jausmas toks, kad aš visiškai nebeįsivaizdavau, kad toks jausmas gali būti. Pirmąją savaitę, kai man pasakė šią žinią, negalėjau ja patikėti. Paskui aš pajutau, kad kitaip matau tą Vilnių, kurį be galo myliu, kitaip žmones matau, nes tas debesis, sunkus švininis debesis, iki šiol kaustė mane; kartais aš galvą iškišdavau, įkvėpdavau gaivesnio oro ir vėl panirdavau į jį; galima sakyti, kad devynerius metus aš beveik nieko nemačiau. Buvau kaip įkūnytas susitelkimas vieno tikslo link - kad tik viskas būtų gerai. Dabar išėjau į gatvę ir supratau, kad aš nebuvau net akių pakėlęs, aš taip ir eidavau nudelbtu žvilgsniu, slepiamu po akiniais.

- Po gerų naujienų žmonės dar atkakliau ieškos jūsų, bandydami išgauti išgijimo receptų. Kaip elgsitės jų atžvilgiu pagijęs?

- Kalbėsiu, aiškinsiu... Juk devynerius metus tą ir veikiau: vieniems, jeigu galėjau, padėjau finansiškai per onkohematologinių ligonių bendriją „Kraujas“, kitiems moraliai. Teskambina, gal kas naujo atrasta dėl vėžio šiam pasauly bus, gal draugas iš Jungtinių Valstijų, kuris man visas naujienas, susijusias su mano ligos gydymu, atsiunčia, ką parašys, - farmacija eina į priekį, tik reikia apie tai žinoti ir laiku jos vaisiais pasinaudoti.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"