Daktaras Jokūbas Šimkevičius - mūsų krašto mokslininkasnuotraukos

2013 lapkričio mėn. 10 d. 10:32:14 Perskaitė 1487

Daktaras Jokūbas Šimkevičius - mūsų krašto mokslininkas, Vilniaus medicinos draugijos signataras, Vilniaus universiteto garbės narys, visuomenės veikėjas ir labdarys.

Dr. Jokūbas Šimkevičius (1775-1818) buvo garsus XIX a. pradžios Vilniaus gydytojas, medicinos, chirurgijos bei filosofijos ir laisvųjų menų mokslų daktaras, Vilniaus universiteto garbės narys, plačiai žinomas mokslininkas, parašęs 3 mokslinius veikalus, Vilniaus medicinos draugijos signataras, Vilniaus medicinos draugijos pirmininkas, Paryžiaus emuliacijos ir galvanizmo draugijos, Peterburgo medicinos akademijos, Varšuvos karališkosios mokslo draugijos narys, Caro Aleksandro I asmeninis gydytojas konsultantas, Gailestingųjų seserų ligoninės Vilniuje vyriausiasis gydytojas, visuomenės švietėjas, kovos už blaivybę pradininkas, savo krašto patriotas.

J.Šimkevičius gimė 1775 m. liepos 3 (15) d. Raseinių apskrityje. Mokėsi Raseiniuose, labiausiai tikėtina, kad baigė Pijorų gimnaziją. 1796 m. įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos skyrių. Vilniaus universiteto studentų sąrašuose randame J.Šimkevičiaus pavardę nuo 1799 iki 1802 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekano prof. J.Lobenveino 1802 m. išduotu liudijimu J.Šimkevičiui, išlaikiusiam egzaminus, pripažįstami „medicinos ir chirurgijos“ laurai.

1803 m. J.Šimkevičius tobulinosi Paryžiuje, kur greičiausiai ir gavo daktaro laipsnį.

Grįžęs iš Paryžiaus, dirbo Vilniuje, Gailestingųjų seserų ligoninėje, tapo jos vyriausiuoju gydytoju, populiariu ir Vilniaus gyventojų mylimu daktaru.

Kai 1804 m. Johanas Peteris ir Jozefas Frakai atvyko į Vilnių, J.Šimkevičius jau buvo žinomas kaip patyręs praktikas ir Gailestingųjų seserų ligoninės vyriausiasis gydytojas. Jis panoro pasimokyti iš Frankų, kad galėtų iš pirmų lūpų išgirsti Vakarų Europos naujienas jų įsteigtoje terapijos klinikoje.

J.Šimkevičius mokėjo ir rašė keturiomis kalbomis: lenkų, prancūzų, vokiečių ir lotynų. Rašė daugiausia lenkų kalba, kad būtų suprantama daugumai studentų ir Vilniaus gydytojų. Pirmoji jo mokslinė knyga - dvitomis „Teorinės ir praktinės chirurgijos mokslas“ - pasirodė 1806 m.

Ši knyga - tai originalus chirurgijos, ypač traumatologijos, ortopedijos, akių ligų, otolaringologijos, stomatologijos vadovas ir, galima sakyti, pirmasis išsamus chirurgijos vadovas Rusijos imperijos teritorijoje. Dėl to pelnytai J.Šimkevičius vadinamas minėtų disciplinų moksliniu pradininku. Knygoje jis tobulai aprašė kaulo lūžių diagnostiką, kaulų vientisumo atkūrimo metodus, operacinio gydymo indikacijas, kompleksinį gydymą atkuriant galūnių funkciją. J.Šimkevičius pirmasis aprašė įgimtas deformacijas, o jo diagnostikos ir gydymo rekomendacijos beveik šiuolaikinės, todėl jį tikrai galima laikyti ortopedijos Lietuvoje pradininku.

1810 m. J.Šimkevičius išleido antrą knygą - „Mokslas apie vaikų ligas“. Tai pirmasis vaikų ligų vadovėlis Lietuvoje. Vadovėlyje jis nagrinėjo naujagimių ligas, sklaidos trūkumus, visas vaikų ligas, pabrėždamas ankstyvos diagnostikos svarbą ir pirmų klinikinių požymių, kurie labai kruopščiai ir aiškiai užrašyti, svarbą, teigdamas, kad anksti pradėtas gydymas duoda geresnius rezultatus. Knygoje paliestos ir socialinės problemos, veikiančios vaikų sveikatą: tėvų girtavimas, antisanitarija, motinų sveikata ir darbo sąlygos. Autoriaus teiginiai neprarado aktualumo ir šiandien.

1818 m. pasirodė „Knyga apie girtavimą“ - svarbus veikalas socialine prasme ir mokslinis alkoholizmo problemos tyrinėjimas. Ši knyga - tai J.Šimkevičiaus idėjos tobulinti visuomenę išraiška. Jis pirmasis pradėjo propaguoti blaivybę, išaiškindamas alkoholizmo padarinius. Knygos idėja ir mintys labai svarbios ir šiuo metu. 355 puslapių knygoje girtavimas apibūdinamas medicinos, socialiniu, ekonominiu, istoriniu, moraliniu, pedagoginiu ir nacionaliniu požiūriais, nagrinėjamos jo priežastys. „Degtinė, pasitelkusi į pagalbą blogą buitį ir skurdą, kadaise stiprius, drąsius ir sveikus lietuvius padarė silpnus, nestiprius, nesveikus ir neilgaamžius“, - rašė savo knygoje daktaras Jokūbas Šimkevičius.

J.Šimkevičius sau ir gydytojams praktikams kėlė didelius reikalavimus. Jo parengtuose Šubravcų (Szubrawcy) nenaudėlių - liberalios inteligentų draugijos įstatuose-kodekse rašoma: „Lavintis. Privalai per mėnesį perskaityti nors vieną knygą. Tik šitaip, pradėjęs nuo savišvietos, savęs tobulinimo, gali svajoti apie visos visuomenės kultūrą“.

Dr. J.Šimkevičius - Vilniaus medicinos draugijos signataras, supratęs ir su Jozefu Franku, kitais bendraminčiais siekęs kilnaus tikslo - „tarnauti mokslui ir gimtajam kraštui“. Jis pasirašė draugijos įstatus.

1813-1814 m. J.Šimkevičius pirmininkavo Vilniaus medicinos draugijai. Tais metais draugija aktyviai veikė. Pats daktaras Šimkevičius beveik kiekviename posėdyje skaitė pranešimus, o posėdžiai vykdavo kas mėnesį.

1816 m. J.Šimkevičius susirgo tuberkulioze, o 1818 m. gegužės mėn. išvyko iš Vilniaus į savo dvarą Utenos rajone Taukeliuose. Mirė 1818 m. lapkričio 6 d. (18) Taukelių dvare, teturėdamas 43 metus. 1818 m. gruodžio 12 d. Vilniaus medicinos draugijos posėdyje Vilniaus universiteto profesorius J.Lobenveinas pranešė apie dr. J.Šimkevičiaus mirtį. Pagal jo valią palaidotas Taukelių kaimo kapinaitėse po beržais, šalia koplytėlės (Utenos r. Taukelių k., netoli Daugailių).

Išrašas iš J.Šimkevičiaus testamento išsaugotas Lietuvos centriniame valstybės archyve. Jo nuostata buvo, kad visos sukauptos lėšos būtų skiriamos liaudies švietimo reikalams. Savo turtą skyrė amatų mokyklai steigti, Vilniaus muzikos mokyklos paramai, senukams muzikantams išlaikyti. Įsteigė ir tris stipendijas Vilniaus universiteto studentams - vienam iš šlėktų, vienam iš valstiečių ir vienam amatininko vaikui; taip pat valstiečių vaikų mokyklai. Uždraudė atimti iš baudžiauninkų žemę, leido jiems pasirinkti lažą ar duoklę, skyrė pinigų jų vaikams mokyti. Artimiems, jį slaugiusiems tarnams paliko pinigų ir asmeninių daiktų, specialių lėšų mokyti našlaitei Elizai.

Dr.Jokūbo Šimkevičiaus testamentas, kaip ir jo gyvenimas, atskleidžia jo demokratizmą, meilę žmonėms ir ištikimybę idealams. Važiuojant iš Utenos Daugailių link, tryliktajame kilometre, ten, kur kairėje pusėje yra Taukelių kaimo kapinaitės, 1979 m. rastas J.Šimkevičiaus kapas ir įamžintas jo atminimas. Senosiose Taukelių kaimo kapinėse visuomenės lėšomis pastatytas liaudies meistro S.Karanausko ąžuolinis memorialinis stogastulpis.

Žemaitis daktaras J.Šimkevičius mums brangus tuo, kad XIX amžiaus pradžioje įrašė gilų pėdsaką Vilniaus ir Lietuvos medicinoje, paskelbdamas tris novatoriškus mokslinius veikalus, kurie aktualumo neprarado ir šiandien. Kartu su kitais įkūrė ir ypač sustiprino pirmąją Rytų Europoje medicinos draugiją, siekiančią skleisti medicinos naujoves tarp gydytojų. Savo gyvenimą paskyrė visuomenei tobulinti, pelnė ypatingą vilniečių pagarbą už savo žinias, intuiciją, meilę ir pagarbą žmonėms, mokėjimą paguosti sunkiai sergantį, turėjo gilaus humoro ir sąmojo, kurio niekur ir niekada neprarasdavo.

Daktaro atminimui koplytstulpio autorius skyrė tokias eiles:

Nebedžiugins šilo ąžuolas šakotas/Jį gudriai ištašė kirvis vinkšnos kotu/Iš žiedų saulelę ant stogelio kėlė/Ir Jokūbą garsų mūsų daktarėlį/Už Taukelių kaimo ant kalnelio molio/Kur seniai jis guli gerbiamas lig šiolei.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net