1 nuotr.Lietuvoje - Joninės! Šventasis Jonas Krikštytojas šioje mūsų šventėje lyg ir nukeliavo į antrą planą, nes mes dažniau taikomės į „savo“ Jonus - gimines, pažįstamus, kaimynus - ir manome, kad tai tik jų šventė. Matyt, taip ir yra, tik Joninės dar ir vasaros, ir mūsų visų šventė. Jos yra be galo svarbios gamtos metų ratui, kuris po Joninių vėl ims suktis, nešdamas mus tamsos link.
Trumpiausia metų naktis, lydima dainų ir visokių žaidimų bei kitų smagumų, Lietuvoje švenčiama seniai. Beje, ne tik Lietuvoje: ji labai svarbi baltarusiams, ukrainiečiams ir ypač mūsų artimiausiems kaimynams latviams. Latvijoje Janio šventė, ar Lyguo, net gūdžiu sovietmečiu buvo švenčiama su ypatingu azartu ir jėga.
Tačiau mūsų laužai užges. Šventė dar pašurmuliuos ir nurims. Liks prisiminimai. O gamtoje po Joninių bus kitokia vasara. Ne, Joninės dar nežymi vasaros vidurio, kaip dažnai bandoma sakyti. Iki tikrojo vasaros vidurio trejetas savaičių. Dabar dar tik žinome, bet nejaučiame didžiųjų dienos ir nakties santykio pokyčių. Viena antra prarasta šviesos minutė tikrai nematoma ir nepastebima. Gal apie tai dabar ir nereikia kalbėti. Dabar - pats šviesiausias metų laikas.
Jūs jau žinote, kad šiąnakt turėjo žydėti papartis. Tiesa, jo žiedą, sako, randa ir pamato tik laimingieji. Kadangi tai laimingų žmonių reikalai, kažkaip nepatogu sakyti, kad papartis nežydi... Iš tikro jis dauginasi sporomis, žiedų nekrauna, bet... Jeigu kas nors tuo tiki, vadinasi, jiems papartis gali žydėti ir jie gali rasti jo žiedą. Juk tai taip gražu...
Joninės turi ne tik jį, papartį. Tai labai sudėtingas vainikų pynimas, burtai su vainikais (oho, jie gali daug lemti), dar jų plukdymas. O kur laužai, kur šokinėjimai per juos, kur dainos?
Jeigu šiandien išeisime prie tikro miško upelio, jo krante tikriausiai rasime gerokai išaugusius jonpaparčius - ši rūšis nėra labai dažna, bet tinkamoje vietoje auga daug metų. Šiemet viskas tebevėluoja, tad jonpaparčiai dar gali būti neišaugę iki didžiausio savo ūgio. O kai jie užauga, kai kas jų tankmėj gali pasislėpti.
Nors šviesa nuo dabar ims tirpti, gamtoje ir kiti augalai tebekyla aukštyn, tebeauga. Ar vasara bus tokia ilga, kad jie galės ilgai augti ir neskubėti bręsti? Tikrai ne, jie turės viską atlikti laiku. Panašiai kaip varnėnai ar kiti paukščiai: kai kas iš jų vėlavo, bet šiandien matome, kad jaunikliai paliko lizdus, viskas stojo į savo vietas. Nauja žinia - po medžius pabirę zyliukai, vis cirpiantys, tėvams pranešantys apie savo buvimo vietą. Ir gandriukai jau ne tik galvas pakėlę, bet atsiklaupiantys ant sulenktų kojų ir mosuojantys ilgais, tik dar ne plunksnomis, o spaigliais išmargintais sparnais. Po mėnesio jie plasnos tvirtais sparnais ir skubės palikti gimtuosius lizdus.
Po keleto dienų - vėl šventė: Petras ir Povilas. Nors mums ji ne tokia svarbi kaip Joninės, gamtoje ir ši diena turi savo vietą. Sako, kad po Petrinių ir Povilinių nutyla gegutės, kad rimsta ir kiti paukščiai. Man atrodo, bent jau šiemet tai iš karto neįvyks. Gegutės dar turi ką veikti, jų vaikus teks auginti ne vienai žvirblinių paukščių, dažniausiai giesmininkų, šeimai. Ir kiti paukščiai dar giedos. Po pievas su mamomis braidys stirniukai ir elniukai, ką tik gimę danielių vaikai. Vis dažniau be tėvų liks ir gyvenimo mokslų mokysis lapiukai. Žodžiu - vasara tebėra jauna ir jaunatviška. Nes dar tik šventas Jonas...
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
