respublika.lt

Birutė Verkelytė-Fedaravičienė pasitinka savo 100 metų jubiliejų

(0)
Publikuota: 2015 kovo 01 08:03:22
×
nuotr. 1 nuotr.
Juozas Dingelis, LPD valdybos pirmininkas, svečiuose pas Birutę. Juozo Dingelio asmeninio albumo nuotr.

Birutė Verkelytė-Fedaravičienė - Lietuvai pasiaukojusi ir visuomenei ypač nusipelniusi asmenybė. Jos gyvenimas - kaip legenda, viso šimtmečio herojiška ir tikroviška Lietuvos istorija.

 

Sunku suprasti, kaip ši smulkutė moteris gerumu ir meile švytinčiomis akimis atlaikė šitiek gyvenimo negandų, niekada nepalūžo ir išliko ištikima idealams, Dievui ir Tėvynei. Jos gilus tikėjimas, charakteris, valia formavosi darbščioje šeimoje, patriotiškumą ugdančioje mokykloje ir to meto idealistinėje, katalikiškoje, kuriančioje visuomenėje. Ir dabar, savo 100 metų jubiliejaus išvakarėse, ji žavisi 1918 m. nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjais. Neišdildomą įspūdį jai, dvylikametei mokinukei, paliko visuomenės dėkingumas ir parodyta pagarba Tautos patriarchui Jonui Basanavičiui jo laidotuvėse. Tautiniais drabužiais pasipuošę mokiniai ir procesijos dalyviai jo kapą supylė rankomis.

Baigusi mokslus Birutė dirbo diplomatinėje tarnyboje ir Lietuvos konsulate lenkų okupuotame Vilniuje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, gelbėjo žydus nuo nacių genocido ir Lietuvoje prieglobsčio ieškojusius lenkų karininkus, o pokaryje kartu su prof. Tadu Ivanausku jau kaip knygnešiai rūpinosi lietuviais, likusiais už okupantų nubrėžtos ribos Gudijoje, globojo ir šelpė jaunimą, siuntė juos į mokslus Lietuvon, į lietuvišką Marijampolio mokyklą Vilniaus rajone, po jos į universitetus, šiuos baigę jie tapo puikiais specialistais, Lietuvos patriotais. Jos globotiniai nuo Gardino, Pelesos, Gervėčių, aktyvūs visuomenininkai, susibūrę į „Gervėčių“ klubą Vilniuje, dabar jau patys būdami garbingo amžiaus, dažnai aplanko ją, su pagarba, meile ir dėkingumu švelniai vadina ją Motule.

Su šia nepaprasta asmenybe susipažinau prieš 20 metų, Lietuvai pagražinti draugijos (įkurtos 1921 m.) atkūrimo išvakarėse. 1994 m., jau dirbdamas Vilniaus miškų urėdijos urėdu, dažnai susitikdavau su šviesaus atminimo Vilniaus arkikatedros klebonu, monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, kurį pažinojau dar iš jo kunigavimo Varėnos bažnyčioje laikų. Karštai diskutuodavome, kaip padėti vėl laisvai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei mobilizuoti visuomenę gražios ateities kūrimo darbams. Mąstėme, kad geriausia būtų miesteliuose ir kaimuose atkurti prieškaryje veikusius bendruomenių klubus, kuriuose susirinkę vietinis kunigas, gydytojas, mokytojas, ūkininkas, policininkas, miškininkas ir kiti kaimo šviesuoliai operatyviai spręsdavo problemas. Jau ruošėmės organizuoti tokių klubų steigimą, bet kaunietės Birutės Fedaravičienės dėka susidomėjome 1921-1940 m. veikusia kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vadovaujama Lietuvai pagražinti draugija ir jos garbinga istorija. Sužinojome, kad 1949 m. Kaune iš NKVD ir kagėbistų deginamų senųjų Lietuvos archyvinių dokumentų laužo Birutė nepastebėta ištraukė Lietuvai pagražinti draugijos dokumentą - kvietimą į renginį, paskui archyvuose surado apie draugiją daugiau medžiagos, ją išsaugojo ir perdavė mums. Mes labai apsidžiaugėme, o ypač nušvito monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, mat Juozas Tumas-Vaižgantas buvo jo krikšto tėvelis. Vaižganto „Pragiedrulių“ sąsiuvinius jis išsaugojo net Vorkutos lageriuose ir po pamaldų skaitydavo juos kaliniams.

Man kaip miškininkui buvo labai malonu sužinojus, kad draugijos steigėju bei centro valdybos pirmininko pavaduotoju buvo ir Lietuvos miškų mokslų tėvu vadinamas profesorius Povilas Matulionis. Lietuvai pagražinti draugijos tikslai ir atkūrimo idėja atitiko mūsų lūkesčių dvasią.

1995 m. gegužės 5 d. Vilniaus arkikatedroje susirinkusi iniciatyvinė grupė: muziejininkė Birutė Fedaravičienė, Vilniaus miškų urėdas Juozas Dingelis, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, etnologė profesorė Angelė Vyšniauskaitė, aktorius Tomas Vaisieta, aplinkosaugininkas Juozas Stasinas ir fotografas Vytautas Ylevičius - nutarė atkurti Lietuvai pagražinti draugiją. 1995 m. birželio 23 d. dabartinės prezidentūros rūmuose įvykusioje steigiamojoje konferencijoje draugija buvo atkurta. Draugijos centro valdybos pirmininku buvo išrinktas Juozas Dingelis, garbės pirmininku - monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, o Birutė Fedaravičienė išrinkta Lietuvai pagražinti draugijos garbės nare.

Birutės globojami ir jos dvasinių gelmių įkvėpti išaugome į vieną didžiausių visuomeninių organizacijų, turinčių 65 skyrius visoje šalyje, ir petys į petį užsiimame plačia draugijos veikla jau 20 metų. Mane visada stebino ir stebina Birutės erudicija, išmintis, įžvalgumas, intuicija, atmintis ir ryžtas veikti, nepaisant senatvės.

Ne veltui sakoma, kad senatvė - tai ne amžiaus rodiklis, o dvasios būsena. Kiek kartų buvome toje dvasios puotoje pas Birutę, jos su dukra Dalia svetinguose namuose Kaune, arba draugijos renginiuose, istorinėse šventėse, kur Birutė nušvinta, užmiršta negalavimus ir sako, kad mes jai taip prailginame gyvenimą. Kiek kartų kalbėta telefonu aptariant draugijos planus, veiklos gaires, Birutė visada įtaigiai motyvuoja ir pasiūlo nuostabių idėjų. Ji atmintinai žino visas svarbiausias istorines datas, Lietuvos didžiavyrius ir didmoteres, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kapus, rūpinasi, kad būtų pagerbtas ir įamžintas jų atminimas. Išgyvena, kad Vilniuje vis dar nėra paminklo patriarchui Jonui Basanavičiui ir paminklo Lietuvos laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje, ir dėl to negalinti ramiai numirti, o aš raminu, kad rašėme raštus, bet gavome tik savivaldybės pažadų, valdžios keičiasi, bet problemos nesprendžiamos, nors jau ateinančią Kovo 11-ąją švęsime Nepriklausomybės 25-metį, o čia pat 2018-ieji ir Lietuvos 100 metų jubiliejus. Stovi paminklai oportunistams, kolaborantams, o idealistams, žuvusiems už Lietuvą, nėra lėšų.

Pyksta Birutė ir sako, kad vargas Tautai, kuri nemoka atpažinti, apginti ir išsirinkti tikrų Lietuvos vadų.

Ir štai 2015 m. kovo 4 d. švęsime mūsų draugijos atkūrimo krikštamotės Birutės Verkelytės-Fedaravičienės 100 metų jubiliejų. Ji mums kaip vaivorykštė po audros žėri skaisčiomis spalvomis. Linkime laimės, sveikatos ir Dievo palaimos.

Herojus reikia gerbti gyvus, todėl labai džiaugiuosi, kad knyga „Su Lietuva širdy“ apie Birutės Verkelytės-Fedaravičienės gyvenimą išleista Birutės garbingiausiam jubiliejui paminėti, ir nuoširdžiai dėkoju jos sudarytojui gervėtiškiui Jonui Rinkevičiui bei visiems prisiminimų apie ją autoriams.

Tikiuosi, knyga pasklis po mokyklų bibliotekas ir Birutės gyvenimo bei atliktų darbų mylimai Tėvynei Lietuvai pavyzdys padės ugdant jaunimą.

Lietuvai pagražinti
draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s