Sei­mo Vals­ty­bės is­to­ri­nės at­min­ties ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas Arū­nas Gu­mu­liaus­kas. Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ženklai ir paralelės

Į diskusiją „Atgimimo šaukliai“ su G. B. Padegimu ir A. Gumuliausku sąjūdiečiai atėjo po renginio Sukilėlių kalnelyje ir šv. Mišių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje.

Nuskambėjus ansamblio „Rudens žiedai“ dainoms, A. Gumuliauskas įteikė valstybės atkūrimo 100-mečiui pagamintus sidabro ženklus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Šiaulių miesto pirmosios tarybos nariams: gimtadienį tą dieną šventusiai Halinai Staškevičiūtei ir režisieriui, buvusiam Šiaulių dramos teatro vyriausiajam režisieriui G. B. Padegimui. Būtent teatre 1988 metų spalio 17 dieną vyko steigiamoji Šiaulių sąjūdžio konferencija.

A. Gumuliauskas, kaip Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas, pasidalijo, kad kartais į juos žiūrima, kaip į ufonautus: ką ta komisija veikia?

„Jeigu ne mūsų pastangos, tokios pagarbos Adolfui Ramanauskui-Vanagui nebūtų buvę“, – įsitikinęs istorikas. Jis priminė Vasario 16-osios akto signataro Mykolo Biržiškos palaikų sugrįžimą, užsiminė apie pradėtą „zondavimą“ dėl Prezidento Antano Smetonos palaikų perlaidojimo Lietuvoje.

„Tik ką Vladimiras Vladimirovičius atšoko vestuves su Austrijos užsienio reikalų ministre! Aš Baltijos kelio dieną buvau Austrijoje, stačiau spektaklį, – emocingai brėžė paraleles režisierius G. B. Padegimas. – Zalcburge sėdėjome kavinėje ir aš pasakiau savo kolegoms: dabar mano tautiečiai, susikibę už rankų, sustojo už laisvę. Vienas aktorius tai pranešė visiems aplinkui. Jie padavė vieni kitiems rankas ir sustojo“.

Kai režisierius pažįstamo žurnalisto paprašė paklausti tuometinio Austrijos kanclerio, ką jis mano apie Baltijos šalių nepriklausomybę, aukšto rango užsienio politikas atsakė, jog dėl Baltijos šalių nepriklausomybės yra problema. „Tuo metu darėme, ką galėjome“, – komentavo režisierius.

„Minkšta tėvynės išdavystė“

Žvelgdamas į šiandienos aktualijas, G. B. Padegimas apgailestavo praleidęs progą pasisakyti, kai buvo renkama šimtmečio idėja, todėl ją išsakė dabar.

Jo nuomone, visuose oro uostuose, visose geležinkelio ir autobusų stotyse turėtų būti didelis užrašas: „Kas tėvynę praras, antros neišmels apgailėjęs". Maironis“.

„Laikas pasakyti tiems, kurie palieka taip sunkiai iškovotą, per amžių amžius krauju aplaistytą tėvynę vardan duonos kąsnio, – tai yra minkšta tėvynės išdavystės forma“, – mano režisierius ir ragino kviesti sugrįžti.

Jis klausė, kas bus, kai vieną dieną D. Trampas ir V. Putinas susitars „tą netoli Kaliningrado esančią „district“ (angl. sritį), kuri pusiau negyvenama, bet su infrastruktūra, pasiimti, nes „kam kišti milijonus jos gynybai“? Juk „America first“ (angl. Amerika pirmiausia)!

„Kas gali pasakyti, kad taip nebūtų, jeigu mes ir toliau taip mylėsime savo tėvynę?“ – klausė G. B. Padegimas.

Jo nuomone, mokytojus, kurie savo mokiniams sako: „Kai tik baigsi mokslus, mauk iš čia“, – reikėtų išsiųsti sunkiųjų darbų.

„Kai mano studentas išvažiuoja, širdis krauju srūva, o kai sugrįžta, aš darau sugrįžimo balių!

Laisvę reikia ginti kiekvieną dieną, laisvės neiškovos NATO, neiškovos raketos, nėra tokių ginklų ir tokių technologijų“, – sakė režisierius ir akcentavo, jog laisvę galima išsaugoti „tik dvasios jėga, susitelkimu, švietimu, kultūra“.

Jis ragino stengtis, kad vaikai, anūkai, kaimynai, draugai nepaliktų Lietuvos likimo valiai. „Aš labai daug keliauju, bet nėra geresnės vietos gyventi už Lietuvą ir tai sako daugybė žmonių! Tai kodėl mūsų tautiečiai išvažiuoja? Kokia liga, infekcija verčia bėgti už horizonto?“ – svarstė G. B. Padegimas.

To režisierius klausė ir Sąjūdžio pirmeivio inžinieriaus Jono Keldušio. Garbaus amžiaus šiaulietis atsakė: „Reikia stebuklo, kad grįžtų. Nepastebiu jo artėjant. Bet lieka kiti keliai. Vienas iš jų – darbo kelias. Reikia pastangų.“