respublika.lt

Audimas - ne tik muziejams

(0)
Publikuota: 2015 liepos 27 08:05:27, Dalia BYČIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 1 nuotr.
Marija Danilaitienė. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

„Aukso vainiko“ laimėtoja, tarptautinių konkursų nugalėtoja, viena tituluočiausių audėjų Lietuvoje vilkaviškietė Marija Danilaitienė į audėjų gildiją įžengė netikėtai. Ilgai moterį trikdė abejonės, kad iš amato nepragyvens.

 

- Ar pavyko išsklaidyti nerimą, kad audimas yra darbas idealistams, kad, galvojant apie savo amato tęstinumą, tenka ieškoti ir mokyti tokius pat idealistus? - teiravomės savo dviejų kambarių bute vieną kambarį audimo staklėms paskyrusios Marijos DANILAITIENĖS.

- Matydavau, kaip ilgai mama užtrunka, kol 1 metrą audinio išaudžia, todėl jaunystėje audimu nesižavėjau. Prie staklių pastūmėjo pažintis su aukštesniosios liaudies amatų mokyklos direktoriumi Zigmu Kalesinsku. Vilkaviškio kultūros centre jis pristatė tautinį kostiumą. Mama ten su savo staklėmis audė, ir aš greta jos sukiojausi. Ten jis mane prieš 17 metų ir pastebėjo. Kai mamai buvo 82 metai, paprašė jos išausti tautinius sijonus. Žiūriu, nelabai jai beišeina, daro klaidų. Atsisėdau prie staklių ir išaudžiau už ją. Ir labai patiko. Pradėjau austi nuo paties sudėtingiausio rašto. Išmokti to rašto mama pas vieną audimo meistrę pėsčia ėjo 24 kilometrus. Mama raštų mokėjo daugybę. Ne visus esu išbandžiusi, bet jeigu reikėtų, išrinkčiau, žinau, kaip daryti.

- Ar žmonės vertina rankomis austus audinius?

- Ne visi. Kas yra meniškas žmogus - taip, o kiti nesupranta. Trūksta žinių, supratimo. Daugelis jaučiasi lyg į naujus vandenis įmesti. Reikia suprasti tą dalyką. Kai buvo 10 metų „Aukso vainiko“ jubiliejus, pasipuošiau pačios išausta suknele. Ėjo žmonės aplinkui ir žiūrinėjo. Labai norėčiau, kad atsirastų koks nors liaudies meną išmanantis dizaineris ir užsiimtų drabužių liaudiškomis temomis modeliavimu. Galiu išausti sudėtingiausią raštą, bet kokias detales sukurti, tačiau nesugebu ir neturiu laiko drabužių modeliuoti. Jeigu aš siųsiu ir mokysiuosi modeliuoti, neturėsiu laiko austi. Esu bandžiusi, ne tik sau, ir kitiems kasdienę ir šventinę aprangą, ne tautinį drabužį, sukūriau, bet nesijaučiu čia stipri.

- Kuriančių drabužių kolekcijas yra daug. O audžiančių ar daug?

- Nedaug. Gal koks 20, ne daugiau. Yra vyresnių už mane, bet yra ir vos perkopusių 20-metį. Dvi mokines iš savų išugdžiau. Viena - mano anūkė Emilija, kita - brolio anūkė. Abi jos tikrai aus. Iš viso esu išmokiusi 10 mokinių. Emilija studentė, studijuoja politologijos mokslus, o parvažiavusi sėda prie staklių. „Močiute, - sako ji, - juk aš beveik be specialybės, bent audimą turėsiu.“ Brolio anūkė baigusi buhalteriją, dirba ligoninėje, o laisvalaikiu audžia. Kita mano mokinė baigė fiziką, dabar išvažiavusi į Norvegiją užsidirbti, bet kai grįžta, laisvu laiku audžia. Išmokiau dar vieną mergaitę šakietę. Prie staklių bet ko nepasodinsi. Jeigu nėra užrašyta genuose, nieko ir neišeis. Jeigu jau kartą pabandei, pamiršti neįmanoma. Bet tam reikia tas stakles turėti. Mamos staklės stovi kultūros centre, aš savo bute turiu jų dvejas. Vienas sūnus pagamino, kitas išsimainiau natūriniu būdu su viena marijampoliete. Išaudžiu jai medžiagų, o ji man stakles atidavė. Sakė vis tiek neturinti jų kam palikti. Audimui reikia kantrybės ir didelio noro, čia greitai niekas nepadaroma. Nesudėtingą audeklą sijonui išaudi per tris dienas, o raštuotos prijuostės per dieną išrenki vos gerą sprindį. Mano mamos kartos moterys visos mokėjo austi. Jeigu kuri nesugebėjo, visam gyvenimui senmergystei buvo pasmerkta. Kiekviena lietuvė audė, kitaip lietuviai nebūtų išgyvenę. Nebuvo kuo apsirengti, rengėsi iš to, ką patys pagamindavo. Kaip ir viska, kas lietuviška, audimui skaudžiai smogė karai, trėmimai, melioracija. Niekas į Sibirą staklių neišsivežė, o grįžę nerado ne tik staklių, bet ir trobos.

Mano karta jau gyvenome ne audimo metą. Mano mama nuo staklių nutolusi nebuvo visą gyvenimą. Sunkiai dirbo, bet kiekvieną laisvesnę minutę poškėjo šaudyklėmis. Jos darbų, kol ji tik pajėgė dirbti, žmonės užsisakydavo, o namai - kaip muziejus. Mūsų, Grajauskų, kaime ne tik mama audė, audė dėdienė, audė kaimynė. Gražiškių kaime audėjų dar daugiau buvo. Gal kokios 4 moterys staklėmis dūzgino. Bet po savęs mokinių jos nepaliko. Aš, net daug pastangų nedėdama jaunystėje, austi išmokau, nes akies krašteliu stebėjau, kaip mama dirba.

- Be audėjų Lietuva - ne Lietuva. Nebeliks, kas audžia, neliks, kas moko. Ką daryti, kad taip neatsitiktų?

- Visai tikėtina, kad audimui iškilo grėsmė išnykti. Kai kuriuose Lietuvos regionuose audėjų jau neliko. Daugelis jaunų moterų stakles mato pirmą kartą. Žadinti amatą reikėtų nuo mažų dienų, nuo darželio. Į Vilkaviškio audimo artelę vaikučiai atvedami iš darželio parodyti, kas tos staklės, kas su jomis daroma, ką galima sukurti. Ta karta jau galbūt domėsis. Vaikai labai noriai sėda prie staklių, net atitraukti negali. Bet ne visuose regionuose tokie centrai yra. Per audimą, raštus jaunimas suvokia lietuvybės vertę. Teko austi liemenes 4 metų mergaitei ir 6 metų berniukui. Močiutė važiavo jų aplankyti į Ameriką ir rengė dovanas anūkams, kad jie suprastų, kas yra tautiška. Bet nė viena močiutė neatėjo su pageidavimu išausti liemenę Lietuvoje gyvenantiems anūkams.

Staklėmis audžiami ne tik drabužiai. Tenka austi lovų užtiesalus, pagalvėles su vardiniais ženklais, užuolaidas su tautiniais motyvais. Labai gražiai atrodo. Pokario karta, ką kalbėti apie jaunimą, jau nevertina austinių takų. Jais galima priderinti, papuošti ne tik senovinio stiliaus namus, tie takai puikiai dera bet kur. Kur dar jaukumas, natūralumas, praktiškumas. Skandinavai iš savo namų austinių takų tikrai neišmetė, o pas mus jie jau seniai laikomi atgyvena. Išmokiau vieną moterį takus austi. Iš pradžių ji gynėsi: kas jų norės, kam jie reikalingi. Pasirodo, nori, tik reikia žmonėms parodyti.

- Ar vadinamasis mados elitas galvoja apie lietuviškomis staklėmis išaustas medžiagas, ar jiems rūpi tik prancūziški, itališki, amerikietiški audiniai? Ar mūsų įžymybės, dizaineriai ieško audėjų rankomis išaustų lino, šilko rietimų?

- Nežinau, ar tuos, kuriems audžiau medžiagas, galima vadinti įžymybėmis. Keli ambasadoriai pas mane buvo užsisakę audeklo liemenėms, surdutams. Neprisimenu, kokiose valstybėse jie dirbo. O daugiau niekas. Atvažiuoja užsienyje gyvenę ar tebegyvenantys lietuviai nusipirkti medžiagų. Gal ne tiek iš didelės meilės mūsų kultūrai, kiek reikalo prispirti. Nenori ten jie jaustis baltomis varnomis. Tenykščiai, labiausiai skandinavai, į valstybines šventes eina pasipuošę savo tautiniais drabužiais. Mūsiškiai jų neturi, jiems gėda, todėl priversti įsigyti. Manau, kad pagarbos savo tautiškumui mokytis reikia pradėti Lietuvoje, ne kur nors norvegijose, škotijose ar vokietijose. Turi pradėti mūsų valdžios vyrai, moterys, sėdintys Seime, Vyriausybėje, pavyzdį rodyti. Nebūtinai tai turi būti nuo pradžios iki pabaigos tautinis drabužis - platus, iki žemės sijonas, prijuostė skara, kykas, bet tautinio stiliaus sijonas su būdingais raštais. Daug įvairių variantų yra. Audžiau vienai jaunai smuikininkei audeklą suknelei, tunikai, sijonui. Mergina pati modelius sukūrė. Džiaugiasi turinti išskirtinių drabužių visoms progoms. Ir scenai, ir prie džinsų. Kada pradės pavyzdį rodyti tie, kurie stovi pirmose eilėse, kurie sėdi televizijos studijose, į kuriuos žiūri ir kuriais seka, tada lietuviškumo mada į mūsų aprangą sugrįš. Prieš praėjusią Dainų šventę viena dizainerė paėmė mano išausto audeklo piešinį, pasidarė trafaretą ir išpurškė lietuviškus raštus ant sintetinio audinio. Tikrai tokio drabužio nepirkčiau. Man jis atrodo sugadintas. Audėjai neaudė iš sintetinių siūlų. Lietuviškas audinys negali būti sintetinis. Jis turi būti natūralus - vilnonis, lininis. Tada gal atsiras poreikis vėl linus auginti, atsiras natūralaus audinių dažymo įmonėlės. Sulaukiu daug atsiliepimų, kad mano darbai gražūs, bet brangesni negu Gariūnuose. Taip ir turi būti, rankomis pagamintas daiktas yra tikras, šiltas, meilus, ilgaamžis.

- Gal tai ne prestižas?

- Gal? Bet greičiausiai trūksta supratimo. Žmonės paprasčiausiai nėra matę, ką staklėmis galima pagaminti. Nežinau, kur jie ką perka, bet, kaip matau, jų drabužiai pasiūti iš kur kas brangesnių audinių negu išausti lietuviškomis staklėmis. Manau, kad tikras lietuvis savo drabužinėje privalo turėti kažką lietuviško, kad galėtų didžiuotis: aš išaugau iš tų šaknų. Vienas toks atsiras, kitas, o trečiam bus gėda neturėti. Antra vertus, keliolika audėjų per visą Lietuvą visų neaprengs, bet reikia sudaryti sąlygas, rodyti pavyzdį, ir audžiančių atsiras. Nežinau nė vienos parduotuvės, kur būtų galima įsigyti rankų darbo audinių, tad jeigu kas ir norėtų, nelabai žinotų, kur ieškoti, kieno prašyti.

- Ne visi lietuviški amatai yra vienodai nustekenti. Kokį pažymį rašytumėte audimui?

- Dvejetą rašyčiau. Labai populiarus yra drožimas iš medžio, metalo, kalvystės, keramikos dirbinių gaminimas, bet ne audimas. Galbūt atsirastų postūmis, jei mados dizaineriai atsigręžtų į rankų darbo audinius, gamintų kolekcijas, rengtų parodas. Pati bandžiau ieškoti ryšių. Niekas nenori. Gal mus trypė labai daug kas, gal mes savo šaknų nebegerbiame. Šventes švenčiame, minime, bet jeigu taip rimtai paegzaminuotume, ne vienas nepasakytų, kada Lietuvos karalystė buvo sukurta, kokiomis aplinkybėmis Lietuvos Nepriklausomybė atkurta. Ne vienam reikėtų pasikartoti ne tik etnokultūros, bet ir Tautos istoriją. Iš patirties galiu pasakyti, kad ne vieną gyvenantį užsienyje svetimi žmonės priverčia pasijusti lietuviais, gerbti savo tautinį apdarą. Čia jau yra prievarta, o ne troškimas būti lietuviu. Kiti sako: nenoriu svetimoje šalyje pasisakyti esąs lietuvis. Toks žmogus neturi lietuviškumo ilgesio. Kaip dauguma linkę sakyti, lietuvius iš namų veja nepritekliai, bet nė vienas neprisipažįsta, kad išvažiavimas yra labai skausmingas. Išvažiuodamas save apiplėši. Kad ir kiek uždirbtum, svetur nepritapsi. Grįši, turėdamas pinigų, bet jau nerasi to, ką galėjai turėti čia nuolat gyvendamas.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s