Aš - Vitalijus Mockus iš vienuolyno (2)

2010 sausio mėn. 21 d. 15:45:10 Perskaitė 15771

Prieš metus kitus esame matę ir girdėję jauną stačiatikių dvasininką Vitalijų Karikovą, ne kartą dalyvavusį pokalbiuose televizijoje.

Jis iškart krito į akį, nes lietuviškai šnekėjo geriau už daugelį mūsų. O ir išmintingiau taip pat. Paskui jis tarsi kažkur pasislėpė arba, kaip dabar sako tie, kurie mano, kad patys gerai šneka lietuviškai, “dingo iš viešosios erdvės”. Arba kaip pasakytų poetas Algimantas Baltakis, dingo iš “viešuomenės”. O kai žmogus kur nors dingsta, kyla visai žmogiškas noras jo ieškoti.

Ir iš tiesų, suradau jį anapus “viešosios erdvės”. Vienuolyne.

Prisipažįstu, eidamas į susitikimą jau žinojau apie jį gana nemažai, nes nesinorėjo pasijusti visišku idiotu. Bet vis tiek pasijutau. Ypač kai jis paklausė, ar aš tikrai atėjau pas tą, kurio ieškau... Išvardijau, ką žinojau: Vitalijus, dvasinius mokslus baigęs Baltarusijoje, sūnus Serafimas, žmona Viktorija, anksčiau šnekėdavo per televiziją... Viskas teisingai, sako, tik mano pavardė jau... Mockus.

O paskui prasidėjo kiti netikėtumai...

- Tėve Vitalijau, kadangi pirmąkart šnekuosi su stačiatikių popu, konsultavausi su jau bendravusiais kolegomis, kaip į jus kreiptis, kaip pristatyti skaitytojui, tačiau dėl visa ko patikslinkime...

- Kreipiasi ir taip, tačiau galima būtų ir šiek tiek patikslinti. “Tėve Vitalijau” labiau tiktų kreiptis į vienuolį. Tas pats ir Katalikų bažnyčioje: buvo tėvas Stanislovas, nes jis buvo vienuolis, bet monsinjoras Vasiliauskas nebuvo tėvas Kazimieras, nes jis nebuvo vienuolis. Aš irgi nesu vienuolis.

Dabar dėl “popo”. Kreiptis į mane “pope” būtų tas pat, kas kreiptis į policininką “mente”... Tai toks žeminantis kreipinys. Žodis “popas” yra daugiau anekdotų lygmens.

- Aš labai atsiprašau...

- Žmonės kartais kreipiasi “popu”, dažniausiai tikrai be blogos valios. Ir tuomet tenka paaiškinti. Dabar dėl panašių dalykų dažnai sukame galvas, nes rusifikuotą terminologiją yra bandoma diegti į lietuvių kalbą. O aš visur prisistatau ir oficialiai esu vadinamas kunigu Vitalijumi Mockumi.

Galėčiau šiek tiek patikslinti ir žodį “stačiatikiai”... Lietuvoje galime išgirsti tris terminus: “pravoslavai”, stačiatikiai ir ortodoksai. “Pravoslavai” yra aiškus rusicizmas ir, manau, lietuvių kalboje nėra vartotinas. Įsigalėjęs terminas yra “stačiatikiai”, tačiau, manau, tai ne visai tikslus žodžio “pravoslavai” vertinys. Man atrodo, tai kažkoks “liaudiškas” vertimas - katalikai per pamaldas sėdi, o mes - stovime. Tikime stačiai - stačiatikiai. Bet teisingiausia mus būtų vadinti ortodoksais. Tai jau tarptautiniu tapęs terminas. Jis geriausiai ir nusako “pravoslavnyj” esmę: “pravilno slaviaščij” - “teisingai šlovinantis”.

- Žiniasklaidoje esu aptikęs žinią, kad stačiatikių kunigas Vitalijus jaunimui surengė ekskursiją pas katalikus - Vilniaus Švento Juozapo kunigų seminariją. Ar tai tiesa?

- Ne visai. Tiesa, buvo ir ekskursija. Papasakojome jiems apie mūsų Patriarcho rinkimus - kaip tik Maskvoje tuo metu jau buvo išrinktas. Bet pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo futbolas. Mūsų jaunų kunigų ir parapijiečių komanda žaidė su kunigų seminarijos komanda. Pralošėme. Vienu įvarčiu. Bet užtat taip gražiai sutikome gavėnią.

- Dar vienas dalykas mane nustebino: Vilniuje, stačiatikių cerkvėje, - mišios lietuviškai!.. Girdėjau, kad tai jūsų idėja...

- Idėjos nesiryžčiau savintis. Ji yra bendra. Šį mėnesį kaip tik sukanka penkeri metai, kai jas aukoju ir lietuviškai.
Tokią idee fixe, tiesą sakant, seniai turėjau, bet nesiryžau per daug jos skleisti. Paskui išgirdau ir kitus mūsų vienuolyno parapijiečius apie tai samprotaujančius. Bet turbūt labiausiai šios idėjos realizavimą paskatino vienas atsitikimas.

Cerkvėje prie manęs prieina moteris ir bruka į rankas kažkokį voką. Aš tada dar dirbau Arkivyskupijos kancleriu, Arkivyskupo Chrizostomo sekretoriumi ir tekdavo turėti reikalų su įvairiausiais laiškais, raštais - reikalingais ir nereikalingais. Todėl net nepasižiūrėjau, kas ten, voke. Vakare atplėšiu - o ten kažkokia brošiūrėlės kopija. Išspausdinta kirilica devyniolikto amžiaus pabaigoje. Perskaitau sakinį kitą - palauk, galvoju, o kokia čia kalba aš skaitau? Taigi lietuviškai! Švento Jono Auksaburnio liturgijos, kuriomis kasdien meldžiamės. Tik lietuviškas tekstas, Rusijos bažnyčios Sinodo palaimintas 1887 m. Taip iki šiol ir neišsiaiškinau šios brošiūros istorijos, tačiau idėja laikyti mišias lietuviškai dar labiau sustiprėjo. Brošiūros vertimas buvo gana prasto lygio. Teko pačiam versti iš naujo. Nesu vertėjas, bet persižegnojau - Viešpats padės ir ką nors padarysim...

Ir paskui tą mano vertimą suredagavo jau katalikų kunigas. Ir šiemet jau penkeri metai, kai mūsų šventos Paraskevos cerkvėje Vilniuje meldžiamės ir lietuviškai. O dabar jau ir maldyną lietuviškai esame išsileidę.

- Vis labiau pastebime, kad mūsų visuomenė gerokai pasimetė visuose politiniuose, ekonominiuose virsmuose - mes visiškai buvome nepasirengę nepriklausomybei. Laukėme jos, laukėme ir visai nepasiruošėme... Ir todėl taip dažnai naudojamės demokratija visai ne pagal jos paskirtį. Gal jūsų, Lietuvos ortodoksų, bendruomenėje yra kitaip?

- Esame tos pačios visuomenės dalis. Ir gyvena mūsų bendruomenės nariai taip, kaip ir visi. O iš kur mes galėjome išmokti tos demokratijos? Mes žinome visa tai tik teoriškai - pasiskaitę iš knygų, vadovėlių. Bet kaip ją teisingai įdiegti į savo gyvenimą?..

O juk reikia, mano manymu, pradėti nuo paprasčiausių dalykų - pradėti dorai gyventi. Kas iš mūsų dabar mokame dorai gyventi? Jau kalbu ne apie maldą, ne apie kokius ypatingus žygdarbius. Tik gerbti žmogų, gerbti savo kaimyną ir net paverkti kartu su juo, jeigu jam negera. Sakau šiuos žodžius ir man gėda, kad šiandien turiu juos sakyti. Galbūt prieš 100 metų žmogus, juos išgirdęs, net įsižeistų: ką tu čia man elementarius dalykus aiškini. Deja, dabar vėl turime pradėti nuo nulio, nes šiandien mes net nenorime dorai gyventi. Mums gera gyventi taip, kaip gyvename.

Žmonės visada nusidėdavo. Bet anksčiau nusidėti buvo gėda. Žmogus nusidėdavo rausdamas iš gėdos. Užmigti, gyventi ramiai negalėdavo... Dabar nusidedame ir galvojame: taip ir turi būt. Ir dar pasigiriam - va, kaip moku suktis. Tas savo nuodėmes, savo piktus darbus, nedorus žingsnius mes išmokome taip įvynioti, supakuoti, kad jie atrodo tokie gražūs, tokie geri...

- O jūs pats padorumo, gerumo mokėtės jau tik iš vadovėlių?

- Ne. Pirmiausia mus, savo vaikus, labai reikliai auklėjo mama. O kai tėvas paliko mus, net gyventi neturėjome kur. Glausdavomės tai pas vienus žmones, tai pas kitus... Motina darbo negaudavo, nes neturėjo kur prisiregistruoti. Ir tik Jonavoje suradome savo buvusią kaimynę Tamarą, rusę, kuri ten gyveno su savo trimis anūkais ir dar vaiku, paimtu iš vaikų namų. Pati neturėdama darbo, priglaudė ir mus - motiną su trimis vaikais. Šiandien man sunku įsivaizduoti, kaip ji galėjo ne tik savuosius pamaitinti, bet ir mus... Aš jai būsiu dėkingas visą savo gyvenimą, kad ji tada mūsų nepaliko likimo valiai. Ir ne vien už tai.

Vienąkart ji man pasiūlė kartu su ja nuvažiuoti į Vilnių. O aš, 14 metų vaikas, tik Kaune buvau buvęs. Nuvažiavome. Ir nusivedė mane į stačiatikių vienuolyną... Galima sakyti, nuo tada aš jame gyvenu...

- O jeigu ši geroji moteris būtų buvusi ne stačiatikė Tamara, o, tarkime, katalikė Birutė? Dabar būtumėte katalikų kunigas?..

- Taip. Visiškai gali būt... Gali būt...

Parengta pagal dienraštį "Respublika"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net