respublika.lt

Architektas J.Minkevičius: Tauta stipri, kol vertina tai, kas buvo

(0)
Publikuota: 2016 liepos 25 08:14:12, Jaunius POCIUS, „Respublikos“ žurnalistas
×
nuotr. 1 nuotr.
Kodėl saugoti? Kauno centrinis paštas yra nepaprastai aukšto lygio meninis kūrinys. Vien jo salė kokia! Jis turi tam tikrą tautinį atspalvį, kas jau labai sunkiai pasiekiama. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Kad statiniai keičia savo šeimininkus, nieko nuostabaus. Tačiau ar galima pateisinti valstybės įmonių politiką atsikratyti kone šimtmetį tarnavusių, garsių architektų suprojektuotų statinių, kurie laikomi tarpukario Lietuvos architektūros veidu, tautinio stiliaus pavyzdžiu? Štai Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijos universitetai kraustosi iš originalios architektūros „Pažangos“ ir „Pienocentro“ rūmų laikinosios sostinės Laisvės alėjoje. Tiesa, rūmai buvo statyti ne mokslui, bet šios įstaigos suteikė statiniams dvasingumo. Aukštosios mokyklos įsikurs kur? Aišku, šiuolaikiniuose „stiklainiuose“. Optimizuodamas veiklą, savo turtą išpardavinėja ir Lietuvos paštas. Kaune pirkėjo laukia centriniai rūmai, tarnavę paštui nuo 1930-ųjų.

 

Ką iš tiesų prarandame, keisdami statinių paskirtį, kuriai jie buvo projektuojami, „Respublika“ pakvietė pasvarstyti kaunietį architektą, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Joną MINKEVIČIŲ. Procesą, kai, prisidengiant ekonomišku ūkininkavimu, taupumu, atsikratoma vertingos architektūros statinių, profesorius vadina vienu žodžiu - degradavimas.

- Kad suprastume, kas vyksta, prasminga būtų pasiaiškinti kultūrinio sluoksnio, susidariusio prieškarinėje Lietuvoje, reikšmę dabarčiai,- akcentuoja profesorius J.Minkevičius. - Tas klausimas vis labiau aktualėja, nes aktualėja mūsų pačių kaip tautos ne vien tik kultūrinio, bet ir fizinio išlikimo problema. Kalbant apie architektūrą, reikėtų pradėti ne nuo jos apskritai, o nuo žmogaus ir kuriančios tautos. Per architektūrą, kraštovaizdį, miestovaizdį, urbanistikos reiškinius pasireiškia tautos etninė sąmonė, savastis, vertybės. Per jas tauta įgyja reikšmingą identiteto dalį. Ir jeigu prarandamos šitos kultūrinės vertybės, tauta mažina ir gėrį savyje, kartu naikindama ir pozityvųjį identitetą. Architektūrinio potencialo mažinimas liudija ir tautos egzistencinio potencialo nuosmukį, degradaciją. Pirmosios nepriklausomybės architektūra, suklestėjusi laikinojoje sostinėje, pernai gavo Europos paveldo ženklą. Šiuo atveju vyksta gana keista metamorfozė. Ne visi supranta šitos architektūros reikšmę. O jeigu ir supranta, tai ją pajungia savo individualistiniams reikalams, egoistiniams tikslams. Kodėl ikikarinės Lietuvos paveldą laikome tam tikru kultūrinės istorinės atminties ženklu? Jis mums reikšmingas tuo, kad mes čia matome visų pirma tautos entuziazmo pasireiškimą, kultūrinį to laiko pakilimą, nacionalinį tautinio pasididžiavimo jausmą. Tada per architektūrą reiškėsi tautos pasididžiavimas, kad mes ne blogesni už kitas Europos šalis. Tautos siekis buvo pažanga, nukreipta į ateities viltį, kuri turėjo perspektyvą. Ir štai mes susiduriame su mūsų laikų aktualija. Kokią dabar matome tautos perspektyvą? Mes prarandame savo tautos viltį - jaunimas bėga iš Lietuvos katastrofiškai. Tai reiškia, kad neturime perspektyvos, mūsų niekas nebevienija. Ką dabar matome? Vertybės grindžiamos reliatyvizmu. O reliatyvizmas blogiausia filosofija, nes jis nepripažįsta nekintamų, pastovių vertybių ir viską matuoja tik savo įgeidžiais. Jis ištrina ribą tarp gėrio ir blogio. Tampa ir taip, ir taip gerai, nebelieka jokio aiškumo. Prieškarinį palikimą reikia sieti su tauta. O kai nebevertiname savo praeities, istorijos, mums nebeturi reikšmės ir architektūrinis paveldas.

- Mus liberalai gali apkaltinti aklu prisirišimu prie praeities, sakydami, kad tautinio stiliaus pašto rūmų niekas nei išsineš, nei griaus. Jie tik paskirtį keičia...

- Bet ta paskirtis rodo tam tikrą kryptį. Paskirtis gali būti koreguojama ir dar gerai, jeigu ji atitinka tam tikrus uždavinius, tikslus. Bet jeigu ta paskirtis pakeičia iš esmės kokias nors vertybes, mes didiname blogį. Dabar kalbame apie Kauno paštą. Jo paskirtis buvo labai konkreti, nes paštas prieškarinėje Lietuvoje buvo labai svarbus. Jis buvo ryšys su tautos žmonėmis, su visu pasauliu. Tai buvo, galima sakyti, tam tikras kultūrinis centras. Dabar jis praranda savo funkciją, nes ryšį galima palaikyti ir be pašto, tad keičiasi ir pašto funkcija. Bet kaip materialinis, kultūrinis objektas jis išlieka kaip atminties ženklas, kultūrinis palikimas. Kauno centrinis paštas yra nepaprastai aukšto lygio meninis kūrinys. Vien jo salė kokia! Jis, svarbiausia, turi tam tikrą tautinį atspalvį, kas jau labai sunkiai pasiekiama. Gal tai daugiau pasiekta dekoratyvinėmis priemonėmis, bet svarbu rezultatas. Kad ir ženklai, paveikslai, tautos simboliai - viskas ugdo žmogų, teikia jam vidinio pasididžiavimo, stabilumo jausmą. Tas objektas turi auklėjimo, tautinio identiteto išlaikymo reikšmę. Ir ne tik šis paštas. Paimkime, pavyzdžiui, banko pastatus provincijoje, Panevėžyje, Biržuose, mokyklas. Pagaliau kokią reikšmę turėjo pieninės, pakėlusios visą ekonomiką, su kuria kartu kilo ir kultūra.

- Prisiminsime, kad paštai turėjo dar ir simbolinį svorį. Juk atstumas nuo miesto iki miesto buvo skaičiuojamas ne nuo gyvenvietės riboženklio, o nuo pašto iki pašto...

- Visai teisingai. Paštas nuo seno buvo toks objektas, kuris teikė žinias, sąryšį. Nuo jo buvo ne tik matuojami atstumai, bet ir orientuojamos kryptys. Žinoma, dabar tai praranda prasmę, nes yra kiti skaičiavimai. Bet jis kaip kultūros, tautos ar valstybės ženklas, pažangos simbolis išlieka ir visada turės tą reikšmę. Šita prasme mums svarbu išlaikyti savasties jausmą. Jeigu prarasime miestų, kaimų savastį, architektūros savitumą, pasidarysime globalizacijos vergais.

- Juk paštai, kaip ir geležinkelio stotys, bankų pastatai, kaip niekas kitas savyje laiko užrakinę istoriją. Žiūrėdamas į juos jauti užtikrintumą, pastovumą, tęstinumą. Juk nebelieka tos auros, kai sename restorane sukasi kazino ruletė arba ikikariniame kino teatre įsikuria prekybos centras. Arba traukinys sustoja prie naujos geležinkelio stoties, tapusios eiline stikline dėžute...


- Tai sąryšis tarp praeities ir dabarties. Tai mūsų šaknų klausimas. Istorinės vertybės - mūsų protėvių darbo įvertinimas, jų minčių, siekių, idealų raiška, kurias mes tęsiame, branginame arba ne. Jeigu ne, mes pakertame savo pačių šaknis. Tai yra esmė, kad jaučiame kartų ryšį ir įvertiname tai, kas buvo senovėje. Praeitį turime ne tik idealizuoti, turime žinoti ir savo blogybes. Tautos stiprybė - kad vertiname tai, kas buvo. Todėl ir esame, turime ir kalbą, ir valstybę, ir tauta tebėra. Dėl to ant šitų pagrindų mes stovime.

- Aš suprantu, iš valstybės įmonės reikalaujama dividendų, tad ji ieško rezervų. Bet ar to siekti reikia šitokia kaina, nusigręžiant nuo savo istorijos? Ar tokia turėtų būti valstybės politika?

- Taip, čia individualių pastangų nepakanka, neužtenka talentų. Reikia kryptingos valstybės politikos, kuri būtų paremta įstatymais ir atitinkamais ekonominiais svertais. O be to - galbūt tai būtų visų svarbiausia - kad ji remtųsi visus vienijančiais idealais ir strateginiais tikslais. O ar mes turime visus mus vienijančius idealus ir profesinius tikslus?

- Gali būti tikslas gyventi taupiai. Bet juk ne visada pateisinama, kai kalbama, jog tas ar anas neapsimoka, padarius taip ar anaip bus pigiau, ekonomiškiau. Galima sutikti, kad ir Vilniaus centrinis paštas, ir Kauno yra per dideli dabartinėms savo funkcijoms atlikti. Bet, išlaikant dvasią, galima juos pritaikyti parodoms, ekspozicijoms, panaudoti tikslingai.


- Erdvės, ypač miestų centruose, yra naudingos, jos negali būti tuščios, o turi būti panaudojamos ekspozicijoms, seminarams, kultūros renginiams. Visada galima surasti būdų. Šitie ženklai, kurie tuo metu buvo kaip tam tikri kultūros, architektūros arba dizaino etalonai, mūsų atmintyje turi išlikti, negali būti sunaikinti. Kaip Kauno „Metropolis“. Kokią jis turi istorinę praeitį, o iš jo nebeliko nieko. Tai taikytina ne tik Kaunui, bet ir kitiems miestams. Visko jokiu būdu negalima pateisinti taupumu. Tai grynai pragmatinis požiūris. Taupumas, be abejo, reikalingas, bet visuomet galima rasti tam tikrą pusiausvyrą. Taigi, kur reikia, valstybė turi kompensuoti. Galima panaudoti individualias lėšas ir įrengti kultūrines erdves, kurios ne gadina, o papildo tą objektą. Bet valstybė dažnai neturi noro, nusišalina. O mes visi žinome, kiek kitose srityse valstybės lėšų paleidžiama vėjais.

- Kodėl tokių minčių valstybėje nepaisoma?


- Tai yra mus vienijančių idealų reikalas. O idealai yra toks dalykas, kuris nepamatuojamas materialiniais dalykais. Tai yra pirmiausia žmogaus, paskui visuomenės, tautos viduje. Jeigu šitie idealai apsiriboja tiktai materialiniu gyvenimu, jie yra trumpalaikiai, labai trumparegiški ir egoistiški. Šiandien man reikalinga, naudinga ir aš nesiskaitau su niekuo, man nesvarbu, kas bus toliau. Mūsų tauta yra pakrikusi. Aišku, yra atskirų žmonių, organizacijų, bet jų įtaka per maža, kad ką nors lemtų. Pagaliau labai didelė atskirtis tarp valdžios ir žmonių. Ne tik materialinė, bet ir moralinė. Tie, kas daug turi, elgiasi taip, kaip sako patarlė, kad sotus alkano neatjaučia ir su juo nesiskaito.

- Kauno Laisvės alėja vis tuštėja, iš jos kraustosi Kauno technologijos, Vytauto Didžiojo universitetai. Jums, kaip architektūros specialistui, matant tokius dalykus tikriausiai skaudu...

- Visame pasaulyje garsieji universitetai stengiasi išlaikyti senuosius pastatus, nes tai prestižas. Bet man skaudu pas mus matant ne tik tai. Matau mokymo problemą. Nors dėstoma istorija ir panašūs dalykai, nebevertinamas mūsų esminis tautinis palikimas. Pati mokymo politika darosi tarptautinė. Kartais tarptautiniais balais skaičiuojamas mūsų šalies prestižas, bet ar kas nors skaičiuoja tokiu pat mastu mūsų tautos prestižą, kultūrą, dvasinius dalykus? Technologijos, mokslas gali eiti savo keliu, tai nekliudo tautiškumui. Atvirkščiai, netgi padėtų, jeigu, pavyzdžiui, turėtume Nobelio premijos laureatų. Bet mes sekame kitais nesuprasdami, kas tarp mūsų pačių yra reikšminga ir ką turime vertinti, ant ko stovėti, kuo remtis. Kad kultūrinis pradas nėra pirmoje vietoje, tai man kelia didžiulį rūpestį.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s