Žiema tik prasidėjo, o mes įžengėm vasarin... Visai neseniai kažkas paklausė: ar greitai baigsis žiema? Neturėjau ką atsakyti...
Šių metų vasaris, po ketverių metų ir vėl - ilgesnis visa diena, atrodo labai artimas, jaukus. Tai kas, kad mes šį mėnesį pažįstame kaip pūgų, audrų, didelių vėjų meistrą - šiemet jis tik pradžioje parodo savo galią, pažnaibo šaltuku ir šalčiu, o po to... dar pamatysime. Tačiau kai žiema prasideda sausio pabaigoje, vasariui tokiems darbams lieka nelabai daug laiko.
Vienu didžiausių žiemos kraičių, vasario paveldėtu iš sausio, yra sparčiai ilgėjanti diena - šviesos daugiau kaip pusantros valandos, eidami į darbą ir grįždami iš jo jau regime baltą taką, o sniege - kiekvieną žvėrių ir paukščių pėdelę. Per keturias vasario savaites šviesos bus labai daug - štai ir visą šią savaitę iki valios regėjome giedros, saulės, mėlyno dangaus. Rytais virš upių kamuoliais virto garas, po kojomis grojo šalčio sustingdyto sniego kruopelės. Vasario naktimis, ar pamenate, nuo šalčio pokšėdavo tvoros, vaitodavo medžiai. Kol kas to neišgirsite, nes šalčio buvo per mažai. Dabar laukiama jau švelnesnių orų, gausesnio sniego. Taigi - jei nebus šalčio, tai gal vasaris susuks nors vieną tikrą pūgą? To reikia tikėtis, nes tik vasaris taip moka: pažerti sniego, vienu mostu nuo dangaus nubraukti debesis, padovanoti saulės blyksnį ir vėl sukelti sniego audrą.
Atrodo, kad pūga ir sniego audros gali nustebinti tik mus. Gamtoje visa tai - įprasta, šiemet - nors ir nelaukta, tačiau visiems pakenčiama. Ko gero, nei pūgos, nei kiti žiemos darbai visai nepaveikė miško gyventojų - čia po medžiais dar negilus sniegas. Be to - jis purus, lengvai nubraukiamas, nušluojamas paukščio snapu ar žvėries kanopomis, letenomis. Po sniegu yra pakankamai maisto, ant plikos žemės galima miegoti.
Laukuose, baltoje jų lygumoj net mažiausią gyvūną regi iš toli - juk tarp jų nė vieno visai balto. Sausį iš šiaurės buvo atskridusios sniegstartės, tačiau jų pulkai nupurpsėjo kažkur į pietus. Dabar želmenų lauke, nugrimzdusios į sniegą, želmenis snapais gnaibo kurapkos. Naktį čia pat ratus suko, sniegą kapstė ir želmenis kramtė kiškis, maisto ieškojo lapė. Tiesa, lapę galima pamatyti ir dieną - ji atsitupia prie pelių urvelio, markstosi prieš saulutę ir laukia. Beveik visad jos tykojimas baigiasi sėkmingu šuoliu ir dantyse spurdančia pele ar pelėnu. Per dieną tokių pelių reikia sugauti bent penketą, o tai - nemenkas darbas net tokiai patyrusiai medžiotojai.
Kai po pūgos nusistovi ramesni orai, reikia laukti pavakarės - kai dangus parausta, o sniegas nuo šešėlių tampa melsvas, pasigirsta lapių kiauksėjimas. Jis dar nedažnai girdimas - iki lapių vestuvių šiek tiek laiko, tačiau meilei neįsakysi... Pajutęs artėjantį vakarą per pusnyną nustraksi kiškis, trumpam stabteli, pakilęs apsižvalgo - ramu. Lapė jam - ne priešas, ypač dabar, užimta kita reikalais. Kiškių medžioklės baigėsi, jie vis labiau supranta šių akimirkų pilnatvę. Dar po akimirkos nuo miško pakraščio atskrieja naminės pelėdos ūksėjimas - jos jau sugrįžo senojo lizdo vieton ir kas vakarą apie tai paskelbia visiems.
Nuostabu girdėti ir matyti tokius vaizdus. Nežinia - ar rytoj bus tas pats. Galbūt staiga pasikeis vėjo kryptis, žemai nusileis debesys ir papils sniegą. O po to jau lauk pūgos. Kada dar ji galėtų būti, jei ne dabar, vasarį?
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
