respublika.lt

Ar trys raidės pribaigs neraštingumo nuskurdintą mūsų kalbą?

(0)
Publikuota: 2017 kovo 19 12:06:08, Jaunius POCIUS, „Respublikos“ žurnalistas
×
nuotr. 1 nuotr.
Lionė Lapinskienė. Jauniaus Pociaus nuotr.

26 metus buvo aišku, kad panevėžietę Lionę Lapinskienę buvo galima vadinti lietuvių kalbos mokytoja. Kaip vadinti ją šiandien, jau tenka klausti. Pati pedagogė, prieš metus už pilietines iniciatyvas Seimo apdovanota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“, buvo pristatyta kraštotyrininke, viešosios įstaigos Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadove. „Aš - lituanistė, kalbos žmogus iki panagių“, - sako.

 

Keletą kartų miesto politikai ją kvietė į savo partijas. Mokytoja tada atsispirdavo sakydama esanti ištikima vienai partijai. Agitatoriams būdavo smalsu, kas bus suviliojęs lituanistę. „Atsakydavau, mano partija - lietuvių kalba“, - linksmai prisimena L.Lapinskienė, pabrėždama esanti didelė kalbos patriotė.

Todėl jai negali neskaudėti matant, kad, nepaisant valstybės pastangų, lietuvių kalba skurdinama, skiedžiama svetimžodžiais, kaip prie to nevalingai prisideda ir mokyklos reformatoriai, o į lietuvišką abėcėlę atkakliai braunasi svetimos raidės. Su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordininke lituaniste L.Lapinskiene „Respublika“ kalbasi apie mūsų kalbos tykančius pavojus.

- Neseniai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas liepė Vilniaus VPK Migracijos tarnybai išduoti pasą su „w“ ir „x“ raidėmis. Ką tai sako? Kokia jūsų, lituanistės, nuomonė dėl svetimtaučių pavardžių rašybos pasuose?

- Retorinis klausimas: aš lietuvė, mano pavardė, tarkim, Kurmilavičienė, aš išvažiuoju gyventi į Lenkiją. Pasakykite man, ar kur nors toje šalyje valstybinėse institucijose mano pavardę rašys lietuviškai? Ar manęs klausys? Ko gero, rašys savo kalba. Ne č, o cz, o vietoj v bus w. Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Lietuvių išeivijos institute skaičiau pranešimą apie panevėžietį kalbininką Petrą Būtėną. Po pranešimo priėjęs žurnalistas Mykolas Drunga pasidžiaugė Bostone sutikęs šį kalbos žmogų. Sako, buvęs labai labai piktas. Pasirodo, socialinių reikalų skyriuje, kur tvarkėsi pensijos reikalus, jo pavardę atsisakė rašyti u su brūkšniu ir e su tašku. Na, kokioje dar valstybėje galėtume reikalauti mūsų pavardes rašyti lietuviškomis raidėmis? Jeigu mes suvokiame ir didžiuojamės, kad mūsų kalba seniausia pasaulyje, ir mes išsaugoję visą kalbos dalių sistemą, kodėl mes, turėdami savo valstybinę kalbą ir abėcėlę, turėtume daryti nuolaidas kitiems? Nori čia gyventi, tvarkyk dokumentus pagal mūsų įstatymus. Atsiminkime Justiną Marcinkevičių: „Aš kaltinu visus visus, išmokiusius lietuvį nuolankumo.“ Mes visada norime būti visiems geri.

- O dvikalbiai gatvių pavadinimai, sostinės valdžios iniciatyva atsiradę Vokiečių, Latvių, Rusų, Islandų, Totorių, Karaimų gatvėse, Vašingtono aikštėje, - ne iš tos pačios operos?

- Šiaip, be jokios abejonės, gatvių pavadinimai turi būti tiktai valstybine kalba. Suprasčiau, jeigu ten koks nors garsus žmogus yra gyvenęs ir norima tai pažymėti, tačiau tai turi būti labai akcentuota, tarkim, skatinant turizmą. Ir vėl - o ar kur nors Varšuvoje yra lietuviškai gatvės pavadinimas užrašytas? Mes labai norime būti novatoriai. Bet man toks novatoriškumas abejotinas.

- Jūs keletą metų, būdama mokytoja eksperte, dalyvavote egzaminų vertinimo komisijoje. Ką pastebėjote? Kas mūsų kalbai dabar pavojingiausia?


- Tendencija viena - raštingumas silpnėja. Jaučiasi informacinių technologijų įtaka. Skursta mūsų kalba, griūva vertybinis pamatas. O svarbiausia priežastis ta, kad į mokyklą atėjo karta, kurią išauklėjo tėvais tapę po devyniasdešimtųjų. Vaikas yra namų veidrodukas, žiūrėdama į jį matydavau socialinę vertybinę visuomenės orientaciją. Aš niekada nesigilindavau, kas vaiko tėvai, kur dirba, bet vienu ar kitu laikotarpiu tėvų madų atspindys klasėje matydavosi. Po devyniasdešimtųjų, kai prasidėjo treninginių kelnių ir kedukų epocha, ypač jautėsi didelės dalies požiūris į mokslą, kad jo nereikia.

Grįžtu prie mokinių mąstysenos, kalbos. Skaitome liaudies pasaką, randa žodį „gaidys“, tuoj pradeda kikenti. „Gaidys“ nauju laikotarpiu įgavo vieną neigiamą prasmę. Matoma, kas žema, vulgaru. Karta po kartos ateina ir jau nebesuvokia žodžių reikšmės. Kalbininkai įspėja, kad vaikams tuoj bus nesuvokiamas žodis „vežimas“, „sviestamušė“ arba „ratelis“, nes nyksta kaimas, miršta seneliai. Bėda, ateina anglicizmai. Ne vien per techninius terminus, kuriems atitikmenis pasiūlo, svarsto, sistemina Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Šiuo požiūriu valstybės mastu pastangų kalbai apsaugoti yra. Bet balastinius anglicizmus parveža dauguma tų, kurie išvyksta dirbti į užsienį. Ta masė ir propaguoja.

- Taigi mokytoja ekspertė, 26 metus buvusi mokykloje, nutarė uždaryti duris. Netipiškas pasiryžimas, nes paprastai tiek dirbę mokytojai mokykloje sulaukia pensijos...

- Tai buvo savotiškas vidinis moralinis protestas prieš esančią švietimo sistemą, prieš švietimo situaciją mūsų mieste. Kai, nepaisant mokytojų nuomonės, mūsų stipri Mykolo Karkos mokykla buvo sujungta su kita, kai iš Vilniaus nuleidžiamos įvairios direktyvos, o siūlomos reformos dažnai būna neapgalvotos, nepasvertos, daromos nesuvokiant realios padėties vietose. Dabar kalbama apie direktorių rotaciją, aš esu prieš tai. Iš savo patirties sakau, patirtis - tai auksinė vertybė. Jeigu dirbi iš širdies, gali padaryti daug daugiau. Kasmet mačiau tas nepabaigiamas švietimo reformas. Turiu galvoje ir lietuvių kalbos dalyką. Šiemet suėjo treji metai, kai aš uždariau duris, bet situaciją stebiu, nes į kraują įaugę.

- Save laikote kalbos žmogumi. Atrodo, kas gali būti prasmingiau už buvimą mokykloje, už vaikų mokymą gimtosios kalbos...

- Mano veikla būdavo ne tik mokymas. Tuos gyvenimo metus matau tarsi ant svarstyklių. Viena lėkštelė - gyvenimas mokykloje, kita - kultūrinė, mokslinė ir visuomeninė veikla. Patirtys iš konferencijų, iš suvažiavimų, sambūrių man būdavo kaip kompensacija. Grįždavau kitokia, kažką išgirdusi, su kažkuo susipažinusi. Tik iš daugybės seminarų, kurių taip pat nepraleisdavau, nė iš vieno nebūdavo naudos. Nauda būdavo tik pabendravimas su kolege prie kavos puodelio, bet ne iš seminarų, kuriuose kalbėdavo gerbiami lektoriai už didelius valstybės pinigus. Tai būdavo formalumas reformos labui. Vis kažkas keičiama, po visu tuo slypi projektai, kosminiai pinigai. Nesakau, kad viskas blogai. Bet tai yra nuolatinis maratonas, kuris realybėje yra beprasmis.

- Ar kokių nors vilčių dėl mokyklos turite? Ar apskritai matote, kad kas nors joje iš esmės keistųsi?

- Kol kas pozityvaus nieko nematau. Naujoji ministrė yra sakiusi, kad vėl svarstoma atskirus dalykus integruoti į mokyklą, į ugdymo procesą, išplėsti įvairių programų. Ko tik mums nereikėjo integruoti! Ir sveiką gyvenseną, ir alkoholizmo prevenciją, ir rūkymo, lytiškumo programas. Aš, būdama klasės auklėtoja, buvau suskaičiavusi, kad prasidėjus mokslo metams man reikėjo parengti ar ne dešimt planų. Mes vis kažką integruojame. Prieš kelias dienas buvome Pasvalyje. Miesto muziejuje graži iniciatyva - lankytojai mezga vėliavą. Kažkas patarė, ateis viena, kita klasė ir numegs. Bet muziejaus direktorė sako, kad vaikai megzti nemoka! Kiek pamenu, anksčiau darbų pamokėlėse mokė megzti, o ko moko dabar? Vaikas pareitų ir sakytų, kad jis valstybės šimtmečiui mezgė vėliavą, kuri bus ilgai saugoma muziejuje. Bet ne... Taip yra dėl to, kad švietimo politiką formuoja nejaučiantys mokyklos pulso. O jį jausti svarbu. Paskutinė mano knyga mokyklai buvo apie mokymąsi suvokti tekstą. Kai taisydavau darbus, matydavau, kodėl moksleiviai tokias klaidas daro. Aš mačiau realią virtuvę ir žinojau, kaip pagelbėti. Parengiau knygą „Pažink kalbos dalis“, kuriai reikėjo Švietimo ir mokslo ministerijos ekspertų komisijos patvirtinimo. Kai sužinojo, kad mano rankraštis parengtas, kilo šurmulys, matote, dar kažkas iš Panevėžio pradės rašyti knygas! Ačiū Dievui, knyga turėjo 15-16 leidimų. Nepriklausomos Lietuvos metais Juozas Balčikonis, Panevėžio mokytojų seminarijos autoriai buvo normalus dalykas. Iš tokių žmonių patirties viskas ir susideda.

- Ar mūsų švietimo formuotojai patys žino, kokios mokyklos mums reikia?

- Visų reformų esmė - blaškymasis. Mes pametame savo galvą nematydami, kad Lietuvoje yra puikių specialistų.

- Dabar vieni sako, kad kaimo mokyklėles išlaikyti mums brangu, kiti tvirtina, kad jų uždarymas žudo kaimą. Kurie teisūs?

- Aš kategoriškai įsitikinusi, kad didelė klaida buvo uždaryti mažas mokyklėles siekiant ekonominės naudos. Valstybiškai žiūrint, padaryta strateginė klaida. Tauta, neinvestuojanti į jaunosios kartos švietimą, pasmerkta pražūti. Tos mokyklėlės miesteliuose buvo šviesuliukai. Ateina Kalėdos, Velykos, tautinės šventės. Vaikas tam tėvui, kad ir išgeriančiam, pasakys, kad mokytoja Sausio 13-ąją sakė atsinešti žvakutę, nes uždegsime. Jeigu Kalėdų proga mamai ar tėčiui reikės ateiti į mokyklą, nes prie eglutės bus programa, tai gal bent tuo metu žmonės nuo alkoholio atitrūks, gal bent tuo metu pagalvos. Mokyklos buvo kaip žiburėliai bendruomenėse, kurios dabar masiškai kuriasi. Tik gaila, kad jų susibūrimuose po oficialių dalių neapsieinama be gėrimo.

- Bet didesnių mokyklų naudai sakoma, kad ten vaikas geriau išmokomas.

- Žiūrėkime, bibliotekos kompiuterizuotos, su informacinėmis technologijomis, su visokiomis pažangiausiomis mokymo ugdymo metodikomis, su planšetėmis. Jeigu tai galima padaryti bibliotekoje, kodėl negalima mokyklėlėje? Problema yra konkretus žmogus, kuris stovi ir dirba su tavo vaiku. Kai aš išėjau iš mokyklos, dar dvejus metus su vaikais oficialiai dirbau kaip korepetitorė. Matydavau, kas vyksta mokyklos užkulisiuose. Vaikas mokosi prestižinėje miesto gimnazijoje, o sėdi pas mane papildomai. Kodėl? Kodėl jis ateina neturėdamas supratimo, kaip reikia rašinį rašyti? Problema žmogus. Aš esu keturių vaikų mama, nė vienas mano vaikas nepabaigė mokyklos, kad man, kaip mamai, nebūtų reikėję investuoti į vaiką korepetitoriui. Tad kur problema? Ne dėl to, kad vaikas mokosi mažoje mokyklėlėje, o yra konkretus mokytojas konkrečioje darbo vietoje su jo noru augti, tobulėti. Reikėtų tokios sistemos, kad toje mažoje mokyklėlėje mokytojo kokybė būtų kaip ant delno, kaip anais, smetoniniais, laikais.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s