respublika.lt

2017 lapkričio 25, šeštadienis

Ar patogu sėdėti ant tėvų sprando?nuotraukos (18)

2017 gegužės mėn. 19 d. 08:03:28
Jūratė KIELĖ, zinios@vakarozinios.lt

Mūsų švietimo sistema ugdo samdinius, ruošiamus tarnauti kitiems. Geriausiai - svetimiems, kurie atvažiuos čia kaip investuotojai, ar laukiantiems lietuviškų darbo rankų emigracijoje. Kodėl? Kalbamės su pirmosios po Nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės pramonės ministru, Mykolo Romerio universiteto profesoriumi Rimvydu JASINAVIČIUMI.

 

- Į švietimą siūlote žiūrėti kaip į vieną iš ūkio šakų. Kuo tai grindžiate?

- Emigracija, socialinė atskirtis, savižudybės, įtampa, konfliktai ir t.t. - visos didžiausios mūsų bėdos pirmiausia nulemtos netinkamo išsilavinimo, kuris visiškai neatitinka šių dienų reikalavimų. Jei garsiai paklaustumėte, koks yra švietimo sistemos tikslas, vieno atsakymo neišgirsite. Kiek žmonių, tiek atsakymų. Ir valstybė, kaip sistema, jo neturi.

Gauti daugiau žinių, sužinoti kažką naujo? Tai girdėdamas visada klausiu mokyklų, kuo tuomet jos pranašesnės už internetą, žiniaskaidą, bibliotekas. Suteiktos, įgytos žinios, jei jos liks nepritaikytos, šiuolaikinėje visuomenėje neturi praktiškos vertės. Dar labiau apgailėtini švietimo sistemos vadovų teiginiai, esą svarbiausia - visuotinis jaunimo užimtumas mokymo įstaigose. Tais laikais, kai buvo siekiama privalomo aštuonmečio išsilavinimo, toks tikslas gal ir tiko, bet dabar?..

Šiandien lavinimas turi kelti žmogiškojo savarankiškumo lygį, suteikti gebėjimus generuoti pajamas, pakankamas oriam gyvenimui. Tai svarbiausia. Aukštesnio išsilavinimo žmogus privalo sugebėti geriau spręsti savo gyvenimo problemas. Tik tam, kuris nėra pakankamai savarankiškas, reikia kitų pagalbos, valstybės išlaikymo ir panašiai. Dabar finansinis savarankiškumas įgyjamas labai vėlai. Tarkim, tarpukario Lietuvoje jaunimo protinė branda, t.y. gebėjimas užsiimti savarankiška veikla, užsitikrinti gyvenimo išteklius, buvo pasiekiama sulaukus 12-14 metų. Dabar ji nusikelia po 25 metų. Nemažai jaunų žmonių, net sulaukę 30-ies, dar nedirba, yra kažkieno išlaikomi. Tai - protinės brandos stygiaus ar net neįgalumo požymis.

- Idealioje sistemoje turėtų būti taip: kuo ilgiau laviniesi, kuo tavo išsilavinimas aukštesnis, tuo geriau gebi pasirūpinti savimi ir turtinti valstybę. Ar gyvenime taip ir yra?

- Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) skelbiami tyrimai rodo, kad vidutinis metinis uždarbis iškart po vidurinės mokyklos yra 3842 eurai, įgijus profesinį išsilavinimą - 7129, baigus kolegiją - 7054. Bakalauro studijos leidžia tikėtis 6123 eurų vidutinio metinio uždarbio, magistro - 8611.

Kodėl profesinės mokyklos absolventas yra finansiškai pranašesnis už tą, kuris trejus metus praleido universitete, paaiškinti labai paprasta. Jis, be žinių, įgauna praktinių profesinių gebėjimų ir iš karto gali dalyvauti darbo rinkoje, kurdamas vienokios ar kitokios vertės produkciją. Ką gali daryti bakalauro studijas baigęs jaunuolis? Studijuodamas jis gauna tik dar vieną porciją teorinių žinių, bet neišmoksta jų paversti vertingu produktu, už kurį būtų sumokama brangiau.

Be teorinio pasiruošimo ir praktinių gebėjimų, kiekvienam dirbančiam asmeniui dar yra būtinas ir finansinis išprusimas, suteikiantis gebėjimų užsitikrinti adekvačias pinigines pajamas iš savo veiklos rezultatų. Tik išsilavinimas, suteikiantis tris būtinas sudėtines dalis: akademinius, profesinius bei finansinius gebėjimus, - yra visavertis.

- Kurioje švietimo sistemos grandyje jis suteikiamas?


- Šiuo metu Lietuvoje to praktiškai nėra niekur. Universitetinės bakalauro studijos aprūpina vien tik teorinėmis žiniomis. Medicinos studijos vienintelės, kur studentas nuo pirmo kurso eina į ligoninę, prozektoriumą ir t.t. ir iš karto pradeda savo žinias sieti su praktika. Nei teisininkai, nei inžinieriai ar lituanistai nemokomi ir neturi jokių galimybių, kad nuo pat pirmo kurso galėtų įgytomis žiniomis sukurti vertingą produkciją ir parduodami ją užsidirbti pinigus.

Profesinėse technikos mokyklose duodamos žinios ir išmokoma, kaip iš karto paversti jas praktiniais rezultatais. Man labai patinka iš Vokietijos atėjęs dualinis lavinimas. Nuo pat mokslų pradžios moksleiviai dvi dienas per savaitę praleidžia mokykloje, tris - įvairiose įmonėse, kur atlieka praktiką dirbdami labai konkrečius, su specialybe susijusius dalykus. Gavęs diplomą jaunas žmogus iš karto įsilieja į darbo vertės kūrimo procesą.

- Taip, bet profesinė mokykla visada lieka prastesnis pasirinkimas negu studijos universitete. Ar gali tikėtis sotaus gyvenimo stovėdamas prie konvejerio? Ar už tokią veiklą kas moka orų atlyginimą?

- Pas mus visi skuba kaltinti darbdavius, kad jie moka mažus atlyginimus. Reikia prisiminti Henrio Fordo (Henry Ford, pramonininkas, JAV automobilių gamyklos savininkas, - red. past.) pasakymą: atlyginimą moka ne darbdavys, o klientas. Darbdavys yra tik tarpininkas, surenkantis iš klientų pinigus ir juos paskirstantis įmonėje. Jeigu dirbantis specialistas nesiorientuoja į klientą, nežino, kiek klientas sumokėjo už jo darbą, galima kalbėti tik apie tokio dirbančiojo išlaikymą, mokant jam minimalią ar vos didesnę algą.

Alga nėra teisingas užmokestis. Alga, kaip būtinas mokestis, įrašytas dirbančiojo darbo sutartyje, yra savotiškas asmenybės įžeidimas. Darbdavys tuo tarsi pasako: aš negaliu įvertinti tavo profesinės vertės ir pagal tai mokėti, todėl aš samdau tavo darbo jėgą už tam tikrą įkainį. T.y. aš žiūriu į tave kaip į darbinį gyvulį - plaksiu tave, o tu turi atlikti funkcijas, vykdyti pareigas. Turi tarnauti, o aš už tarnystę tau mokėsiu nuomos mokestį. Socialiai bei protiškai brandi asmenybė turi lygiaverčiai su darbdaviu dalyvauti vertės mainų procese, o ne būti išnaudojamu darbiniu arkliu.

- Bet juk ir universitetų absolventai dirba „už algą“ ir nemano, kad dėl to reikia įsižeisti.

- Taip, nes jie neturi finansinio išprusimo - nesuvokia, kokia yra jų darbo rezultatų vertė. Tik ją įvertinus galima gauti teisingą jos dalį.

Kaip dirba amatininkas? Jis pats pasirenka, ką turės daryti, sukuria sau darbo vietą, kažką pagamina, parduoda ir iš to gyvena. Jeigu jis nori daugiau pinigų, jam reikia daugiau parduoti. Visi Kaziuko mugės prekeiviai savo gyvenimą organizuoja būtent taip. Jie gerokai pranašesni už bet kurį samdomą darbuotoją, nes yra priklausomi tik nuo savo klientų, jų užsakymų ir apmokėjimų. Universitetinis diplomas tokio pranašumo, deja, nesuteikia ir negarantuoja.

Dar aukščiau už amatininkus savarankiškumo srityse stovi verslininkai. Jie sukuria darbo vietas kitiems, kuriantiems produkciją, parduoda ją, surenka pinigus iš klientų ir juos paskirsto. Todėl būti samdiniu - pirmasis ir esminis gyvenimo laisvės apribojimas. Beveik kiekviena samdinio darbo akimirka priklauso nuo jo darbdavio, apie jo savarankiškumą nėra ko ir kalbėti. Bet ir būnant samdiniu galima turėti geras perspektyvas.

Asmuo, suderėjęs kontraktinį apmokėjimą pagal darbo vertės rezultatus, galima sakyti, tampa darbdavio partneriu.

- Visos valdžios deklaruoja, kad švietimas - tai ypatingos svarbos investicija į valstybės ir mūsų visų ateitį. Bet ar bent suvokiama, kaip tas turi veikti?


- Jeigu kalbame, kad švietimas - tai investicija, jis turėtų būti ir organizuojamas kaip investicinis procesas. Įdėtos į švietimą lėšos turi atsipirkti investicine grąža - išsilavinusių asmenų gebėjimo spręsti jų veikloje ir gyvenime kylančių uždavinių ir problemų pagerinimu. Bet ar kada nors teko girdėti tos grąžos įvertinimą? Tik muilinama, esą tai labai sunku, net neįmanoma.

Atsakymas į tokias šnekas yra labai paprastas, jį rasite kiekviename verslo elementoriuje. Jeigu investiciniame procese nėra matuojama investicinė grąža, gerų rezultatų niekada nebus.

JAV ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Teodoras Šulcas (Theodore W.Schultz) yra pasiūlęs gebėjimą savo veikla spręsti gyvenime iškylančias problemas vadinti žmogiškuoju kapitalu. Kuo daugiau tokio kapitalo žmonės yra išsiugdę ir jį naudoja, tuo jų gyvenimas kokybiškesnis, tuo turtingesnė ir laimingesnė visuomenė. Tai pasiekiama per švietimo sistemos kokybės gerinimą.

MOSTA privačią metinę finansinę grąžą pabandė įvertinti per atlyginimus. Ji yra neigiama baigus menus (-4 proc.), socialinius mokslus (-2 proc.), humanitarinius ir biomedicinos mokslus (-1 proc.). Į viršų šauna tik technologijos (4 proc.) ir fiziniai (12 proc.) mokslai. Rezultatai nebūtų tokie beviltiški, jeigu universitetai ir kitos mokyklos būtų atsakingi už investicinę grąžą. Deja, švietimo sistemoje ji nėra tapusi pagrindiniu rodikliu.

- Pereikime nuo lentelių prie realaus gyvenimo. Neigiama finansinė grąža - ką ji reiškia žmogui, kuris ką tik baigė mokslus?

- Jeigu jo diplomas nepadeda susikurti pakankamos investicinės grąžos savo tėviškėje, jis ieškos darbo kitur, lėks į užsienį, kur atlyginimai didesni. Dėl tokio jų pasirinkimo valstybė nukenčia dar labiau. Juk visi mokesčiai nuo darbo jėgos kainos yra didesni nei asmeniui liekantys grynieji pinigai. Taigi valstybė dirbančiųjų investicine grąža turėtų būti suinteresuota labiau negu pats žmogus, svajojantis apie laimingai gyventi jam leisiantį atlyginimą. Tačiau valstybės atsakingi asmenys apie švietimą kaip investiciją kalba tik deklaratyviai.

- Švietimo sistemoje dabar daug šurmulio: ilginami mokslo metai moksleiviams, jungiami, reformuojami universitetai... Gal pagaliau susivokta?

- Didžiausia blogybė yra ta, kad viskas vyksta aklai. Koks konkretus tų reformų tikslas, kokių rezultatų siekiama? Tiesiog pirmyn be jokių konkrečių orientyrų ir matavimų! Nesitiki, kad tokie veiksmai duos realiai matomos naudos.

Va, imsim ir pailginsim mokslo metus. Ar kam tai patinka? Visi į tai žiūri tik kaip į papildomas veiklos sąnaudas: mokinys turės ilgiau likti mokykloje, mokytojas - daugiau dirbti ir t.t. Ir niekam nerūpi, kokia iš to bus nauda. Dabartinėje sistemoje, paremtoje tik žinių kišimu į galvą, be praktinių įgūdžių ir finansinio ugdymo, kitaip ir negali būti. Nematau prasmės liepti mokiniams dar mėnesį trinti suolą. Reikėtų organizuoti kitaip - tą papildomą laiką skirti praktikai, per kurią jie galėtų užsidirbti. Protestuojančių, manau, neliktų, priešingai, reikalautų ne mėnesiu, o dviem pratęsti mokslo metus.

Įsitikinimas, kad kuo daugiau žinių, tuo geriau mokiniui, visiškai neteisingas.

- Kodėl?

- Mus tebevaldo sovietmečiu suformuotas mentalitetas, sovietinio mąstymo paradigmos. Tai akivaizdu, kai kalbame apie požiūrį į darbą. Jeigu augančią kartą ruošiame tik samdomo darbo likimui, apie kokią laisvą visuomenę galime kalbėti. Socializme visi privalėjo būti samdiniais valstybiniame darbe. Kovojome prieš socializmą, jo atsikratėme, bet samdinio mentaliteto - ne.

Išskėtę rankas laukiame užsienio investuotojo. Tegul tik ateina, sukuria mums darbo vietas, o mes jam paduosime samdinius. Kviečiame užsienio ponus, kad turėtume kam tarnauti!

Jau 27 metus gyvename neokapitalizmo, laisvosios rinkos sąlygomis, bet pagrindinių šios ekonomikos veikėjų - kapitalistų neruošiame, nemokome dirbti su pagrindine jų žaliava - kapitalu. Visos švietimo sistemos grandys tebemoko tarnauti kitam. O geriausia - svetimam, tam, kuris darbą bei jo produkciją ir atliekas sukurs pas mus, o gryną bei švarų pelną išsiveš pas save.

Gyvename nepriklausomoje valstybėje, bet asmeninės laisvės neturime ir net nesiruošiame jos įgyti. Žinoma, svarbiausia yra pilietinė laisvė, bet iškart po jos eina finansinė laisvė. Jos nėra, jeigu žmogus negali pats savimi pasirūpinti. Samdinys nėra laisvas žmogus.

- Anksčiau kapitalizmo buvo mokomasi Gariūnuose. O kur semtis civilizuoto kapitalizmo pagrindų? Kaip nuo mažens įgyti finansinio išprusimo pagrindų?

- Turiu 10-metį anūką. Mes jau porą metų kartu mokomės finansų. Ir ne tik iš jo amžiui skirtų vadovėlių, bet ir praktiškai. Kaziuko mugėje jis gavo užduotį įvertinti, kas ten siūloma, ir sugalvoti, ką kitąmet galėtų pardavinėti pats. Žinau, kad kažką jis jau mąsto kartu su draugais.

Tai nėra tik žaidimas. Sugalvoti, kokia produkcija bus paklausi, - rimtas iššūkis. Tai veda į savarankiškumą, garantuoja, kad žmogus sugebės pasirūpinti savimi - gaminti, parduoti ir iš to gyventi. Pradėjęs nuo to, vėliau jis galbūt kurs darbo vietas kitiems, kels jų žmogiškąjį kapitalą, skatinsiantį užsidirbti čia, Lietuvoje.

Aš jau 12 metų siūlau švietimo sistemos vadovams įvesti mokykloje privalomą finansinį lavinimą. Visi palinksi, bet nieko nedaro. Todėl tikėtis, kad greitu laiku situacija šalyje pagerės, sunku. Jeigu valdžia įtvirtintų tuos tris parametrus - asmenybės savarankiškumo ugdymo, žmogiškojo kapitalo ir investicinės grąžos kūrimo, - daugiau iš jos nieko ir nebereikėtų. Valstybė dirbtų ir klestėtų.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (18)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • BRONZA: lietuvė Danutė Domikaitytė iškovojo bronzos medalį Bydgoščiuje vykstančiame pasaulio jaunimo imtynių čempionate.
  • ŽUVO: Rytų Ukrainoje separatistams apšaudžius Ukrainos pajėgų pozicijas, žuvo penki šalies kariai, pranešė Ukrainos kariuomenė.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
1. Tik Seimui gėda dėl tualetinių sveikinimų
2. Valdžia galanda kirvį nuomininkams
3. Kalbos komisija nešoks pagal politikų dūdelę
4. Rolandas Paksas. Kitų metų biudžetas - duoklė vis labiau atgyjančiam „karo demonui“
5. Tautos išlikimas - jos pačios savigarbos reikalas
6. Jam tik metai. Kartais prireikia sauskelnių
7. Seimūnai darbo bijo kaip velnio
8. Valstybės pagalba jaunoms šeimoms - sukišti visus į plačią bankų kišenę
9. Seimas metus dirbo ar pridirbo?
10. Nemylintis Dzūkijos dzūkas - nemyli ir Lietuvos
11. Nežabota valdžia. Galią ir įtaką pajutę seimūnai gali sunaikinti bet ką
12. Naujas tolerancijos vardas - liberalizmas
13. Lietuvos gyventojų laimės indeksas - išvykusiųjų skaičius
14. Būti kultūringam R.Karbauskiui nepavyko, labiau jį traukia prie žemės
15. Pirmieji Seimo metai - prisvilę
16. Seimo narys P.Urbšys: Jaučiuosi, kad esu kaip svetimas
17. Yra knyga, skirta ir tautinę nesantaiką kurstančiai R.Vanagaitei. Baudžiamasis kodeksas
18. „Lidlui“ - nauda, žmonėms - kančia
19. Užsienio investicijos, kurios kenkia
20. Premjere, žmonės ir nuo jūsų bėga
21. I.N.Lingienės Lietuvoje visada tvyro meilė ir pagarba
22. Alumi ir milteliais aprūpins R.Karbauskis
23. Signataras Z.Vaišvila į teismą padavė ir Rusiją, ir Lietuvą
24. Ar „Rokiškio sūrio“ vadovas D.Trumpa ir JAV prezidentas D.Trampas yra tikri giminės?
25. D.Grybauskaitė įtakingiausia taptų, jei teroristu išvadintų D.Trampą
reklama
darbas

Ar studijų kokybė priklauso nuo universitetų skaičiaus?

balsuoti rezultatai

Ar pritartumėte savo daugiabučio namo renovacijai?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +1  +5 C

   +3  +5 C

 

   +4  +6 C

   +3  +8 C

  +6  +8 C

 

   +5  +7 C

    7-12 m/s

    2-6 m/s

 

      3-6 m/s

 

USD - 1.1877 PLN - 4.2109
RUB - 69.4559 CHF - 1.1650
GBP - 0.8912 NOK - 9.6608
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12