Žiūrime ir netikime: nuo Kalėdų praėjo beveik mėnuo. O rodės - viskas čia pat, nes ką tik atsisveikinome su eglutėmis ir puolėme žvalgytis naujųjų metų darbų. Dar didesne staigmena tapo viena valanda šviesos, kurią šiandien jau beveik turime. Iš pradžių viskas atrodė labai neįtikėtina: kasdien tik po minutę, po dvi... Dabar galima patvirtinti ne mūsų, bet gamtos sukurtą taisyklę - rinkdamas po trupinį, gali sukurti viską, visą pasaulį. O šviesa - tik mažmožis. Tiesa, labai svarbus, valdantis viso pasaulio gyvybę.
Viena šviesos valanda - ar tai jau daug? Ar tą tikrai galime matyti, kaip sakoma, plika akimi, taigi - be laikrodžio ir prietaisų?
Ko gero - taip, nes šviesa giedrą dieną tiesiog veržiasi iš tamsos, anksčiau išblykšta rytą ir užtrunka vakare. Apniukusiu oru ji ne taip lengvai pamatoma, bet mums tik reikia apie tai pagalvoti, palyginti, ir suprantame: pokyčiai neginčijami. Ar jie taip pat pastebimi pačioje gamtoje?
Vadinamąją tradicinę žiemą artėjant pusiaužiemiui pamatome, kad pagaliau ima trumpėti šešėliai. Saulutė aukštyn, jos ant sniego šešėliais brėžiami ratai mažyn. Tiesa, lauktume šiltesnės saulutės. Bet - tam dar ankstoka! Tik vasarį pajausime jos glamones.
O dabar - žiema. Šaltukas, perkopęs dešimties laipsnių ribą, leido patikėti, kad žiemos niekas neatšaukė, kad ji dar gyva. Iš lėto, bet atkakliai storėjo įšalo sluoksnis - sunku suprasti, kokie bus jo padariniai. Jei tokia veiksmų eiga - iš pradžių sušaldyti žemę ir paruošti sniegui - būtų buvusi bent jau gruodžio viduryje, nelaužytume galvos. Tačiau iki sausio vidurio tvyroję šilti ir švelnūs orai, kai mes rinkome grybus ir matėme žydinčius augalus, galėjo pavojingai pakeisti daugelio gyvųjų organizmų fiziologiją. Kaip jie sutiks „pliką“ (be sniego) šaltį? Kaip jiems tai atsilieps?
Žinoma, dėsningai po šaltuko turėtų stoti sniegas, bet... Jo tikėtis sunku, bent jau pastovios dangos, kuri padengtų žemę ir priklotų, priglobtų po savo pūkiniu apdangalu visą jautriąją gyvybę. Kritulių bus, o kokie jie - prognozuoti sunku. Kol dar bus šalta, byrės snaigės, o vėliau... Kadangi Lietuva yra labai didelė, skirtinguose jos pakraščiuose regėsime visko - nuo baltų laukų iki žaliuojančių pievų.
Šviesa savaip keičia likusių žiemoti ar pas mus nuolat gyvenančių gyvūnų ciklus - tie pokyčiai dėsningi, įprasti, bet kasmet sukeliantys daug judėjimo, emocijų. Zylių giesmės ar prieš saulutę sutūpusių žvirblių čirškėjimas yra tik smagi preliudija. Giriose baigiasi šernų ruja - šie maro gerokai išretinti žvėrys dabar ilsėsis. Tačiau nerimas iš lėto ateis į vilkų, lūšių pasaulį: jų ruja yra svarbus visų metų gyvenimo ciklo reiškinys, lemiantis ne tik populiacijos būklę, bet ir žvėrių pasiskirstymą, plitimą. Tradicinės šių žvėrių veisimosi vietos keičiasi, todėl galima tikėtis, kad, pavyzdžiui, jie įsikurs ten, kur anksčiau nebuvo stebimi. Ypač tai pasakytina apie lūšis, kurios keliauja toli, o įsikūrusios naujose vietose gali būti nepastebimos. Jas išduoti gali tik sniegas ir jame likę pėdsakai.
Beje, sniego laukia gamtininkai ir medžiotojai, nes jo danga leistų atlikti tai, ko nepavyko padaryti pernai ir užpernai - suskaičiuoti vilkus. Jų apskaita - ne smalsumo patenkinimas ar mokslinė akcija, jos duomenys būtini siekiant protingai ir pagrįstai skirti kiekvieno sezono šių žvėrių sumedžiojimo limitą.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“