respublika.lt

Ar atsiradus taromatams Lietuva tapo švaresnė?

(0)
Publikuota: 2017 sausio 29 10:42:37, Respublika.lt
×
nuotr. 1 nuotr.
Ar atsiradus taromatams Lietuva tapo švaresnė? Eltos nuotr.

 

 


Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo nariai Linas BALSYS, Virginija VINGRIENĖ ir Kęstutis BACVINKA bei Nemenčinės urėdas Eligijus RYŠKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS:
Atsirado taromatai, šiukšlių sumažėjo. Atsirado kaimeliuose konteineriai, o miškuose auga šiukšlių kalnai. Kodėl?

L.BALSYS:
Miškai nešvarūs, galiu tai paliudyti. Pats gyvenu Žemųjų Panerių miške. Visiškai neseniai buvo toks atvejis, kai su bendruomene radome apsnigtą kalną veidrodinio stiklo. Paskui sniegas nutirpo. Tai pavojinga, nes gali vaikai užsiropšti ant viršūnės ir t.t. Veidrodinis stiklas apskritai laikomas pavojinga atlieka. Išaiškėjo, kad dirbusi kažkokia firma (dabar vyksta tyrimas) bankrutavo, o užuot išvežusi ir sutvarkiusi tas atliekas jas išvežė į mišką. Gerai, kad žmonės rado, kad kreipėmės, kad savivaldybė išvežė. Bet tai atskleidžia ne tik nekultūrą, bet ir sistemines spragas.

O ką daro statybininkai? Užuot už tam tikrą kainą, nors ji gal ir ne tokia maža, susitvarkę, savo statybų teritorijoje užkasdavo tas atliekas. Kai tai išaiškėdavo, sumokėdavo baudą. Bet bauda mažesnė, nei atsieina tvarkymas. Štai ir viskas. Mes atsiremiame į sistemines problemas, dėl kurių daug kas keliauja ir į miškus ar lieka užkasta ten, kur vyksta statybos.

Yra vadinamieji regioniniai aplinkos apsaugos departamentai. Jie tiesiogiai ir turėtų kontroliuoti. Reikia, kad inspektoriai vaikščiotų, gaudytų, baustų, sektų ir t.t. Bet jie yra regioniniai, tarpusavyje nekomunikuoja. Jie pavaldūs ministerijai. Manau taip: vienas seklys aptiko, kad Vilniuje veža šiukšles, o nusikaltėlis išvažiavo į Kauno teritoriją ir jis nebegali jo sekti. O su Kauno teritorijos atstovais nebendrauja, nes gal jų darbo valandos baigėsi ar dar kas nors.

Kaip padaryti, kad sistema būtų bendra? Inspektoriai, kurie tame rajone dirba 20-30 metų, ir patys yra suaugę su ta ekomafija. Arba su vežėjų mafija. Tai problemos, kurias turėsime spręsti, ir taisyti, jeigu reikia, įstatymus. Arba reorganizuoti ir reformuoti visą aplinkosaugos sistemą.

Užsiminta apie urėdijų klausimą. Urėdai, nors ir netiesiogiai, bet jie yra žmonės, kurie pažįsta mišką, žino kiekvieną takelį. Žino, kas kur atvežė kokią plytą, ir gali pareikalauti, kad sutvarkytų. Arba padėti žmogui, pvz., malkų atsivežti, pasigaminti. Visa sistema kol kas veikia ydingai. Atliekų tvarkymo sistemoje yra labai daug interesų sluoksnių.

Pasiūlyta visiems buteliams taikyti depozitą. Gal tai ir gerai, o gal ir nelabai. Mes jiems sunešame už dyką. Mums viskas tik pabrangs, nes vežėjai, iš kurių apyvartos pašalinsime šitą didžiulę sumą antrinės žaliavos pajamų, pabrangins gyventojams likusių šiukšlių vežimą. O mes turime būti skatinami rūšiuoti. Pirminį rūšiavimą turi atlikti žmogus, ir ne dykai, kaip dabar sako, sąmoningai. Tie, kurie parduoda mūsų išrūšiuotas žaliavas, tegul su mumis dalijasi, t.y. mes turime mokėti mažiau už išrūšiuotų atliekų išvežimą.

K.BACVINKA:
Esu daug metų dirbęs miškuose. Šią problemą puikiai žinau. Gal nekalbėsiu apie statybines atliekas. Aišku, jų irgi priveža. Viena iš didesnių problemų dabar yra padangos. Kai tik padangų keitimo sezonas - ruduo ar pavasaris, - būna, kad ir sunkvežimiais atveža.

Kitas dalykas, kad buitinis šiukšlinimas miškuose yra įaugęs žmonėms į kraują. Yra konteineriai, galima ir nemokamai išmesti savo šiukšles, bet yra įprotis vežti miškan.

Kai dirbau miške, būdavo rengiamos pavasarinės talkos. Surenkame bendruomenės ar aktyvistų grupelę, jie surenka tas šiukšles, o po talkos sako: viskas, daugiau nė popieriuko pro langą neišmesiu. Taigi daug lemia švietimas, aiškinimas žmonėms. Tie šiukšlių kalnai iš tikrųjų mažėja.

G.JAKAVONIS:
Ginčyčiausi, kad mažėja.

K.BACVINKA:
Mažėja.

L.BALSYS:
Didėja. Pvz., Vilniaus mieste trūksta stambiagabaričių aikštelių. Vienintelė aikštelė Naujojoje Vilnioje mažais kiekiais priima statybines atliekas. Tai yra didžiulė problema ir taip skatinama vežti į mišką.

K.BACVINKA:
Šalia Kauno dirbu, ten mažėja.

G.JAKAVONIS: Su „Jaunųjų lūšiukų“ organizacija rengdavome baidarių žygius, rinkdavome šiukšles. Ūla Dzūkijos nacionaliniame parke - gražiausia upė, o ja plaukiantys buteliai - turistų palikti. Bet pilna ir kaimo žmonių šiukšlių, jie meta jas į upę. Na, juk nesiveža turistai televizorių, kineskopų, didelės talpos aliejaus butelių. Kodėl žmonės taip elgiasi?

V.VINGRIENĖ:
Ilgą laiką dirbau kaip visuomenininkė, esame organizavę talkas nelegaliems sąvartynams sutvarkyti. Problemų sumažėjo, kai kaimuose atsirado konteineriai.

Rodos, 2012 metais organizavome talką Neries regioniniame parke, Griovių draustinyje, ir štai ką pastebėjome: galbūt valstybiniuose miškuose nebuvo tokios problemos, didesnė problema yra privatizavimui rezervuoti miškai. Žmonės tikrai vežė didelius kalnus.

Tiek alaus butelių, tiek skardinių stipriai sumažėjo. Problema yra stipresnių alkoholinių gėrimų tara. Reikia skatinti žmones rūšiuoti, žadinti ekologinį sąmoningumą. Žmonės labiau rūšiuoja, kai yra ekonominė paskata. Tai atskleidė vienų metų praktika. 70 proc. taros jau sugrįžta į depozito sistemą, o kitais metais prognozuojama, kad sugrįš 90 proc. Žmonės, kurie surenka, nebūtinai yra bomžiukai. Ir kiti žmonės renka. Galima pasakyti, kad taip įgyvendinamas savotiškas socialinis teisingumas: tie, kurie nenori rūšiuoti ir išmeta tarą į gamtą, sudaro galimybę žmonėms, kurie turi mažesnes pajamas, paimti tą butelį, nunešti į taromatą ir gauti pinigus.

Seime prieisime ir prie padangų šiukšlinimo, darysime pataisas, netgi buvo minčių apie padangų depozitą. Čia vėlgi diskusijų klausimai.

E.RYŠKUS:
Į šiukšlinimo problemą galima pažiūrėt ir taip. Vasara, savaitgalis, atsistokit prekybos centre, pažiūrėkit, kaip visi krauna į tuos vežimėlius. Važiuoja į gamtą, šašlykiukų vežasi, kitko. Ir visa ta masė šiukšlių važiuoja į miškus. Ir ten liks. Viena problema, kurios mes, miškininkai, tikrai negalime išspręsti, tai kuo mažiau tos taros gaminti ir naudoti tokios, kuri yra nesupūvanti. Jeigu mažesnis srautas tokios taros eitų per mūsų rankas, gal mažiau jos ir paliktume.

Žiūrėkite, visos pakuotės iš plastiko. Visur plastikas. Gal jį būtų galima popieriumi pakeisti. Popierius miške daug greičiau sudūlėtų.

Valstybiniuose miškuose miškininkai įsidarbina ir kaip komunalininkai, kiekvieną pirmadienį per visas savo poilsiavietes važiuojame ir daugybę šiukšlių surenkame, vežame į sąvartynus. Anksčiau galvodavome taip: jeigu turime įrengę poilsiavietę, tai ten turi būti galima ir kultūringai pailsėti. Statydavome šiukšliadėžes, iš pradžių - mažas, bet jos per pusdienį būdavo pilnos. Pastatėme didelius konteinerius, sudarėme su komunalininkais sutartis, kad šiukšles išvežtų. Ką jūs... Ten suvežė baldus, televizorius, padarė sąvartyno aikštelę. Ką tada gali galvoti apie miškininkus žmogus, atvažiavęs pailsėti? Jis pradės reikšti pretenzijas miškininkams, kad sąvartyne nenori poilsiauti. Vadinasi, tose teritorijose, kurios yra skirtos poilsiui, šiukšlių dėžių apskritai būti negali. Kad mes nesuteiktume žmonėms dingsties, esą mes čia laukiame jų šiukšlių. Mes jų nelaukiame. Atsivežei ir išsivežk. Nes šiukšliadėžės, jeigu jos tik yra, kaipmat paskęsta šiukšlėse, nes visi važiuodami pro šalį į jas krauna.

Jeigu mes sugebėjome sutvarkyti plastikinę tarą, lygiai taip pat reikėtų apgalvoti sistemą, kaip tvarkyti išmetamas padangas. Tai tikrai nėra sudėtinga, viskas vyksta per prekybos tinklus ir viską galima išspręsti per pinigus.

G.JAKAVONIS: Miške atsiduria ir senos durys, langai, baldai. Jie surenkami per politikams pasireklamuoti skirtą akciją „Darom“...

L.BALSYS:
Akcija „Darom“, kai atsirado, buvo labai pažangi, nes ji kėlė sąmoningumą. Kai įsitraukė politikai, buvo labai gražu. Atsimenu, vienoje akcijoje mes dar su prezidente aktyviai dalyvavome. Paskui tai tapo priemone pasiviešinti politikams. Paskui ir tų atliekų nebebūdavo, reikėdavo specialiai palikti, kad prezidentei užtektų.

V.VINGRIENĖ:
Taigi sakė, kad yra labai daug šiukšlių.

L.BALSYS: Bet tuo akcija ir baigėsi. O problemos lieka. Kitais metais toje pačioje vietoje, kur prezidentė surinko senus fotelius, padangą iš krūmynų ištraukė, vėl atsirado kitas senas fotelis, kita padanga. Dėl to, kad sistema neveikia.

Padangos yra labai rimta problema. Manau, kad mes Aplinkos apsaugos komitete šią kadenciją pajudėsime. Bet yra dvi problemos. Šiaip visas atliekas tvarkyti yra įpareigoti importuotojai ir gamintojai. Legalūs. Oficialus mašinų salonas, kur parduodamos naujos mašinos, už jas atsako. Bet Lietuvoje yra milijonai ar šimtai tūkstančių padangų, kurios įvažiavo į Lietuvą iš visos Europos kaip ne mašinos, o kaip jų dalys. Ir jos popieriuose neegzistuoja. Gamintojai, importuotojai neturi jokios prievolės jų tvarkyti. Jie sako, kad jų neįsivežė, ir jie yra teisūs.

Galbūt reikėtų depozito, imti jas supirkinėti. Pvz., Akmenės cemento gamykla galėtų būti pritaikyta jas perdirbti. Yra technologijos, kai galima be deginimo jas perdirbti, trupinti, panaudoti keliams tiesti. Tad reikia ieškoti investuotojų, skirti Vyriausybės lėšų, pinigų, programų ir imti daryti. Nes tai tikrai didžiulė katastrofa. Ypač visokie privatūs garažiukai, kurie pusiau legaliai, pusiau nelegaliai dirba. Iš pradžių pas juos kiemuose yra dešimtys padangų, o paskui jos visos tyliai išvažiuoja į mišką. Nes sistema neveikia.

Aš labai dėkingas, kad girininkai prižiūri valstybinius miškus. Man dažnai tenka pakeliauti po Ignalinos nacionalinį parką, lankyti gimines. Gražu, kai ten yra šiukšlių dėžės, bet jos iš tikrųjų yra perpildytos. Turbūt jau net ne pagal jūsų jėgas jas sutvarkyti. Aš labai pritarčiau, kad jei atsivežei, tai ir išsivežk. Kadangi žmonių sąmoningumas auga, bet nepakankamai, vadinasi, reikia stiprinti kontrolę. O kas tai darys? Ar valstybinė miškų apsauga turi pajėgumų? Nežinau. Gal ir turi, gal ir ne.

Įsivaizduokite, kad savaitgalį prie kiekvieno ežeriuko Ignalinos krašte, kiekvienoje aikštelėje iškylaujama. Visi jie turėtų būti apeiti, apžiūrėti. O pažeidėjai - griežtai baudžiami. Šveicarijoje pabandyk miške ką nors išmesti - tokią baudą gausi, kad nieko nebenorėsi. Deja, pas mus to nėra. Laužavietės paliktos apšnerkštos. Jeigu girininkai, ačiū jiems, neateitų ir nesutvarkytų, taip ir liktų. Vėjas išpusto, paukščiai išnešioja, viskas ežere atsiduria.

Žmonių sąmoningumas - viena problema. Bet daug dėmesio reikia skirti ir švietimui, kontrolei, baudoms.

Ir, aišku, būtina sistema, kuri skatintų žmones rūšiuoti tai, ko dabar neįmanoma perdirbti, pvz., padangas. Dėl elektronikos irgi yra didžiulė problema. Elektronikos atliekos yra atskira atliekų sritis. Sistema daugmaž veikia, bet gal daugiau yra sukčiavimo fiktyviai įforminant popierius. Kadangi tai susiję su brangiaisiais metalais, yra apskaita, perka, parduoda ir perdirba.

Ten yra kitos problemos, bet su tarša jos mažiau susijusios. Nors ir tai yra didžiulė problema, kai brangiųjų metalų medžiotojai pasiima šaldytuvą, išsilupa iš jo, ką galima, o visa kita, tarkime, putplastis, freono vamzdeliai (freonas - baisus nuodas) atsiduria miške. Ir niekas nesugeba šito sukontroliuoti. Tai turi daryti ir aplinkos apsaugos departamentai, ir miškų tarnyba. Turi būti kas kontroliuoja. Aišku, ir pilietinė visuomenė. Jeigu pamatei, kad šalia tavo namų atsidūrė „išmėsinėtas“ šaldytuvas, turbūt dažniausiai kaimynai žino, kas tai padarė.

E.RYŠKUS:
Kaip jūs įsivaizduojate?

L.BALSYS: Kaip su tuo stiklu, kurį paminėjau Paneriuose.

E.RYŠKUS:
Kaip galima sukontroliuoti momentinį dalyką, kada išmeta? Įsivaizduojate, tą žmogų reikia pagauti už rankos.

L.BALSYS:
Vadinasi, mes vėl grįžtame.

E.RYŠKUS:
Nieko nepakariausime.

K.BACVINKA:
Mano galva, valstybiniame miške girininkas, eigulys kiekvieną dieną nenueina į tą pačią poilsiavietę, bet kas antrą dieną poilsiavietes tikrai aplanko. Kad ir kaip būtų, bet pakaunės gyventojus galėčiau pagirti, nes pradėjo mažėti šiukšlių. Kitą kartą pravažiuoji - poilsiavietė prišiukšlinta, o atvažiavo kokia grupelė žmonių - poilsiavietė jau sutvarkyta, išvalyta, graži. Patys žmonės susitvarko. Po truputį einame į tą geresnę pusę. Tendencija yra, bet dar laukia tolimas kelias, kol niekas nemes šiukšlių, kol požiūris visiškai pasikeis.

O privačiame miške... Privatininkas savo miške kiek būna? Tiek, kiek jam reikia. O aplinkiniai juk puikiai žino, kad privačiame miške ir priežiūros mažiau.

G.JAKAVONIS: Gyvenu vienkiemyje, šalia ežeras, upė. Vos nušienauju pakraštį upės, iš karto laužavietė, šiukšlynas. Pažįstu daug tokių kolegų, kurie irgi miške gyvena, prie upės, bet jie net nešienauja. Sako, atsiranda traukos centras, o šeimai skirtas gražus upės pakraštys tuoj pat tampa visuomeninis. Jeigu manęs namuose nėra, butelių pridaužyta, dainuoja. Tvarkyti savo kiemą palei upę ir ežerą ar tegul dilgėlės veši? Tada pas mane niekas nelįs ir nereikės man jų šiukšlių rinkti.

K.BACVINKA:
Net nežinau, ką atsakyti. Be abejo, dilgėlyną užsiauginsi po nosimi, pačiam bus nepatogu. Padarai vietą patrauklesnę, vis tiek į ją, kai jūsų nebus, kas nors atvažiuos. Tai - švietimo problema. Švietimas ir laikas. Kito kelio nematau.

L.BALSYS:
Mes įstatymą praėjusią kadenciją pataisėme, kad negalima nakvoti, iškylauti per naktį. Privačioje žemėje galima stabtelėti, pabuvai, gal pavalgei ir plauk toliau.

V.VINGRIENĖ:
Bet kodėl dabar žmonės, kurie sąmoningi ir nešiukšlina, turi kentėti dėl to, kad kažkas šiukšlina? Vandens pakrantės turi būti prieinamos visiems.

G.JAKAVONIS:
Žmogus keletą metelių krauna į krūvą senus laikraščius, nuveža kaip antrines žaliavas, gauna 1 eurą, o benzinui iki tos vietos, kur superka, išleidžia 3 eurus. Ar apsimoka? Ir stikliniai buteliai superkami už juokingą kainą, kaip duženos.

V.VINGRIENĖ:
Registravau pataisą, kad būtų ir alkoholinių gėrimų tara superkama, mes diskutuosime apie depozito diferencijavimą. Galbūt atitinkamai pagal gėrimo kainą, kad apsimokėtų nešti, o ne daužyti. Jeigu tuščias vyno butelis kainuotų 50 centų, manau, būtų didelė paskata jį grąžinti, o ne palikti pakrantėj ar sudaužyti. Bet tai vėlgi diskusijų klausimas.

G.JAKAVONIS:
Jūs pamėginkite nuvežti makulatūrą į šalia Vilniaus esantį popieriaus perdirbimo kombinatą, kur gaminamas popierius, ir pažiūrėkite, kiek jums sumokės.

V.VINGRIENĖ:
Ir aš, ir mano vaikai tą daro. Mes sąmoningai grąžiname perdirbti. Esu už tai, kad valstybės institucijos naudotų ne iš medienos pagamintą popierių, o perdirbtą. Be abejo, reikėtų diskutuoti ir galvoti, kaip daugiau rūšiuoti popieriaus.

Kita problema yra pavojingos atliekos. Šiandien apie Vilnių mes vargiai rastume pavojingų atliekų aikštelių. Galbūt ne visi žmonės ir žino, kad, tarkim, kvepalų arba plaukų lako buteliukai taip pat yra pavojingos atliekos. Šiuo atveju vėlgi trūksta švietimo, kad žmonės teisingai rūšiuotų. Kodėl bijoma pastatyti rūšiavimo konteinerių mieste? Todėl kad nebūtų primesta ir pavojingų atliekų, kurios gali užsidegti ar sprogti.

G.JAKAVONIS: Kodėl nevienodi privačių ir valstybinių miškų priežiūros reikalavimai?

E.RYŠKUS:
Privataus miško savininkas į mišką žiūri pirmiausia per pinigus. Jeigu jis turi miško, jis turi turėti naudos, ir ne kitaip. O jeigu kitaip, tai jis mišką tuoj pat parduos ir vėl turės naudos. Valstybinių miškų visai kitos užduotys - tai ne tik mediena, žaliava, bet ir miško kelių tvarkymas, gaisro gesinimas, sanitarinė apsauga ir taip toliau, galų gale rekreacija. Visa tai mums keliama kaip valstybinė užduotis.

Ir dar. Skaičiau, kad valstiečiai-žalieji žada saldainiuką privatininkams - panaikinti 5 proc. mokestį.

V.VINGRIENĖ: Čia diskusijų klausimas.

E.RYŠKUS: Perskaičiau, kas parašyta internete ir ministerijos tinklalapyje. Miškininkai ir ypač vadovai ministerijos tinklalapyje yra „nurašyti“ kaip turintys kažkokių asmeninių tikslų, o ne tikslą auginti mišką, jį puoselėti ir tiekti žaliavą. Todėl truputėlį apmaudu, kad mūsų miškininkų visuomenė pradedama rūšiuoti: vieni gerieji, kiti blogieji. Privatininkai, būsit geresni, mes jums saldainiuką numesim, užtat valstybiniams miškams vietoj 5 proc. teks mokėti 7,5 proc. Neparemti skaičiavimais pasakymai tik sukelia miškininkų visuomenėje nereikalingų diskusijų, nepasitenkinimą ir taip toliau.

G.JAKAVONIS: Kam lįsti prie gerai dirbančios organizacijos?

K.BACVINKA: Tiesą pasakius, atsakymo neturiu, nes pats nesuprantu, kodėl būtent norima sugriauti.

G.JAKAVONIS: Bet čia jūsų ministro žodžiai.

K.BACVINKA:
Ministras taip yra pasakęs, bet mūsų pozicija visiškai kitokia. Mes tam visiškai nepritariame. Aš pats esu iš miškininkų, aš už valstybinius miškus, už jų išlaikymą.

E.RYŠKUS: Niekas nežada valstybinių miškų naikinimo.

K.BACVINKA: Mes norime išlaikyti tą miškų žinybą, kad ji nebūtų išardyta, sudraskyta. Nežinau, ar mes tai pajėgsime.

V.VINGRIENĖ:
Dėl valstybinių miškų reformos irgi nepritariu dabartiniam skubotam siūlymui, kuris iš tikrųjų diskutuotinas. Pats aplinkos ministras dabar diskutuos su miškininkų bendruomene. Kovo mėnesį Žemės dienos proga inicijuoju didelę konferenciją, noriu pasikviesti visų miškininkų bendruomenių atstovus, tiek urėdijų, tiek profesinių sąjungų, tiek mokslininkus. Jeigu mes darome reformą, tai tikrai yra grėsmė, kad galbūt mes turėsime problemų ir dėl nedarbo, juo labiau kad valstybinių miškų sektorius yra miškininkai profesionalai, kurie susikoncentravę regionuose. Aš į tai žiūriu labai atsakingai, manau, kad mes tikrai turime išsaugoti šitą sektorių regionuose ir plačiau diskutuoti. Tai ne vienas pasiūlymas, kuris šiandien nuskambėjo žiniasklaidoje, turi būti daugiau alternatyvų. Mes pakviesime ir ekspertų, kurie galbūt pasiūlys idėjų dėl valstybinių įmonių pertvarkos. Jeigu šiuo metu - nesakau, kad nereikia pertvarkos, - valstybiniuose miškuose yra neefektyviai dirbančios urėdijos, jas galima sujungti, galima paieškoti kelių, kaip pradėti taikyti urėdų atestacijas, kaip šitą darbą padaryti efektyvesnį. Minčių tikrai yra daug.

G.JAKAVONIS:
Istorijos ratas apsisuko ir vėl grįžo. Prieš 10 metų buvo į Seimą visi urėdai suvažiavę. Ir tada labai panašūs žodžiai skambėjo. Ir apie jungimus, ir apie skaidymus, ir apie rotaciją. Kodėl būtina ardyti tai, kas gerai veikia?

E.RYŠKUS:
Kiekvienas viršininkas turi teises ir pareigas. Aš taip pat turiu savo viršininkus. Mane kažkas irgi laiko viršininku. Aš irgi žinau, jeigu tas žmogus dirba blogai, tai jis pas mane jau nedirba. Tai kodėl dabar kalba, kad reikia urėdų rotacijos? Jeigu aš išdirbau tose pareigose 20 metų ir dar dirbu, matyt, esu jų vertas...

V.VINGRIENĖ:
Ne apie rotaciją, apie atestaciją kalbame.

E.RYŠKUS:
Na, atestacija. Kam ta atestacija reikalinga, jeigu turiu viršininką. Jeigu aš blogai dirbu, jis man papeikimą parašė, pritaikė Darbo kodeksą, pasakė „ačiū“ ir viso gero. Tada reikia klausti, gal mano viršininkas blogai dirba, jei aš blogai dirbu? Kam reikalingos tos rotacijos?

V.VINGRIENĖ:
Ne rotacijos. Mes apie rotacijas nekalbame.

E.RYŠKUS:
Rotacija kas 5-eri metai. Koks tikslas? Įsivaizduoju save kaip jauną specialistą, man maždaug 35 metai. Staiga mane paskiria urėdu. Bet aš žinau, dirbsiu 5 metus, paskui gal dar 5. Tai koks dabar mano, kaip vadovo, tikslas? Gerai prižiūrėti įmonę, tvarkingai ir sąžiningai dirbti. O kas man iš to? Špyga taukuota. Per 5 metus turiu spėti „užsidirbti“, įtikti viršininkui, būti jam nuolankus, pritarti jo visokioms nesąmonėms, tada bus galimybė dar 5 metus dirbti. Na, ir per tuos paskutinius metus galutinai užsidirbti, kad man užtektų paskui einant žemesnes pareigas. Ir taip šneka žmonės, kurie siūlo mažinti korupciją. Atsiprašau... Jeigu taip supranta, tai gal tie žmonės nevadovavo. Taigi visur yra kodeksai, yra teisės, yra pareigos. Vykite mane lauk iš tos urėdijos, jeigu aš ten blogai dirbu.

G.JAKAVONIS: O Specialiųjų tyrimų tarnyba, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba?

E.RYŠKUS:
O jeigu aš ten dirbu tiek metų, tą mišką žinau kaip savo penkis pirštus. Žinau kiekvieną problemą. Blogai, kad aš, pvz., pažįstu merą. O kodėl blogai? Aš su juo galiu tuoj pat spręsti problemą, kurią man reikia spręsti. O ne eiti per valdiškus namus ir rašyti raštus, prašymus, dar kažką. Na, ir dar yra vienas dalykas. Pvz., kai kuriose šalyse įmonės vadovas, jeigu ilgai dirba, už kiekvienus metus darbo savo kėdėje gauna 100 eurų papildomą darbo užmokestį. O čia - jeigu tu daug dirbi, tai esi blogas. Lietuvoje toks požiūris.

Pabaigoje noriu akcentuoti dar vieną dalyką. Pradėjus karą reikia žinoti, ko sieki. Ko siekiama šiandien, tikrai nei aš žinau, nei jūs man pasakysit. Pirmiausia jūs turite iškelti tikslą. Dabar tikslas - viena įmonė. O jeigu paliekame vieną įmonę, mes norime sumažinti tą, padidinti tą, čia gauti pelną, čia sutaupyti, čia reikės žmones atleisti, tiek reikės išmokėti kompensacijų ir pamatyti, kokią galiausiai turėsime ekonominę naudą. O šiandien apie tai niekas nešneka.

Daugiaus skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s