Apie nepakeičiamus žmones ir kadencijasnuotraukos (4)

2018 rugpjūčio mėn. 13 d. 06:53:41 Perskaitė 1415

Tai, kad posakį „nepakeičiamų žmonių nėra“ išgalvojo vidutinybės, dar kartą įsitikinau prieš keletą savaičių. Tąkart Lietuva laidojo savo Liepą - rašytoją, Nepriklausomybės Akto signatarę Vidmantę Jasukaitytę ir savo Ąžuolą - profesorių, pirmosios Vyriausybės miškų ūkio ministrą Vaidotą Antanaitį. Vidmantę, kurią Vytautas Rubavičius pavadino didžia moterimi, lietuvybės dvasios sergėtoja ir, kuri būdavo dažna „Respublikos“ apskritojo stalo diskusijų viešnia, man primins dvi jos padovanotos knygos su autografais: „Kai mes buvome vilkai“ ir „Dievas miršta vienišas“.

 

Šių metų Kovo 11-osios eitynėse „Lietuva - lietuviams“ ėjome greta. V. Jasukaitytė, kuri visada sakė ir darė, ką galvojo ir kuo tikėjo, buvo nepalanki visoms valdžioms, tada jautėsi labai tvirtai. Eiseną puošė plakatai „Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis!“, skambėjo lietuviškos dainos, plazdėjo tautinės vėliavos. Taikiai, bet ryžtingai žengiančius eitynių dalyvius pabandė išprovokuoti į priekį iš žiūrovų minios iššokęs juodbruvas jaunuolis su plakatu „Lietuva visiems!“. Praeidama pro greitai policijos sulaikytą, kaip vėliau paaiškėjo, Vilniuje studijuojantį ekvadorietį, V.Jasukaitytė tarė: „Atleisk, Viešpatie, jis nežino, ką daro“. „Nepyk, Vidmante, bet man atrodo, kad labai gerai žino. Garantuoju, kad už tai gaus pinigų iš kokių nors liberalų ar Sorošo fondų“, - paprieštaravau.

Esu aplankęs nemažai pasaulio šalių. Patiko man ten esanti tvarka ar nepatiko, bet niekada nekildavo noras mokyti ar pamokslauti. O čia, atvažiavau „į svečius“ iš Pietų Amerikos ir rėkiu: „Bus taip!“ Būčiau ir pamiršęs tą atsitikimą, jei ne „MG Baltic“, finansavusios Liberalų sąjūdį, kontroliuojama televizija LNK. Tik kaip informaciją, keliais sakiniais pranešusi apie Vidmantės Jasukaitytės mirtį, po kelių dienų parengė ištisą reportažą apie mano minėtą ekvadorietį studentą. Sužinojau, kaip smarkiai jis myli Lietuvą ir lietuvius, bet trukdo gyventi įvairūs nacionalistai (suprask, fašistai), kurie neleidžia savo žemės paversti tautų turgumi. Buvo parodyta ir filmuota medžiaga, kur šį „vargšelį“ sulaiko Lietuvos policija, bet jis vis tiek tiki, kad lietuviai pasitaisys. Nors apsiverk, kokia neteisybė! Atgimimo laikais, kai darėme viską, kad būtumėme nepriklausomi, juokėmės iš tokios sovietinės dainuškos: „Mano adresas - ne namas, ne gatvė. Mano adresas - Tarybų Sąjunga“.

Per trisdešimt Nepriklausomybės metų nuo sovietinių žmonių nuėjome iki globalistų, bet baisiausia, kad padarėme savo Tėvynę visokių perėjūnų kraštu. Jei yra reinkarnacija, tai visi buvę aktyviausi komjaunuoliai ir komunistai staiga atgimė liberalais ir globalaus pasaulio piliečiais, kuriems nerūpi jų tauta - išsivaikštanti, išvažiuojanti dirbti svetur. Na, o kai minėtą ekvadorietį praėjusią savaitę apstumdė gatvėje du lenkų jaunuoliai, tai į piketą, kurį rodė visos Lietuvos televizijos, sulėkė ir Vilniaus meras, ir seimūnai su vaivorykštinėmis vėliavomis. Šalin rankas nuo ekvadoriečio, kur žiūri policija!

Pabandžiau įsivaizduoti, kokį nors tautietį lietuvaitį, panašiai „išsišokusį“ Ekvadore. Pasidarė gėda ir liūdna dėl savo valdžios.

O atsisveikinant su Vidmante Jasukaityte Šv.Jonų bažnyčioje jos romano pavadinimą „Po mūsų, nebus mūsų“, iki kaulų smegenų suvokiau jau šių dienų kontekste. Jei sovietiniais laikais aukštas Maskvos veikėjas Michailas Suslovas ateityje matė Lietuvą be lietuvių, tai mūsų valdžios „didžiavyriai“ tą įgyvendina devynmyliais žingsniais.

Į profesoriaus, pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nario, diplomato Vaidoto Antanaičio šermenis Vilniuje, Olandų gatvėje, plūdo šimtai žmonių. Tai buvo mūsų pirmosios Vyriausybės, tikros profesionalų Vyriausybės, narys. Kai dabartinė „karbauskininkų“ Vyriausybė save pavadina profesionalais, neaišku darosi, kas tada yra mėgėjai, kalbant sporto terminais.

Bet kokiu atveju prie velionio V.Antanaičio karsto buvo padėti vainikai ir nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir nuo Lietuvos Respublikos Seimo, kuris „buldozeriu“ įvykdė urėdijų reformą, sugriovusią Lietuvos miškų tvarkymo sistemą, kurią kūrė Vaidotas Antanaitis ir kuri buvo pripažinta viena pažangiausių pasaulyje. Iš vienos pusės gerai, kad valdžia pagerbė mirusiojo atminimą, o iš kitos pusės - visiškas politikų dviveidiškumas, išsityčiojus iš velionio darbų. Kauno rajono Rimgaudų kapinėse V. Antanaitis atgulė amžino poilsio visai šalia kito Lietuvos gamtos mokslų šviesuolio - Tado Ivanausko kapo. Čia jį atlydėjo gausi Aleksandro Stulginskio universiteto akademinė bendruomenė, įvairios miškininkų organizacijos, artimieji, daugybė mirusįjį pažinojusių žmonių. Ant profesoriaus kapo padėtų vainikų užrašai: „Nuo Rietavo urėdijos“, „Nuo Veisiejų urėdijos“, „Nuo urėdijos“ ir t.t. Įsiklausykit - ne nuo „Generalinės urėdijos filialo“, o nuo „urėdijos“. Juk šalia kapo stovi profesoriaus miškininko mokiniai, kurie kūrė ir įgyvendino V.Antanaičio atnaujintą tarpukario miškotvarkos sistemą. Įsiklausykite, visi Seimo žalieji-valstiečiai, labiausiai prisidėję įgyvendinant šią ydingą ne tik mūsų miškams, bet ir visai Lietuvai, reformą.

Beje, pastaruoju metu ėjęs generalinio urėdo pareigas ir, mano manymu, dešimtmetį prastūminėjęs šią paties bjauriausio politinio lobizmo pavyzdžiu tapusią reformą, Rimantas Prūsaitis po jos įgyvendinimo išlėkė iš darbo Generalinėje urėdijoje. Mauras atliko savo darbą ir tapo nereikalingu. Prieš tai pasistengęs, kad be darbo liktų urėdai, miškininkų dinastijų atstovai, tarp kurių - Valkininkų urėdas Arvydas Strazdas, Nemenčinės urėdas Eligijus Ryškus. Prieš keletą metų teko kalbėti su E.Ryškumi, kai naujieji liberalai sugalvojo taikyti kadencijas, kad galėtų atsikratyti jiems neįtikusių valstybinėse įstaigose dirbusių vadovų.

„Miškas auga ne ketverius ir ne aštuonerius metus, - sakė Eligijus. - Aš urėdu pradėjau dirbti būdamas trisdešimties ir turėjau miško viziją iki savo darbo pabaigos. Įsivaizduokite urėdą, paskirtą 4 ar 5 metų kadencijai. Jis tą laiką pataikaus savo valdžiai, kad būtų patvirtintas antrai kadencijai, žinodamas, jog trečios jau nebus, jis paprasčiausiai vogs. Na, jei žmogus nesugeba dirbti, nesusitvarko ar piktnaudžiauja, yra daugybė būdų jį atleisti“.

Deja, bet kas yra aišku gerai savo darbą atliekančiam specialistui, nenori suprasti ne tik Seimo naujieji liberalai, bet ir šalies prezidentė.

Vilniaus universitetui, kuriame studijavau, trisdešimt trejus metus vadovavo rektorius Jonas Kubilius. Tai niekada niekam netrukdė. Priešingai, buvo kažkoks tęstinumas, kurio pasigendu Lietuvos politikoje, bet kokiu lygmeniu.

Kartą, kalbėdamas su pažįstamu, kuris savo verslą Lietuvoje pradėjo nuo nulio, o dabar išsiplėtė į kitas šalis, juokais paklausiau, ar nenorėtų padaryti kadencijų savo kolektyvo darbuotojams?

„Nesąmonė! - nors ir besijuokdamas, bet greitai sureagavo jis. - Aš savo kolektyvo žmones rinkau kaip šveicariško laikrodžio detales. Jie kaip sraigtai ir sraigteliai mechanizme - nekeičiami, nes išsiderins viskas. Politikai dažnai šneka, kad nieko nėra geriau už demokratiją, bet kai atsirado seimai, seimeliai, kai vienus nuolat keičia kiti, nėra nieko pastovaus, nėra tęstinumo. Iš čia prasideda visos Lietuvos bėdos“.

Prisipažinsiu, kad nors ne su viskuo sutikau, bet susimąstyti šio žmogaus žodžiai privertė. Žmogaus kvalifikacija, kaip mus mokė universitete, yra jo išsilavinimas ir jo darbo stažas, jeigu kalbame apie jo tinkamumą vienoms ar kitoms pareigoms. O mūsuose bet kas gali būti bet kuo.

Mano gimtojoje Varėnoje treti metai savivaldybei vadovauja taip „MG Baltic“ mylimų Liberalų sąjūdžio atstovas, meras Algis Kašėta. Per tą laiką Varėnos savivaldybę varėniškiai praminė Vilniaus darbo birža. Na, gal ne vien vilniečių, bet bent giminių ir partiečių tai jau tikrai. STT ataskaitoje Varėna atsidūrė antroje vietoje Lietuvoje po Pagėgių. Tik jei Komskiai kūrė savo kunigaikštystę keliolika metų, tai čia tas atsitiko per kelerius. Pusbrolis įtraukia į savivaldą pusseserę, pusseserė bendraklasę. Darbo vietų Varėnoje mažėja, o įvairių panaikintų mokyklų, bibliotekų, įvairių įstaigėlių darbuotojai, jei nenori ar negali emigruoti į užsienį, teturi išeitį dalyvauti savivaldos rinkimuose ir palaikyti valdančią daugumą. Tada galėsi tikėtis gauti darbą savivaldybėje ar jai priklausančioje įmonėje.

Į kaltinimus žiniasklaidoje, kad Varėnos savivaldybėje staiga atleista tiek dirbusių specialistų, meras A.Kašėta atsakė, kad jam reikalingų tarp varėniškių nėra. O į klausimą, kodėl tarp priimtų tiek daug partiečių ir giminaičių, atsakė, kad tai buvusios rajono valdžios palikimas. Tik aš vis galvoju, kaip rajono centristams, o vėliau socialdemokratams vadovavęs penkias kadencijas Varėnos meru išbuvęs Vidas Mikalauskas sugebėjo savivaldybėje įdarbinti tiek A.Kašėtos giminaičių ir Liberalų sąjūdžio atstovų.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net