Pastaruoju metu Lietuvoje vyksta bausmių už sunkius nusikaltimus švelninimo vajus. Teismas anksčiau laiko laisvėn paleido „Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio žudiką Igorį Achremovą, kuris iš pradžių buvo nuteistas mirties bausme, paskui ji pakeista įkalinimu iki gyvos galvos, dar vėliau - kalėjimu 25 metams. O prezidentė Dalia Grybauskaitė suteikė malonę Šiaulių banko „Hermis“ apsaugos darbuotojo Lino Žuko žudikui Justinui Butai. Pastarajam teismas iš pradžių taip pat buvo skyręs mirties bausmę, kuri buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. Kodėl labiau rūpinamasi nusikaltėliais, o ne nenusikaltusiais žmonėmis? Ar bausmių švelninimas apskritai negriauna teisingumo?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Mykolo Romerio universiteto profesorius Alfonsas VAIŠVILA ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus BIČKAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Mums įstojus į Europos Sąjungą buvo panaikinta mirties bausmė. Bet dabar matoma tendencija, kad bausmė iki gyvos galvos lyg ir neegzistuoja. Daug atvejų, kai išleistas pagal amnestiją asmuo jau pirmą savaitę sugeba atsidurti už grotų. Kaip reikėtų vertinti tuos atvejus, kai iki galo neatlikęs bausmės žmogus išleidžiamas į laisvę?
A.VAIŠVILA: Čia daug klausimų sujungta į viena. Pirmiausia dėl mirties bausmės. Kiek esu šia tema rašęs, kai kas mano, kad esu prieš mirties bausmę. Norėčiau pasakyti, kad ir seniau, ir dabar šiuo klausimu esu neutralus. Esminis dalykas - ar mirties bausmės panaikinimas yra teisinė problema.
Kai Konstitucinis Teismas bandė šią problemą spręsti, tai jis pripažino, kad mirties bausmės panaikinimas yra teisinė problema. Bet jeigu pasižiūrėtume į kitų šalių praktiką, tai, išskyrus Lietuvą ir Vengriją, mirties bausmė niekur Europoje nebuvo panaikinta nei Konstitucinio Teismo, nei apskritai teismų. O buvo arba parlamentų panaikinama, arba tiesiog įrašoma į Konstituciją, pavyzdžiui, Vokietijos pagrindiniame įstatyme arba Šveicarijos Konstitucijoje. Tiesiog yra pasakyta. Ir problemos nėra.
Kodėl reikia įrašyti į Konstituciją, o ne palikti tai spręsti teismams? Nes norint panaikinti mirties bausmę teismuose arba Konstituciniame Teisme tenka vadovautis teisiniais argumentais. Šioms institucijoms privalomi teisiniai argumentai. O štai Konstitucijai ir Parlamentui šito daryti nereikia. Nes Parlamentas arba tauta referendumu turi teisę priimti sprendimus ir nesivadovaudami teisine argumentacija. Šitiems dviem subjektams - tautai ir Parlamentui - yra suteikta teisė būti gailestingiems. Todėl mirties bausmę laikau gailestingumo rezultatu.
Štai Konstitucijoje yra įtvirtintas visų piliečių lygiateisiškumas, tuo norima pasakyti, kad joks asmuo dėl jokio socialinio statuso ar kitų parametrų nėra viršesnis arba svarbesnis už kitą. Mūsų Konstitucijoje įrašytą žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Tai yra ypač svarbi formuluotė, nes norima pasakyti, kad Konstitucija saugo gyvybę ne tiesiogiai, o tarpiškai, t.y. per žmogaus teisę į gyvybę. O jeigu tai yra teisė į gyvybę, vadinasi, ji yra subjektinė teisė ir žmogus, norėdamas ja naudotis, privalo pripažinti kitam asmeniui tokią pačią teisę gyventi, kiek tas žmogus gyvena civilizuotoje visuomenėje, kiek jis yra pavaldus subjektui, tam pačiam piliečiui lygiateisiškumo principu. Nepažeidžiant piliečių lygiateisiškumo ir privilegijų draudimo principo, kurie yra įtvirtinti Konstitucijoje. Ir bendrosios teisės sampratos, kiek teisė visuomet suvokiama kaip šitų dviejų priešybių vienovė.
Ar mes vadinsime teisėmis ir pareigomis, ar leidimais ir paliepimais, ar laisve ir būtinybe, teisei yra būdinga šių priešybių vienybė. Bet jeigu manome, kad žmogus turi teisę, taip pat ir teisę į gyvybę, ir ta jo teisė nėra susaistyta pareiga pripažinti kitam tokią pat teisę, tai mes turime reikalą jau ne su teise, o su privilegija. O privilegijos uždraustos kiekvienos civilizuotos valstybės įstatymų, taip pat ir mūsų Konstitucijos. Vadinasi, neiškreipiant pačios Konstitucijos, nėra argumentų. Bet kai mūsų Konstitucinis Teismas bandė tai surasti Konstitucijoje, tai, kaip žinote, vartojo dvi frazes. Vienas sakė, kad prigimtines teises turi gerieji ir blogieji. Jeigu teisė priklauso geriesiems ir blogiesiems ta pačia prasme, tai jau ji yra ne teisė. Nes vienintelis pagrindas, kuris leidžia atskirti geruosius nuo blogųjų, - būtent pareigos vykdymas. Jeigu mes žinome, kad turime teisę be pareigos, vadinasi, mums yra įteisinta agresija kito žmogaus atžvilgiu.
Filosofai dažniausiai pasiklysta, kai reikia apibrėžti, kas yra geras žmogus, o kas blogas. Teisė duoda labai paprastą atsakymą: geras žmogus yra tas, kuris naudojasi teisėmis vykdydamas pareigas, o blogas - tai tas, kuris naudojasi teisėmis, nevykdydamas pareigų. Vadinasi, nepripažindamas kito žmogaus. Tas, kam nėra pareigų, pripažįsta, kad nėra artimo ir jo teisių nėra. O jeigu artimo nėra, tai suprantama, kad ir pareigų nėra. Mes tada turime teisę gyventi be pareigos, bet faktiškai turime ne teisę, o beprasmišką leidimą, kuris civilizuotoje visuomenėje yra nesuprantamas.
Mūsų Konstitucijos 19-asis straipsnis, mano nuomone, teisiniu požiūriu yra vienintelis korektiškai suformuluotas. Nes, pavyzdžiui, kituose - 21-ajame, 23-iajame, 26-ajame - visos žmogaus vertybės įtvirtintos tiesiogiai, ten sakoma, kad nuosavybė, būstas, žmogus, asmuo neliečiami. Vertybės užtikrinamos ne per teisę, bet tiesiai. O 19-asis straipsnis korektiškas, ten sakoma, kad Konstitucija saugo ne gyvybę, o teisę į gyvybę. Tad kai žmogus naudojasi šita teise nevykdydamas pareigos, jis praranda tą teisę ir jo gyvybė tampa Konstitucijos neginama. Kai ji neginama, paliekama visuomenės požiūriui, kaip pasielgti, gal agresyviai gyvybę sunaikinti.
G.JAKAVONIS: Policininkai įdeda daug darbo sulaikydami nusikaltėlį, uždaro jį už grotų. Kalėjimų departamentas ruošia popierius, tarpininkauja, kad žmogus būtų išleistas į laisvę, gerai charakterizuojamas. Jam suteikiama amnestija.
E.BIČKAUSKAS: Pirmiausia noriu pasakyti, kad nesu nei teisės teoretikas, kaip kolega, nei filosofas, tad galbūt kitokiomis kategorijomis kalbėsiu. Kita vertus, mes jau nuo pirmo klausimo pradėjome kalbėti apie skirtingus dalykus: apie mirties bausmę, apie lygtinį atleidimą nuo bausmės atlikimo, apie amnestiją. Tai yra skirtingi dalykai.
Pradėsiu nuo mirties bausmės, tačiau nesigilinsiu į teorines subtilybes. Taip jau išėjo, kad Konstituciniame Teisme, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl mirties bausmės pagrįstumo, aš atstovavau Seimui. Manau, kad turėjau tokią teisę. Ne kaip parlamentaras, o kaip buvęs tardytojas, kurio darbo praktikoje buvo ne viena byla, pasibaigusi vieno ar kito asmens sušaudymu, t.y. mirties bausme.
Gal dėl to atrodė keistoka, jog atstovaudamas Seimui aš palaikiau poziciją, kad mirties bausmė neturėtų būti vykdoma. Tačiau mano pozicija buvo grindžiama ne tais motyvais, apie kuriuos čia jau kalbėjome, bet gyvenimišku įsitikinimu, kad žiaurumas gimdo žiaurumą, o teigiamų rezultatų galime pasiekti ne griežtindami bausmes. Kita vertus, žinau pavyzdžių - jie ne iš mano bylų, - kai buvo padaryta klaidų ir mirties bausmė buvo įvykdyta ne tiems, kuriems turėjo būti įvykdyta. Tokių klaidų niekas neturi teisės daryti.
Jausdamas atsakomybę, kad prisidėjau prie mirties bausmės panaikinimo, daugybę metų stebėjau, kokią įtaką tai darė kriminogeninei situacijai. Vertinau tik, mano požiūriu, gana objektyvius momentus. Keičiantis teisinei politikai kai kurios nusikalstamos veikos gali tapti kriminalinės, kitos dekriminalizuojamos, tačiau nužudymas lieka nužudymu. Prie nužudymų skaičiaus kaip praktikas pridėjau tam tikrą dingusių be žinios asmenų skaičių, nes jie taip pat gali būti nužudyti. Mano analizė parodė, kad mirties bausmės panaikinimas nepadarė nė mažiausios įtakos šių nusikaltimų skaičiui Lietuvoje. Jų nei padaugėjo, nei pamažėjo. Tie, kurie galvoja, kad pradėjus vėl taikyti mirties bausmę sumažės nusikalstamumas, labai klysta. Jokios teigiamos įtakos ši žiauri bausmė nepadarys. Pasikartosiu: žiaurumas gimdo tik žiaurumą.
Antroji klausimo dalis - dėl lygtinio paleidimo. Nesiryžčiau vertinti kiekvieno atskiro atvejo. Kad ir to paties Henriko Daktaro ankstesniojo paleidimo. Galų gale turime nesenų pavyzdžių, kai konkretūs Kauno apygardos teismo teisėjai buvo patraukti atsakomybėn už tai, kad, švelniai tariant, ne visai teisingai paleisdavo nuteistus asmenis. Tai konkretūs pavyzdžiai, neatitinkantys valstybės nustatytų kriterijų.
Ar gali būti taikomas lygtinis paleidimas? Manau, taip, jeigu teismas objektyviai įvertina vieno ar kito asmens pastangas sugrįžti į visuomenę. Kiekvienas, taip pat ir nuteistasis, turi turėti viltį, kad už atitinkamą elgesį, aišku, jeigu į tai objektyviai žiūrima, jam bus leista išeiti į laisvę anksčiau. Kitas dalykas, ar užtenka dabar egzistuojančių barjerų, ar pakanka sprendimus, kam taikyti, o kam netaikyti lygtinį atleidimą nuo bausmės, priimančio teismo.
Nežinau, kaip teisės teorija pažiūrėtų į tokią galvon šovusią mintį, tačiau galbūt į lygtinį atleidimą nuo bausmės būtų galima įtraukti nukentėjusįjį. Sakykime, valstybė nustato konkrečias galimybes paleisti nuteistąjį, kai jis atlieka du trečdalius ar pusę bausmės, tačiau toks paleidimas būtų įmanomas tik tokiu atveju, kai su tuo sutinka nukentėjusysis. Bylose, kuriose nukentėjusiojo nėra, tai pusei atstovautų prokuroras. Galbūt net pati visuomenė kokia nors forma galėtų dalyvauti šitame procese. Galima eiti ir toliau - nuteistasis, jeigu jis nori anksčiau išeiti į laisvę, galėtų su nukentėjusiuoju atsiskaityti pinigais ar kita forma, jeigu nukentėjusysis tai priima. Jeigu nepriima, tai irgi jo teisė.
Iki šiol kalbėjau apie terminuotas bausmes. Kitas dalykas - nuteistieji iki gyvos galvos arba tie, kuriems mirties bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Svarstytina, ar gali prezidentas pirmajame etape turėti teisę įkalinimą iki gyvos galvos pakeisti į terminuotą bausmę. Asmeniškai manyčiau, kad prezidentas tokią galią turi turėti. Ar vėliau tas pats asmuo galėtų būti pirma laiko išleistas į laisvę kaip, pavyzdžiui, „Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio Igoris Achremovas. Manau, kad kiekvienam tam tikra galimybė turėtų būti suteikiama. Amnestija - atskiras klausimas.
A.VAIŠVILA: Pirmiausia dėl lygtinio atleidimo. Yra tokia nusistovėjusi praktika, ne mūsų sukurta. Iš Vakarų atėjusi. Bet ši praktika kertasi su vienu svarbiu dalyku. Viena vertus, ji kertasi su teisingumu, kita vertus - su bausmės autoritetu. Kai teismas paskiria apibrėžto laisvės apribojimo termino bausmę, po kurio laiko tas pats teismas ar kitas gali peržiūrėti ir lygtinai atleisti nuo tolesnio bausmės atlikimo. Tokiu atveju dažniausiai vadovaujamasi ne padaryto nusikaltimo specifika, bet įkalinimo institucijų pristatyta charakteristika apie nuteistojo gerą elgesį.
Čia kyla klausimas, ar dėl gero elgesio galima sumažinti bausmę, nes bausmė buvo paskirta ne už jos vykdymą, bet už realiai įvykdytą nusikaltimą. Jeigu lygtinis atleidimas pasidaro dažnas, vadinasi, paskirta bausmė pati neturi autoriteto. Blogis bus sumažintas. Bet kieno sąskaita jis bus sumažintas? Aukos ir teisingumo sąskaita.
Kai kalbėjome apie mirties bausmę, jei šitos svarstyklės ima nebeveikti, tuomet nėra logikos. Sakyčiau, teisės mokslo nustatyti kriterijai čia visai nereikalingi. Pavyzdžiui, mokslas pagrindžia teisės sampratą, apie kurią kalbėjau, teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau mokslas neturi argumentų pagrįsti jų pažeidimą, teisių persvarą prieš pareigas arba pareigų persvarą prieš teises. Bet praktika ar įstatymų leidėjas gali priimti bet kokį teisės aktą, šiuo atveju priimti įstatymą, kad mirties bausmė panaikinama, kad aukos gyvybė menkesnė negu žudiko. Ir, praktiniu požiūriu, viskas bus korektiška. Bet visuomenė jaučia, kad su teisingumu kažkas blogai.
Žmonės turi įgimtą teisingumo jausmą. Pavyzdžiui, filosofai nežino, kas yra teisingumas. O gatvėje pirmam sutiktam žmogui sustabdęs pasakyk, kad aš iš tavęs pasiskolinsiu 100 litų, o vėliau grąžinsiu tik 60 - jis sakys, jūs neteisingai mano atžvilgiu pasielgsite. Tai jeigu šios proporcijos nesilaikome, tada mes turime aiškiai sakyti: mes nesivadovaujame teisingumu. Nesivadovaujame mokslu, bet vadovaujamės socialiniu tikslingumu. Arba dažniausiai vadovaujamės gailestingumu. Šalia teisingumo yra gailestingumas. Nes teisė ir teisingumas yra negailestingi. O kodėl jie negailestingi? Pavyzdžiui, teisė negailestinga tik todėl, kad ji privalo būti teisinga. O privalo būti teisinga, nes auką ir jos interesų pažeidėją linkusi vienodai traktuoti. Auka nenori gailestingumo. Auka nori teisingumo. Bet agresorius visada nori gailestingumo. Hitlerininkai, kai pateko į nelaisvę, apeliavo į gailestingumą. Nes žinojo, kad jie į teisingumą apeliuoti negali. Jiems teisingumas nenaudingas, bet gailestingumas naudingas.
Tinkamas kalinio elgesys pataisos įstaigose reguliuojamas kitu įstatymu. Jeigu jis negerai elgiasi, yra kitų poveikio priemonių. O dabar norima tas poveikio priemones, kurios yra pataisos, bausmių atlikimo kodekse, perkelti į baudžiamosios teisės kodeksą ir laikyti vienu iš argumentų, kurie leistų sumažinti bausmę. Vadinasi, susiduriame su prieštaravimu. Praktikoje vadovaujamės gailestingumu, tikimės, kad žmogus pasitaisė. Bet, matote, ta viltis... Kyla klausimas, ar kiekvienas žmogus turi teisę į viltį. Ar jis turi teisę į viltį, kai auka tos vilties nebeturi? Ar, tarkime, I.Achremovas turi teisę po 18 metų išeiti į laisvę? Ir dabar klausiu: kada „Respublikos“ žurnalistas Vitas Lingys sugrįš į savo šeimą? Jeigu į šį klausimą nėra atsakymo, tai šis klausimas racionaliai net negali būti paaiškinamas.
Mes susitarę galime priimti bet kokius sprendimus. Bet jeigu norime vadovautis principu, kad tie sprendimai būtų visiems žmonėms reikšmingi, nė vieno žmogaus nepažemintų, tai tada turime atitinkamai ir argumentuoti. Reikia kalbėti apie žmogaus pasitaisymą. Bet ar kiekvienas žmogus turi teisę pasitaisyti? Nes yra tokių klaidų, kurių žmogus negali atitaisyti. Jeigu mes sulyginame, kad visos klaidos vienodos, tuomet klausimas tampa paprastas.
E.BIČKAUSKAS: Yra iš tikrųjų tokių klaidų, dėl kurių negalima pasitaisyti. Net nebandysiu ginčytis su jumis teoriniu lygmeniu. Tikrai neįveiksiu. Tačiau aš žinau atvejų, kai vadovaujantis tokiais pačiais teoriniais postulatais valstybės vardu buvo padaryta klaidų - įvykdytos mirties bausmės nekaltiems. Beje, pripažinti šito niekas nepripažins.
A.VAIŠVILA: Vadinasi, mes negalime vykdyti mirties bausmės vien dėl to, kad gali pasitaikyti klaidų. Tada išeitų, kad teismai visai negali vykdyti teisingumo, nes teismas kiekvienoje byloje nėra apdraustas nuo klaidos. Yra romėnų posakis: kas per daug įrodo, tas nieko neįrodo. Pavyzdžiui, jeigu įrodinėsime, kad negalima skirti bausmės dėl klaidos galimybės, tai mes teisingumo vykdyti taip pat negalėsime.
E.BIČKAUSKAS: Aš sutinku, tačiau reikėtų atskirti, kai padaroma negrįžtamo pobūdžio klaida, atimama gyvybė.
Pastaruoju metu Lietuvoje vyksta bausmių už sunkius nusikaltimus švelninimo vajus. Teismas anksčiau laiko laisvėn paleido „Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio žudiką Igorį Achremovą, kuris iš pradžių buvo nuteistas mirties bausme, paskui ji pakeista įkalinimu iki gyvos galvos, dar vėliau - kalėjimu 25 metams. O prezidentė Dalia Grybauskaitė suteikė malonę Šiaulių banko „Hermis“ apsaugos darbuotojo Lino Žuko žudikui Justinui Butai. Pastarajam teismas iš pradžių taip pat buvo skyręs mirties bausmę, kuri buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. Kodėl labiau rūpinamasi nusikaltėliais, o ne nenusikaltusiais žmonėmis? Ar bausmių švelninimas apskritai negriauna teisingumo?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Mykolo Romerio universiteto profesorius Alfonsas VAIŠVILA ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus BIČKAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Mums įstojus į Europos Sąjungą buvo panaikinta mirties bausmė. Bet dabar matoma tendencija, kad bausmė iki gyvos galvos lyg ir neegzistuoja. Daug atvejų, kai išleistas pagal amnestiją asmuo jau pirmą savaitę sugeba atsidurti už grotų. Kaip reikėtų vertinti tuos atvejus, kai iki galo neatlikęs bausmės žmogus išleidžiamas į laisvę?
A.VAIŠVILA: Čia daug klausimų sujungta į viena. Pirmiausia dėl mirties bausmės. Kiek esu šia tema rašęs, kai kas mano, kad esu prieš mirties bausmę. Norėčiau pasakyti, kad ir seniau, ir dabar šiuo klausimu esu neutralus. Esminis dalykas - ar mirties bausmės panaikinimas yra teisinė problema.
Kai Konstitucinis Teismas bandė šią problemą spręsti, tai jis pripažino, kad mirties bausmės panaikinimas yra teisinė problema. Bet jeigu pasižiūrėtume į kitų šalių praktiką, tai, išskyrus Lietuvą ir Vengriją, mirties bausmė niekur Europoje nebuvo panaikinta nei Konstitucinio Teismo, nei apskritai teismų. O buvo arba parlamentų panaikinama, arba tiesiog įrašoma į Konstituciją, pavyzdžiui, Vokietijos pagrindiniame įstatyme arba Šveicarijos Konstitucijoje. Tiesiog yra pasakyta. Ir problemos nėra.
Kodėl reikia įrašyti į Konstituciją, o ne palikti tai spręsti teismams? Nes norint panaikinti mirties bausmę teismuose arba Konstituciniame Teisme tenka vadovautis teisiniais argumentais. Šioms institucijoms privalomi teisiniai argumentai. O štai Konstitucijai ir Parlamentui šito daryti nereikia. Nes Parlamentas arba tauta referendumu turi teisę priimti sprendimus ir nesivadovaudami teisine argumentacija. Šitiems dviem subjektams - tautai ir Parlamentui - yra suteikta teisė būti gailestingiems. Todėl mirties bausmę laikau gailestingumo rezultatu.
Štai Konstitucijoje yra įtvirtintas visų piliečių lygiateisiškumas, tuo norima pasakyti, kad joks asmuo dėl jokio socialinio statuso ar kitų parametrų nėra viršesnis arba svarbesnis už kitą. Mūsų Konstitucijoje įrašytą žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Tai yra ypač svarbi formuluotė, nes norima pasakyti, kad Konstitucija saugo gyvybę ne tiesiogiai, o tarpiškai, t.y. per žmogaus teisę į gyvybę. O jeigu tai yra teisė į gyvybę, vadinasi, ji yra subjektinė teisė ir žmogus, norėdamas ja naudotis, privalo pripažinti kitam asmeniui tokią pačią teisę gyventi, kiek tas žmogus gyvena civilizuotoje visuomenėje, kiek jis yra pavaldus subjektui, tam pačiam piliečiui lygiateisiškumo principu. Nepažeidžiant piliečių lygiateisiškumo ir privilegijų draudimo principo, kurie yra įtvirtinti Konstitucijoje. Ir bendrosios teisės sampratos, kiek teisė visuomet suvokiama kaip šitų dviejų priešybių vienovė.
Ar mes vadinsime teisėmis ir pareigomis, ar leidimais ir paliepimais, ar laisve ir būtinybe, teisei yra būdinga šių priešybių vienybė. Bet jeigu manome, kad žmogus turi teisę, taip pat ir teisę į gyvybę, ir ta jo teisė nėra susaistyta pareiga pripažinti kitam tokią pat teisę, tai mes turime reikalą jau ne su teise, o su privilegija. O privilegijos uždraustos kiekvienos civilizuotos valstybės įstatymų, taip pat ir mūsų Konstitucijos. Vadinasi, neiškreipiant pačios Konstitucijos, nėra argumentų. Bet kai mūsų Konstitucinis Teismas bandė tai surasti Konstitucijoje, tai, kaip žinote, vartojo dvi frazes. Vienas sakė, kad prigimtines teises turi gerieji ir blogieji. Jeigu teisė priklauso geriesiems ir blogiesiems ta pačia prasme, tai jau ji yra ne teisė. Nes vienintelis pagrindas, kuris leidžia atskirti geruosius nuo blogųjų, - būtent pareigos vykdymas. Jeigu mes žinome, kad turime teisę be pareigos, vadinasi, mums yra įteisinta agresija kito žmogaus atžvilgiu.
Filosofai dažniausiai pasiklysta, kai reikia apibrėžti, kas yra geras žmogus, o kas blogas. Teisė duoda labai paprastą atsakymą: geras žmogus yra tas, kuris naudojasi teisėmis vykdydamas pareigas, o blogas - tai tas, kuris naudojasi teisėmis, nevykdydamas pareigų. Vadinasi, nepripažindamas kito žmogaus. Tas, kam nėra pareigų, pripažįsta, kad nėra artimo ir jo teisių nėra. O jeigu artimo nėra, tai suprantama, kad ir pareigų nėra. Mes tada turime teisę gyventi be pareigos, bet faktiškai turime ne teisę, o beprasmišką leidimą, kuris civilizuotoje visuomenėje yra nesuprantamas.
Mūsų Konstitucijos 19-asis straipsnis, mano nuomone, teisiniu požiūriu yra vienintelis korektiškai suformuluotas. Nes, pavyzdžiui, kituose - 21-ajame, 23-iajame, 26-ajame - visos žmogaus vertybės įtvirtintos tiesiogiai, ten sakoma, kad nuosavybė, būstas, žmogus, asmuo neliečiami. Vertybės užtikrinamos ne per teisę, bet tiesiai. O 19-asis straipsnis korektiškas, ten sakoma, kad Konstitucija saugo ne gyvybę, o teisę į gyvybę. Tad kai žmogus naudojasi šita teise nevykdydamas pareigos, jis praranda tą teisę ir jo gyvybė tampa Konstitucijos neginama. Kai ji neginama, paliekama visuomenės požiūriui, kaip pasielgti, gal agresyviai gyvybę sunaikinti.
G.JAKAVONIS: Policininkai įdeda daug darbo sulaikydami nusikaltėlį, uždaro jį už grotų. Kalėjimų departamentas ruošia popierius, tarpininkauja, kad žmogus būtų išleistas į laisvę, gerai charakterizuojamas. Jam suteikiama amnestija.
E.BIČKAUSKAS: Pirmiausia noriu pasakyti, kad nesu nei teisės teoretikas, kaip kolega, nei filosofas, tad galbūt kitokiomis kategorijomis kalbėsiu. Kita vertus, mes jau nuo pirmo klausimo pradėjome kalbėti apie skirtingus dalykus: apie mirties bausmę, apie lygtinį atleidimą nuo bausmės atlikimo, apie amnestiją. Tai yra skirtingi dalykai.
Pradėsiu nuo mirties bausmės, tačiau nesigilinsiu į teorines subtilybes. Taip jau išėjo, kad Konstituciniame Teisme, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl mirties bausmės pagrįstumo, aš atstovavau Seimui. Manau, kad turėjau tokią teisę. Ne kaip parlamentaras, o kaip buvęs tardytojas, kurio darbo praktikoje buvo ne viena byla, pasibaigusi vieno ar kito asmens sušaudymu, t.y. mirties bausme.
Gal dėl to atrodė keistoka, jog atstovaudamas Seimui aš palaikiau poziciją, kad mirties bausmė neturėtų būti vykdoma. Tačiau mano pozicija buvo grindžiama ne tais motyvais, apie kuriuos čia jau kalbėjome, bet gyvenimišku įsitikinimu, kad žiaurumas gimdo žiaurumą, o teigiamų rezultatų galime pasiekti ne griežtindami bausmes. Kita vertus, žinau pavyzdžių - jie ne iš mano bylų, - kai buvo padaryta klaidų ir mirties bausmė buvo įvykdyta ne tiems, kuriems turėjo būti įvykdyta. Tokių klaidų niekas neturi teisės daryti.
Jausdamas atsakomybę, kad prisidėjau prie mirties bausmės panaikinimo, daugybę metų stebėjau, kokią įtaką tai darė kriminogeninei situacijai. Vertinau tik, mano požiūriu, gana objektyvius momentus. Keičiantis teisinei politikai kai kurios nusikalstamos veikos gali tapti kriminalinės, kitos dekriminalizuojamos, tačiau nužudymas lieka nužudymu. Prie nužudymų skaičiaus kaip praktikas pridėjau tam tikrą dingusių be žinios asmenų skaičių, nes jie taip pat gali būti nužudyti. Mano analizė parodė, kad mirties bausmės panaikinimas nepadarė nė mažiausios įtakos šių nusikaltimų skaičiui Lietuvoje. Jų nei padaugėjo, nei pamažėjo. Tie, kurie galvoja, kad pradėjus vėl taikyti mirties bausmę sumažės nusikalstamumas, labai klysta. Jokios teigiamos įtakos ši žiauri bausmė nepadarys. Pasikartosiu: žiaurumas gimdo tik žiaurumą.
Antroji klausimo dalis - dėl lygtinio paleidimo. Nesiryžčiau vertinti kiekvieno atskiro atvejo. Kad ir to paties Henriko Daktaro ankstesniojo paleidimo. Galų gale turime nesenų pavyzdžių, kai konkretūs Kauno apygardos teismo teisėjai buvo patraukti atsakomybėn už tai, kad, švelniai tariant, ne visai teisingai paleisdavo nuteistus asmenis. Tai konkretūs pavyzdžiai, neatitinkantys valstybės nustatytų kriterijų.
Ar gali būti taikomas lygtinis paleidimas? Manau, taip, jeigu teismas objektyviai įvertina vieno ar kito asmens pastangas sugrįžti į visuomenę. Kiekvienas, taip pat ir nuteistasis, turi turėti viltį, kad už atitinkamą elgesį, aišku, jeigu į tai objektyviai žiūrima, jam bus leista išeiti į laisvę anksčiau. Kitas dalykas, ar užtenka dabar egzistuojančių barjerų, ar pakanka sprendimus, kam taikyti, o kam netaikyti lygtinį atleidimą nuo bausmės, priimančio teismo.
Nežinau, kaip teisės teorija pažiūrėtų į tokią galvon šovusią mintį, tačiau galbūt į lygtinį atleidimą nuo bausmės būtų galima įtraukti nukentėjusįjį. Sakykime, valstybė nustato konkrečias galimybes paleisti nuteistąjį, kai jis atlieka du trečdalius ar pusę bausmės, tačiau toks paleidimas būtų įmanomas tik tokiu atveju, kai su tuo sutinka nukentėjusysis. Bylose, kuriose nukentėjusiojo nėra, tai pusei atstovautų prokuroras. Galbūt net pati visuomenė kokia nors forma galėtų dalyvauti šitame procese. Galima eiti ir toliau - nuteistasis, jeigu jis nori anksčiau išeiti į laisvę, galėtų su nukentėjusiuoju atsiskaityti pinigais ar kita forma, jeigu nukentėjusysis tai priima. Jeigu nepriima, tai irgi jo teisė.
Iki šiol kalbėjau apie terminuotas bausmes. Kitas dalykas - nuteistieji iki gyvos galvos arba tie, kuriems mirties bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Svarstytina, ar gali prezidentas pirmajame etape turėti teisę įkalinimą iki gyvos galvos pakeisti į terminuotą bausmę. Asmeniškai manyčiau, kad prezidentas tokią galią turi turėti. Ar vėliau tas pats asmuo galėtų būti pirma laiko išleistas į laisvę kaip, pavyzdžiui, „Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio Igoris Achremovas. Manau, kad kiekvienam tam tikra galimybė turėtų būti suteikiama. Amnestija - atskiras klausimas.
A.VAIŠVILA: Pirmiausia dėl lygtinio atleidimo. Yra tokia nusistovėjusi praktika, ne mūsų sukurta. Iš Vakarų atėjusi. Bet ši praktika kertasi su vienu svarbiu dalyku. Viena vertus, ji kertasi su teisingumu, kita vertus - su bausmės autoritetu. Kai teismas paskiria apibrėžto laisvės apribojimo termino bausmę, po kurio laiko tas pats teismas ar kitas gali peržiūrėti ir lygtinai atleisti nuo tolesnio bausmės atlikimo. Tokiu atveju dažniausiai vadovaujamasi ne padaryto nusikaltimo specifika, bet įkalinimo institucijų pristatyta charakteristika apie nuteistojo gerą elgesį.
Čia kyla klausimas, ar dėl gero elgesio galima sumažinti bausmę, nes bausmė buvo paskirta ne už jos vykdymą, bet už realiai įvykdytą nusikaltimą. Jeigu lygtinis atleidimas pasidaro dažnas, vadinasi, paskirta bausmė pati neturi autoriteto. Blogis bus sumažintas. Bet kieno sąskaita jis bus sumažintas? Aukos ir teisingumo sąskaita.
Kai kalbėjome apie mirties bausmę, jei šitos svarstyklės ima nebeveikti, tuomet nėra logikos. Sakyčiau, teisės mokslo nustatyti kriterijai čia visai nereikalingi. Pavyzdžiui, mokslas pagrindžia teisės sampratą, apie kurią kalbėjau, teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau mokslas neturi argumentų pagrįsti jų pažeidimą, teisių persvarą prieš pareigas arba pareigų persvarą prieš teises. Bet praktika ar įstatymų leidėjas gali priimti bet kokį teisės aktą, šiuo atveju priimti įstatymą, kad mirties bausmė panaikinama, kad aukos gyvybė menkesnė negu žudiko. Ir, praktiniu požiūriu, viskas bus korektiška. Bet visuomenė jaučia, kad su teisingumu kažkas blogai.
Žmonės turi įgimtą teisingumo jausmą. Pavyzdžiui, filosofai nežino, kas yra teisingumas. O gatvėje pirmam sutiktam žmogui sustabdęs pasakyk, kad aš iš tavęs pasiskolinsiu 100 litų, o vėliau grąžinsiu tik 60 - jis sakys, jūs neteisingai mano atžvilgiu pasielgsite. Tai jeigu šios proporcijos nesilaikome, tada mes turime aiškiai sakyti: mes nesivadovaujame teisingumu. Nesivadovaujame mokslu, bet vadovaujamės socialiniu tikslingumu. Arba dažniausiai vadovaujamės gailestingumu. Šalia teisingumo yra gailestingumas. Nes teisė ir teisingumas yra negailestingi. O kodėl jie negailestingi? Pavyzdžiui, teisė negailestinga tik todėl, kad ji privalo būti teisinga. O privalo būti teisinga, nes auką ir jos interesų pažeidėją linkusi vienodai traktuoti. Auka nenori gailestingumo. Auka nori teisingumo. Bet agresorius visada nori gailestingumo. Hitlerininkai, kai pateko į nelaisvę, apeliavo į gailestingumą. Nes žinojo, kad jie į teisingumą apeliuoti negali. Jiems teisingumas nenaudingas, bet gailestingumas naudingas.
Tinkamas kalinio elgesys pataisos įstaigose reguliuojamas kitu įstatymu. Jeigu jis negerai elgiasi, yra kitų poveikio priemonių. O dabar norima tas poveikio priemones, kurios yra pataisos, bausmių atlikimo kodekse, perkelti į baudžiamosios teisės kodeksą ir laikyti vienu iš argumentų, kurie leistų sumažinti bausmę. Vadinasi, susiduriame su prieštaravimu. Praktikoje vadovaujamės gailestingumu, tikimės, kad žmogus pasitaisė. Bet, matote, ta viltis... Kyla klausimas, ar kiekvienas žmogus turi teisę į viltį. Ar jis turi teisę į viltį, kai auka tos vilties nebeturi? Ar, tarkime, I.Achremovas turi teisę po 18 metų išeiti į laisvę? Ir dabar klausiu: kada „Respublikos“ žurnalistas Vitas Lingys sugrįš į savo šeimą? Jeigu į šį klausimą nėra atsakymo, tai šis klausimas racionaliai net negali būti paaiškinamas.
Mes susitarę galime priimti bet kokius sprendimus. Bet jeigu norime vadovautis principu, kad tie sprendimai būtų visiems žmonėms reikšmingi, nė vieno žmogaus nepažemintų, tai tada turime atitinkamai ir argumentuoti. Reikia kalbėti apie žmogaus pasitaisymą. Bet ar kiekvienas žmogus turi teisę pasitaisyti? Nes yra tokių klaidų, kurių žmogus negali atitaisyti. Jeigu mes sulyginame, kad visos klaidos vienodos, tuomet klausimas tampa paprastas.
E.BIČKAUSKAS: Yra iš tikrųjų tokių klaidų, dėl kurių negalima pasitaisyti. Net nebandysiu ginčytis su jumis teoriniu lygmeniu. Tikrai neįveiksiu. Tačiau aš žinau atvejų, kai vadovaujantis tokiais pačiais teoriniais postulatais valstybės vardu buvo padaryta klaidų - įvykdytos mirties bausmės nekaltiems. Beje, pripažinti šito niekas nepripažins.
A.VAIŠVILA: Vadinasi, mes negalime vykdyti mirties bausmės vien dėl to, kad gali pasitaikyti klaidų. Tada išeitų, kad teismai visai negali vykdyti teisingumo, nes teismas kiekvienoje byloje nėra apdraustas nuo klaidos. Yra romėnų posakis: kas per daug įrodo, tas nieko neįrodo. Pavyzdžiui, jeigu įrodinėsime, kad negalima skirti bausmės dėl klaidos galimybės, tai mes teisingumo vykdyti taip pat negalėsime.
E.BIČKAUSKAS: Aš sutinku, tačiau reikėtų atskirti, kai padaroma negrįžtamo pobūdžio klaida, atimama gyvybė.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
