A.Jurkštas: Dar vis šviečia Nepriklausomybės švyturys

Visame pasaulyje jau seniai žinoma ir švenčiama Švyturių diena šiemet pirmą kartą paminėta ir Lietuvoje - uostamiestyje. Ta proga rugpjūčio 16-ąją pirmą kartą buvo galima laisvai užkopti į seniausią šalyje Klaipėdos švyturį.

Švyturių šventę klaipėdiečiams organizavo palangiškis, žymiausias ir, ko gero, vienintelis šalies farologas (žmogus, tyrinėjantis švyturius) A.Jurkštas, kuriam švyturiai yra ne vien šviesą skleidžiantis bokštas. Prieš 48 metus Šalčininkuose gimusio ir Vilniuje augusio bei ilgai gyvenusio A.Jurkšto gyvenime švyturiai atsirado netikėtai, tik jam iš sostinės persikėlus į pajūrį.

Viešajai įstaigai „Aido švyturiai“ vadovaujantis A.Jurkštas siekia surinkti ir savo piešiniuose pavaizduoti visus kada nors buvusius bei šiuo metu esamus Baltijos jūros švyturius. Galutinis šio projekto tikslas - Baltijos jūros švyturių enciklopedija.

„Respublika“ su Aidu Jurkštu kalbėjosi apie ne tik laivams, bet ir mums visiems kelią rodančius švyturius.

- Kokie keliai vilnietį atvedė į Palangą ir kaip susidomėjote švyturiais, kurie labiau tinka pajūrio, o ne sostinės gyventojui?

- Švyturiai mano gyvenimo dalimi tapo apie 1995 metus, kai paveldėjau senelio turtą Palangoje ir su juo kažką reikėjo daryti. Iki tol gyvenime dariau daug visokiausių dalykų, susijusių su daile, architektūra, dizainu ir reklama.

Atsidūrus Palangoje reikėjo imtis verslo. Tada čia paprasčiausia buvo atidaryti kavinę. O kadangi viskas vyko pajūryje, reikėjo jūrinės tematikos. Taip jos beieškant ir atradau tuos švyturius. Nuo to viskas ir prasidėjo. Stimulas keistokas, bet taip jau nutiko.

- Sumanėte nupaišyti visus Baltijos jūros švyturius. Kiek jau jų yra jūsų kolekcijoje?

- Pusantro tūkstančio. Tai Kaliningrado srities, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Suomijos ir dalies Švedijos švyturiai. Jau nupaišiau apie pusę Baltijos jūros, kuri jungia devynias valstybes, švyturių. Lietuvoje yra septyni švyturiai, kurie turi reikšmingą istorinę, architektūrinę vertę. Seniausias jų - Klaipėdos, pastatytas dar 1796 metais.

Piešiu ne tik stovinčius švyturius, bet ir tuos, kurių nebėra. Tai man daryti net daug įdomiau. Naudojuosi bet kokiais šaltiniais - archyvais, schemomis, locijomis, atvirukais, senais piešiniais ir graviūromis.

Supratau, kad gyvendamas Lietuvoje turiu surinkti padriką medžiagą apie Baltijos jūros švyturius, buvusius praeityje, išnykusius ir esamus. Vaizdinį chaosą norėjau sutvarkyti, standartizuoti, suteikti formatą. Neradęs tinkamesnio būdo, nusprendžiau piešti. Mano tikslas - surinkti ir savo piešiniuose tiksliai užfiksuoti Baltijos jūros švyturius. Enciklopedija „Baltijos jūros švyturiai“ - gyvenimo darbas, paminklas gyvenimo prasmei. Medžiagos tiek daug, kad ją sudarys du tomai.

- Kas jums pačiam yra švyturys - šviesą skleidžiantis ir jūrininkams orientuotis padedantis bokštas ar kai kas daugiau?

- Tikrai gerokai daugiau. Švyturys man turi itin didelę svarbą. Pirmiausiai kaip didingas ir labai originalus statinys. O kai pradedi apie juos šiek tiek daugiau išmanyti, tai visaip pagalvoji.

Aš švyturiams jaučiu didžiulę pagarbą, nes jie stovi ant jūros kranto ir esant blogam orui, plakami bangų, vėjų ir audrų, padeda jūrininkams. Kai būnu prie švyturio, jaučiu jo spinduliuojamą šilumą, taurią tylą ir dramatišką prasmę. Iš tiesų sunku net pasakyti. Čia tas pats, kaip kalbėti apie meilę. Sakyk ką nori ir kiek nori, bet jausmas visada išskirtinis.

- O žmogui ar reikalingas švyturys?

- Manau, kiekvienas iš mūsų turi savo švyturį, kuris yra jo tikslas, siekis, noras ar galimybė. Ko gero, švyturiu galime pavadinti savo svajonę.

- Gal būtų neblogai ir audrų blaškomai Lietuvai turėti savo švyturį, kuris ją palydėtų į saugų uostą.

- Mūsų švyturys yra Nepriklausomybė. Ne vieną šimtmetį lietuviai už ją kovojo, todėl turime ją saugoti. Tai pati didžiausia mūsų vertybė. Kartu su ja ateina ir gerovė - ekonominė, socialinė, politinė, saugumo ir taip toliau.

- Tačiau atrodo, kad mes patys nelabai linkę šio švyturio prižiūrėti. Ar neatsitiks taip, kad, nesaugomas ir nebranginamas, jis vieną diena ims ir užges?

- Nemanau. Kai įvyksta kokie emociniai proveržiai, užklumpa nesėkmė ar pasijaučiame nesaugūs, kaip yra dabar dėl įvykių Ukrainoje ir Rusijos siautėjimo, mes visada labai susiimame, kaip Sausio 13-ąją. Aišku, dabar mūsų kraujas yra šiek tiek praskiestas, dalis emigravo. Nors emigracija taip pat buvo tam tikra išsigelbėjimo iš krizės forma, tad negalima šių žmonių teisti. Dalis jų grįš ir tai nėra didelė bėda.

Kai pakeliauji po pasaulį ir grįžti į Lietuvą iš kokių keistų ir labiau atsilikusių šalių, supranti, kad pas mus viskas dar yra labai neblogai ir tikrai nereikia rautis plaukų.

Per tuos Nepriklausomybės metus buvo galima padaryti gerokai daugiau. Bet mes turime tai, ko patys esame verti. Ką išsirinkome į Seimą, tą ir turime. Kad yra taip ar kitaip, kad latviams ir estams sekasi geriau ar blogiau, galime pykti tik patys ant savęs.

Dviejų dešimtmečių neužtenka. Reikia 50, 80, 100 metų demokratijai ir ekonomikai. Turime patys dirbti, eiti į rinkimus ir tada jau reikalauti iš to savo išrinktojo.

Šiuo metu mums labiausiai reikia tvarkyti būtent teisėtvarką. Kol ji negins elementariausios teisybės, neatsiras atsakomybė politikoje ir valdžioje, sunkiai tvarkysimės. Pagrindinis raktas - skubi teisėtvarkos reforma. Nuo jos viskas ir prasideda. Kai leidžiama elgtis blogai, tai neišvengiamai atsiliepia visoms kitoms gyvenimo sritims.

- Atrodo, Lietuvoje yra tiek daug iškilių žmonių, kurie kiekvienam iš mūsų galėtų tapti savotišku švyturiu. Tačiau dažniausiai pavyzdžiu pasirenkami ne jie, o tik ryškiau blizgantys. Tikrosios asmenybės ignoruojamos, užmirštamos ir prisimenamos tik retomis progomis ar kai iškeliauja anapus.

- Aišku, šiais laikais tokie dalykai kaip moralė ir jos supratimas yra pašliję. Globalizacija ir internetas pakeitė begalę dalykų. Pasaulis tapo greitesnis, mobilesnis, nuožmesnis ir žiauresnis. Įvykiai Ukrainoje ir Rusijoje parodė, kad tarptautinė teisė yra nieko verta. Tad baimė yra.

Bet aš manau, kad savo viduje, gilumoje, mes pamažu atsigauname ir pagrindinius dalykus suprantame teisingai.

- Jūs, kaip ilgai gyvenęs Vilniuje ir ilgai jau gyvenantis Palangoje, ko gero, galite geriausiai pasakyti, ką Lietuvai reiškia turėti langą į Baltijos jūrą?

- Atvirai galiu pasakyti, kad kol kas Baltijos jūra mums reiškia nedaug. Turės praeiti dar nemažai laiko ir reikės įdėti daug pastangų, kad suprastume jos reikšmę ir tinkamai įvertintume. Čia ir mano misija su tais švyturiais pravers.

Pirmiausiai reikėtų finansuoti daugiau jūrinės kultūros dalykų, dirbti marinistikos srityje, kad suvoktume, kas yra jūra. Juk Lietuva jūrą ne taip ilgai turi. Kai atgavome Klaipėdos kraštą, nepraėjo nė 100 metų, o per tuos metus ji vėl iš mūsų buvo atimta. Tad nedaug tų jūrinių tradicijų ir išliko.

Per mažai ir per trumpai turime pajūrį ir Baltijos jūrą, kad suvoktume, jog tikrai esame jūrinė valstybė. Kas tie keli dešimtmečiai. Bet jei švęsime Švyturių dieną, rengsime kultūrines akcijas, uostas daugiau kraus, daugiau žmonių dirbs su jūra susijusį darbą ir galiausiai daugiau joje plaukiosime, viskas atsigaus ir stos į savo vietas. Kaip ir viskam, reikia laiko.

- Tai Lietuva yra pasirinkusi teisingą švyturį?

- Taip, net neabejoju. Skepticizmas ir ekonominės problemos yra laikini dalykai. Visas pasaulis turi panašių bėdų. Bet mes, būdami smulkučiai, maži ir silpni, nuėjome teisingu keliu. Laikas parodė, kad laimėjome įstoję į Europos Sąjungą ir NATO. Jei nebūtume to padarę, šiandien, ko gero, jau būtume sučepsėti kokio didesnio kaimyno, kaip buvo ne vieną šimtmetį. Esu tikras, kad esant dabartinėms sąlygoms einame visiškai teisingu keliu.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“