respublika.lt

101 metų sulaukęs gydytojas profesorius K.Ambrozaitis: Įrodyta: žmogus turėtų gyventi 120 metų

2012 lapkričio mėn. 05 d. 12:02:09
Aida VALINSKIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Nors ir sunku tuo patikėti, radiologas profesorius Kazys Ambrozaitis jau skaičiuoja 102-uosius gyvenimo metus. Gyvenimo vėtytas ir mėtytas senolis, net ir išėjęs į pensiją, nenustygsta vietoje - jis parašė 18 mokslinių straipsnių ir tris prisiminimų knygas, planuoja parašyti dar vieną.

„Tebesu aktyvus, nors jau įkopiau į antrą šimtmetį. Matyt, mane bus užkonservavusi radiacija, kurią gavau per visą gyvenimą, - juokauja ilgaamžis. - Ne kartą girdėjau komplimentų, esą todėl esu toks gyvybingas, kad visą gyvenimą praleidau šalia rentgeno aparato“.

Daugiau nei keturis dešimtmečius svarbiausia K.Ambrozaičio darbo priemonė buvo rentgeno spindulius skleidžiantis aparatas. Profesoriui teko ir pacientus tirti, ir studentus mokyti. Ne vienus metus jam teko dirbti su senos kartos aparatais, kurie net neturėjo tinkamos apsaugos. Gydytojai tuomet saugodavosi tik sunkia švinine prijuoste.

K.Ambrozaitis mano, kad nedidelės, leistinos normos neviršijančios radiacijos dozės netgi sustiprina organizmą. Nedidelių radiacijos dozių teigiamą poveikį įrodo ir tai, kad kalnuose gyvenantys žmonės - ilgaamžiai. Mat kuo aukščiau, tuo didesnis radiacijos fonas. Žmogaus organizmas prie to paprasčiausiai prisitaiko.

„Kokią apšvitos dozę per gyvenimą gavau, tiksliai nežinau, tačiau niekada nebuvo užfiksuota jokių pakitimų mano kraujyje ar organizme. Nors gyvenime teko sutikti kolegų, kurių organizmas neprisitaikė - pakito kraujas ir radiologiją teko mesti“, - tikina gydytojas.

Norėjosi padaryti daug

K.Ambrozaitis niekada nevengė paprasto gydytojo darbo. Kai 1935 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą, Medicinos fakultetas išleido „į gyvenimą“ vos 50 gydytojų - situacija toli gražu nebuvo panaši į dabartinę, kai kasmet jų keli šimtai išleidžiama.

1937 m. jis išvažiavo dirbti į kaimą, į Šiluvą. Ten daugiau gydytojų nebuvo - valsčiuje K.Ambrozaitis dirbo vienas.

„Valsčiaus ribose buvo sukurti medicinos punktai ir ten pasodintas punkto vadovas - gydytojas, - prisimena profesorius. - Gydytojas gaudavo algą - apie 300 smetoniškų litų. Tai buvo nebloga alga. Neturtingus gydydavo nemokamai, valsčiaus gyventojai mokėdavo simbolinį mokestį, kokį 1 litą. Alaus bokalas, duonos kilogramas tuomet kainavo apie 17 centų. Kokios buvo darbo sąlygos? Tada nebuvo net penicilino - jis atsirado tik 1939 m., prieš pat karą. Plaučių ar koks nors kitas uždegimas - ir žmogus mirdavo, nes nebūdavo kuo gydyti“.

Tuo metu K.Ambrozaitis jau uždirbdavo 1200 smetoniškų litų. Atrodė - gyvenk sau ramiai, ir tiek. Tačiau buvo nenuorama, jam vis kažko trūko. Dirbdamas kaime vis galvojo apie tai, kad reikia ko nors daugiau išmokti, tada galėtų labiau žmonėms padėti. Išgirdo, kad paskelbtas konkursas į Vytauto Didžiojo universiteto Vidaus ligų klinikos felčerio vietą. Tik tarp kitko padavė prašymą ir tą vietą gavo.

„Žinote, kiek aš ten iš pradžių uždirbdavau? 150 litų. Mane visi giminės keikė, kad iš tokios geros vietos išėjau dirbti už tokią sumą. Bet aš nekreipiau dėmesio - labai norėjau dirbti mokslinį darbą, ne pinigai man buvo svarbu“, - pasakoja senolis.

Gyvenimas - nuo nulio


Tačiau ne viskas gyvenime klostosi taip, kaip norisi. Prasidėjo karas, vėliau dveji metai tremties Vorkutos lageryje. Visa tai gerokai išmušė jo gyvenimą iš vėžių.

„Kadangi nebuvau teistas, po dvejų metų man pranešė, kad paleidžia iš lagerio. Paklausė, kur vyksiu. Ilgai svarsčiau. Į tėviškę grįžti negalėjau - ten buvo nelikę akmens ant akmens, viskas išplėšta, išvogta. Į Kauną važiuoti taip pat - ten per daug pažįstamų, o juk iš lagerio grįžtu, apiplyšęs, su neobliuotų lentų lagaminu... - pasakoja skaudžius išgyvenimus K.Ambrozaitis. - Prisiminiau kitados skaitytą prancūzų romanėlį, kur buvo parašyta, kad visi „žulikai“ važiuoja į sostinę - ten, kur daugiausia žmonių, nes taip lengviausia išlikti nepastebėtam. Tad nusprendžiau ir aš važiuoti į Vilnių. 1947 metai. Atvažiavau, stoviu prie stoties visas apiplyšęs ir galvoju - ką man daryti? Vis dėlto supratau, kad gerai pasirinkau - pilna demobilizuotų, apiplyšusių - tokių kaip ir aš. Susiradau draugus, jie mane apgyvendino, ir pradėjau viską nuo nulio“.

Šešerius metus K.Ambrozaičiui nebuvo leista dirbti gydytojo darbo. Pasižiūrėdavo dokumentus, pamatydavo, kad buvęs lageryje, ir niekam nebuvo svarbu, kad jis neteistas - buvai lageryje, ir viskas. Tad medikui teko visokių darbų dirbti.

„Po kelerių metų vedžiau, vėliau gimė vaikai, tad buvau, kaip sakoma, varu priverstas tapti radiologu, nes reikėjo gyventi, šeimą išlaikyti, - prisimena gydytojas. - Tačiau po kurio laiko radiologija man ėmė patikti ir net labai, nuveikiau šioje srityje daug visokių, manyčiau, naudingų darbų“. (Prof. K.Ambrozaitis su kolegomis sukūrė elektrorentgenografijos metodą ir jį įdiegė praktikoje, už tai 1973 m. gavo TSRS valstybinę premiją - red. past.)

Entuziazmą pakeitė vienatvė

Visą gyvenimą K.Ambrozaičiui netrūko entuziazmo. Visą gyvenimą rizikavo, tačiau dėl to visiškai nesigaili.

„Gyvenimas Vilniuje jau buvo produktyvus, ramus, - sako jis. - Viską, ko man reikėjo, aš turėjau. Man užteko pinigų, bet užteko ir darbo. O jei gyvenime nebūtų buvę visokių skaudžių permainų, savo entuziazmo vedamas aš būčiau dar daugiau padaręs“.

Su žmona Birute, taip pat medike, nugyveno 61 metus. Gerai nugyveno, du sūnus užaugino - abu medikai. Ir nors buvo septyneriais metais jaunesnė, 2008 m. ji mirė.

„Dabar turiu knygas, televiziją, radiją. Vasarą dažnai sėdžiu sode - mėgstu pasikalbėti su medžiais, augalais, - vardija šiandieninius džiaugsmus senolis. - O ką dabar man daugiau veikti? Ir kiek man čia dabar bereikia? Gyvenu vienas, ateina šeimininkė, sutvarko namus, valgyti padaro, per šventes vaikai, keturi anūkai ir du proanūkiai aplanko - vis dar laikomės tradicijos didžiąsias šventes švęsti čia, namuose, kuriuose vaikai užaugo“.

Kai dar geriau matė, K.Ambrozaitis sudėjo savo gyvenimo patirtį į tris knygas. Sako, tikrai buvo ką parašyti. Jose viskas autentiška, nes kur nors dirbdamas stengdavosi daug ką užsirašyti, fiksuoti. Dabar tereikėjo tuos užrašus sutvarkyti.

„Pasiimi užrašus ir prisimeni viską su smulkmenomis. Kitaip vargu ar dabar viską prisiminčiau - daug metų praėjo, o ir atmintis jau ne ta, - sako jis. - Kai pasidaro liūdna, prislegia vienatvė, pasiimu savo knygą, skaitau ir vėl lyg gyvenu tame laike - grįžtu į jaunystę, atsigaunu, daug ką permąstau, bet nieko nesigailiu. Šimtas metų - daug. Visko buvo, bet negi pyksi ant to gyvenimo. Neblogas jis buvo, ir baigtis - pusė bėdos. Bet jeigu dar kartą viską pergyventi riekėtų - nežinau, kaip čia būtų. Per sunku“.

Ilgaamžiškumo paslaptis - saikas


Norintiems sužinoti jo ilgaamžiškumo paslaptį K.Ambrozaitis išdėsto ne kartą apmąstytą teoriją. Mokslo nustatyta, kad žmogus turėtų gyventi apie 120 metų - toks žmogaus organizmo pajėgumas. Panašiai kaip, tarkim, automobilio - jis pagaminamas važiuoti tam tikrą laiką.

Gyvenimo trukmės „karkasą“, pasak profesoriaus, konkrečiam žmogui suteikia genai, tačiau „namą pastatyti“ turi pats žmogus. „Jeigu žmogus sugeba gerai, tiesiai ir tvirtai tas namo plytas sumūryti, jis ilgai gyvena. Tačiau jei žmogus tas plytas prageria, prarūko ar kaip kitaip sugadina - gyvenimas trumpėja. Tiesa, ne visiems pasiseka. Kai kuriems nuo jų nepriklausančios ligos gyvenimą sutrumpina. Kas būtų, jeigu gamta leistų visiems sulaukti 120 metų?

Aš ilgaamžystę, manau, paveldėjau su genais - giminėje, kiek žinau, buvo daug ilgaamžių. O visa kita priklausė nuo mano gyvensenos. Nuo 10 metų aš gyvenau ne namie, pas mamą, o pas šeimininkes, tad niekad nepersivalgydavau. Studijų laikais taip pat - norisi į kiną ar į teatrą nueiti, tai pasitaupai, pietų nevalgai. Karo mokykla, lageris, vokiečių metais - slapstymasis nuo kariuomenės... Visa tai mane išmokė nesišvaistyti, visur jausti saiką“.

Kazys Ambrozaitis
(gimė 1911 m. liepos 24 d. Ardiškiuose, Viduklės valsčius, Raseinių apskritis) - Lietuvos gydytojas rentgenologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras.

1935 m. su pagyrimu baigė Vytauto Didžiojo universitetą. 1937-1938 m. mokėsi Kauno karo mokykloje.

1939 m. gydytojas dirbo Šiluvoje, nuo 1940 m. Kaune, universiteto klinikų Vidaus ligų skyriuje.

1945-1947 m. kalėjo Vorkutos lageryje.

1949-1957 m. dirbo ligoninėje Vilniuje, 1957-1969 m. Onkologijos instituto Rentgenologijos ir radiologijos skyriaus, 1969-1989 m. Vilniaus universiteto Rentgenologijos ir ftiziatrijos katedros vedėjas.

Nuo 1966 m. medicinos mokslų daktaras. Nuo 1970 m. profesorius. Nuo 1988 m. Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys.

1972-1990 m. vadovavo Lietuvos rentgenologų ir radiologų draugijai.

Žmona Birutė Kučinskaitė, pediatrė, sūnūs Arvydas Ambrozaitis ir Ramūnas Ambrozaitis - medikai.

Su kitais sukūrė elektrorentgenografijos metodą ir jį įdiegė praktikoje.

Paskelbė apie 300 mokslinių publikacijų. 14 knygų autorius ir bendraautoris.


Profesorius K.Ambrozaitis apie...

...šiuolaikinę mediciną


Nesinaudoju jokiais „blatais“ - pas gydytojus apsilankau kaip eilinis mirtingasis tada, kai reikia, dažniausiai tik vaistų receptų išsirašyti. Dabar viskas toje mūsų sveikatos priežiūros sistemoje lyg ir yra gerai, tik iki galo nesutvarkyta.

Tiesa, už apsilankymą poliklinikoje, manau, reikėtų įvesti bent 1 lito mokestį. 1 litas juk nedaug, tačiau eiles poliklinikose tai gerokai sumažintų, nes ten tikrai nemažai žmonių lankosi visiškai be reikalo.

Kitas dalykas, ką, mano manymu, būtinai reikia padaryti - stiprinti poliklinikas mažuose miesteliuose, kad žmogus ten galėtų visą būtinąją pagalbą gauti. Ir tik rimtesnių problemų kilus jį reikėtų į didesnius miestus siųsti.

...situaciją Lietuvoje


1918-aisiais, kai atgavome Nepriklausomybę, buvo sunku, tačiau šalį atgaivino kaimas ir keletas inteligentų. Kaime gyvenantys žmonės nebijojo jokių krizių, jie augino gyvulius, daržoves ir visi turėjo ką valgyti. Okupacijos metais kaimo nebeliko - visi suvaryti į kolūkius. Padalyta visiems po truputį ir iš esmės niekas nieko neturi.

Kas dedasi dabar? Visai kaip tarybiniais laikais. Niekas nenori dirbti, visi tik nori, kad jiems duotų. Mes neturime pagrindo, į kurį galėtume remtis. Kaimo ir nebebus, viskas suardyta, visai kitoks gyvenimo būdas. Visi nori pašalpų ir iš jų gyventi, tai pasidarė gyvenimo esmė. O kas uždirbs, kad galima būtų visiems duoti? Jeigu bedarbiai pašalpų negautų, jie eitų dirbti kad ir už mažą atlyginimą.

Šalyje niekas nepasikeis, kol išprususi ir pasaulio mačiusi jaunuomenė nepaims visko į savo rankas. Kada nors taip bus, tik vargu ar aš to sulauksiu.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRALAIMĖJO: Alytuje vykstančio salės futbolo Čempionų lygos elitinio etapo A grupės turnyro antrojo turo rungtynėse ketvirtadienį Kauno „Vytis“ 1:2 (0:1) pralaimėjo Slovėnijos čempionei „KMN Dobovec“ ekipai ir patyrė antrąją nesėkmę.
  • NELAIMĖ: Ketvirtadienio popietę Elektrėnų kelyje lengvasis automobilis BMW mirtinai traumavo į kelią išėjusį vyrą. Jo asmenybė kol kas nenustatyta.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Ar savo mieste matėte žmonių, kurie dalyvavo „Raudono baliono“ akcijoje?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate savo finansinę padėtį?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +4   +7 C

    0  +4 C

 

   +4  +3 C

  +6   +9 C

   +3  +6 C

 

   +3  +8 C

 3-8 m/s

 1-2 m/s

 

   1-2 m/s

 

USD - 1.1296 PLN - 4.2911
RUB - 76.3414 CHF - 1.1395
GBP - 0.8705 NOK - 9.5990
reklama
Ukis 2018