1 nuotr.Varėnos viešosios bibliotekos istorija neatsiejama nuo buvusios ilgametės bibliotekos direktorės Zofijos Ščesnulevičiūtės-Bliujienės. Beveik 40 metų ji vadovavo bibliotekai ir paliko žymų pėdsaką bibliotekos istorijoje. Justinas Marcinkevičius „Dienoraštyje be datų“ rašė: „Visada žemėje per maža gerų žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame nepasakę jų viens kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyje.“ Gerbiamos direktorės Z.Bliujienės 80 metų jubiliejus yra gera proga pasakyti gražius žodžius, palinkėti jai stiprios sveikatos, energijos, geros nuotaikos ir kartu apžvelgti jos darbo indėlį bibliotekos ir miesto kultūrinio gyvenimo istorijoje.
Z.Ščesnulevičiūtė-Bliujienė gimė 1937 m. sausio 30 d. Giraitės kaime Varėnos rajone. 1944-1948 m. mokėsi Giraitės pradinėje mokykloje, 1978-1952 m. - Varėnos 7-metėje mokykloje, 1952-1955 m. - Vilniaus kultūros mokykloje, 1960-1966 m. studijavo bibliotekininkystę Vilniaus universitete.
1955-1957 m. - Daugų (Alytaus r.) bibliotekos Kilnojamojo fondo vedėja, 1957-1966 m. - Varėnos r. bibliotekos skaityklos vedėja, 1966-1976 m. - Varėnos r. bibliotekos vedėja, 1976-2004 m. - Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė.
Nesirengiu analizuoti skaičių, vardyti darbų - jų būta begalės ir įvairių. Tiesiog Z.Bliujienei pavyko sukurti biblioteką, kuria galima didžiuotis. Biblioteką, kurioje jauku ir skaitytojui, ir bibliotekininkui. Kurioje yra laukiami visi - ir vaikai, ir jaunimas, ir brandaus amžiaus senjorai. Direktorė buvo puiki specialistė, savo profesijos žinovė, reikli sau ir kolegoms. Mokėjo bendrauti su žmonėmis. Organizuodavo renginius, pati juos ir vesdavo.
Z.Bliujienei visada rūpėjo bibliotekos kaime, kovojo už jų išlikimą. „Man kiekviena uždaryta biblioteka - lyg nutraukta gija tarp žmogaus ir kultūros. Gija, kuri nešė žmonėms šviesą“, - rašė straipsnyje „Išsaugokime bibliotekas“ (Merkio kraštas. - 1996 m. liepos 30 d.). „Šiuo straipsneliu norėčiau apginti kaimo biblioteką ir jos skaitytojus. Esu įsitikinusi, kad jeigu būtų paklausta kaimo žmonių, visi pasisakytų už bibliotekas“, - sakė ji.
1997 m. Z.Bliujienei įteiktas svarbus apdovanojimas - Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medalis. „Man pačiai buvo labai džiugi staigmena. Tai kartu ir įpareigojimas dirbti dar geriau“, - sakė Z.Bliujienė, paklausta, kaip jaučiasi po apdovanojimo, ką mąsto apie ateitį. (Šventės išvakarėse - apie kasdienybę // Alytaus naujienos. - 1997 m. balandžio 18 d.). Toliau ji kalbėjo: „Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo laikotarpiu reformos ir įvairūs eksperimentai neaplenkė ir bibliotekų. Mes džiaugiamės, kad mūsų rajono valdžia suprato mus, įvertino tai, kad knyga visais laikais buvo ir bus geriausias žmogaus draugas, pagalbininkas. Rajono tarybos sprendimu viešoji biblioteka tapo savarankiška. Stengiamės skaičiuoti kiekvieną litą, saugoti knygas, turėti kuo daugiau skaitytojų.“
2003 m. spalį įvyko viešosios bibliotekos naujojo pastato atidarymas. Kryptinga, atkakli Z.Bliujienės veikla įgyvendinant modernios, patrauklios, lankytojų mėgstamos šiuolaikinės bibliotekos viziją sulaukė įvertinimo. Geriausio 2003 m. bibliotekininko vardas suteiktas Z.Bliujienei - už didžiulį indėlį atidarant naująją Varėnos rajono biblioteką ir užtikrinant vietos bendruomenės bibliotekinį aprūpinimą. „Valstiečių laikraščio“ žurnalisto Arūno Sprauniaus paklausta, už kokią veiklą buvo paskelbta geriausia Lietuvos bibliotekininke, Z.Bliujienė atsakė: „Stengiamės, dirbame, Varėnos biblioteka yra labai lankoma, organizuojame daug renginių. Man smagu, kai žmonės mato gyvus rašytojus, aktorius, išeina po renginių patenkinti.“ Paklausta, ar kompiuteriai ir internetas nenurungs knygų, Z.Bliujienė atsakė, kad „kompiuteris mums - pagalbininkas, o ne konkurentas“. Šiuo teiginiu patvirtino savo anksčiau išsakytas mintis: „Knyga visais laikais buvo ir bus geriausias žmogaus draugas, pagalbininkas.“
2003 m. Z.Bliujienė buvo apdovanota kultūros premija ir Kultūros ir meno tarybos ženklu „Sidabrinė bitė“ už rašytinio žodžio saugojimą, knygose sukaupto kultūros palikimo puoselėjimą ir amžininkų kultūrinės veiklos ir idėjų skleidimą.
Z.Bliujienė dirbo tyliai, nesididžiuodama, savo nuopelnų neafišavo. Duodama interviu ar rašydama straipsnį į spaudą, ji ne apie save kalbėdavo, o apie skaitytojus ir bibliotekos problemas. Visada teigiamai atsiliepdavo apie savo darbuotojus. Paklausta, kokią bibliotekininkų komandą pavyko suburti, Z.Bliujienė atsakė: „Nėra namų be dūmų, bet dauguma mano kolegų - mąstantys ir savarankiški žmonės, kurių darbo tikrinti nereikia“ (Tarp knygų, 1992, Nr.12). Ji domėjosi savo darbuotojų savijauta, sveikata, netgi jų šeimos nariais. Kai rajoniniame laikraštyje „Varėnė“ 2002 m. buvo paskelbtas konkursas „Širdingiausia, širdingiausias“, buvo pasiūlyta ir Z.Bliujienės kandidatūra.
Direktorė nepamiršo bibliotekos. Nors ir nedažnai, bet užsuka į ją. Visuomet pasidomi bibliotekos naujienomis, pasiteirauja apie renginius, pasidomi mūsų, bibliotekos darbuotojų, gyvenimu, sveikata ir t.t. Neliko abejinga, kai biblioteka rinko nuotraukas Varėnos 150 metų sukakčiai. Tada ji atsiliepė į kreipimąsi ir atnešė nemažą pluoštą nuotraukų, atspindinčių bibliotekos ir Varėnos miesto gyvenimą.
Baigdama šį straipsnį noriu paminėti, kad bibliotekos kolektyvas tikrai nepamiršo savo ilgametės direktorės Z.Bliujienės ir jos indėlio į bibliotekos veiklos istoriją. Bibliotekoje saugomas aplankas, kuriame yra surinkti Z.Bliujienės spaudoje skelbti straipsniai ir straipsniai apie ją.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
