respublika.lt

2017 spalio 21, šeštadienis

V.Telksnys ir jo stebuklų laukasnuotraukos (2)

2017 rugsėjo mėn. 24 d. 08:45:23
Jolanta MATKEVIČIENĖ

 

 

(Stebuklas I)

Ir kas galėtų paneigti, kad stebuklų nebūna, kai kalbiesi su 100 metų sulaukusiu kraštiečiu Vladislovu Telksniu...

„Dievulis laiko, tai ir gyvenu... Iš mano artimųjų - nei seserų, nei brolio - jau nebeliko tarp gyvųjų. Kaip gyvenu? Gerai gyvenu! Niekur nebelendu, niekur nebeeinu, žiūriu žinias per televizorių, laikraščius paskaitau, valgau, ką žmona Danutė duoda... Gerai gyvenu, bet, žinot, esu visų užmirštas... Ačiū, kad prisiminėt mane iš mano krašto...“

Taip su ponu Vladislovu kalbėjomės prieš Gedulo ir vilties dieną, o jis jau buvo pradėjęs antrąjį savo gyvenimo šimtmetį.

Gimė jis 1915 m. birželio 1 d. Runionių kaime, Alantos valsčiuje. Mokslus pradėjo Alantos pradinėje mokykloje ir Molėtų progimnazijoje, 1938 m. baigė „Pavasario“ gimnaziją Kaune. 1940 m. buvo suimtas, apkaltintas antisovietinių organizacijų kūrimu bei atentato prieš Dekanozovą rengimu. 1941 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai pabėgo Kauno kalėjimo administracija, išėjo į laisvę ir V.Telksnys. Dirbo „Žaibo“ spaustuvėje. 1943 m. kartu su šešiolikos žmonių grupe, vadinama Spaudos grupe, buvo suimtas gestapo ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Antrosios sovietinės okupacijos metais dirbo medicinos felčeriu ir 33 metus gyveno svetima pavarde: „Išgalvota ta pavardė buvo, negalėčiau dabar pasakyti, kodėl Lankaitis... Gal nuo lankų, pievų... O kad su ta pačia žmona gyvenu, tai kad tokioj valstybėj gyvenu, kur po vieną žmoną turim... Ar ne su humoru pasakiau?..“

Į pokalbį įsitraukia žmona Danutė. Ji - aktoriaus Donato Banionio sesuo.

„Aš dar jauna, jis - tai jau senas, - žvaliu balsu sako. - Man dar tik devyniasdešimt ketvirti... Aš gimusi gegužės 31 d., o jis - birželio 1 d. Gimtadienius galim švęst kartu... Jei nebūčiau susilaužiusi klubo sąnario prieš trejetą metų, tai dar lakstyčiau. Dabar mums padeda dukra Danutė, anūkė Eglė ir proanūkė Greta... Kiek jėgos leidžia, dirbu visą dieną. Namus sutvarkyti pasikviečiu moterį. Keliamės mes 8 valandą, rytą pradedam su grikių arba avižinių dribsnių koše, pietūs būna ir su kotletukais, ir su dešrelėm, dukra atneša pietų, anūkės vyras... O vakarienę būtinai pavalgom iki 18 valandos vakaro.

Labai nemėgstu šunų. Dabar kažkoks šunų kultas. Norėtum dar pamiegot, o jie pradeda šeštą valandą loti, kartais ir visą dieną... Kai kaime gyvenom, tai turėjom, o mieste tai labai jų nemėgstu. Tik aplinką teršia...

Aš tai miestietė. Ir kas galėjo pagalvoti, kad gyvensiu kaime! Labai, labai sunkus buvo mano gyvenimas, ištekėjus... Buvau jauna, gimė duktė, vyrą suėmė... O kaip gyvent? Gerai, kad mano mama galėjo prižiūrėti mergaitę ir mane išleisdavo į darbą. Siuntinius siunčiau ir tikėjau, kad jis sugrįš... Grįžo, bet tuomet prasidėjo, regėjos, amžina tremtis: iš vieno kaimo į kitą... visada įtampa. Žiūrėk, atvažiuoja kokia mašina, ir drebi, kad gal jau išsiveš... Tas amžinas daužymas į duris... Paskui jau net durų pradėjom nerakinti, tegu eina kada nori... Matyt, toks buvo Dievo vedimas, kad sugrįžčiau į savo miestą - Kauną. Aš tik tuomet pajutau, kad vėl gyvenu... Džiaugiuosi, kad dar gyvenu, matyt, tam, kad esu reikalinga Vladui...“

(Stebuklas II)

„Dabar jau nieko neberašau, bet viską turiu...“ - sako V.Telksnys.

„Manyje dar buvo gyvi prisiminimai kančių, iškentėtų Kauno NKVD rūsyje ir kalėjime, žiaurūs enkavėdistų tardymai, mušimai, spardymai ir pagaliau siaubingas 1941 m. birželio 23 d. pabėgimas iš Kauno kalėjimo. Nepavykus manęs sulaužyti raudonajam okupantui, įsitraukiau į kovą su nacizmu, - taip rašė V.Telksnys „Dienovidyje“ 1993 m., minint Štuthofo Spaudos grupės 50-ąsias metines. - Dirbdamas „Žaibo“ spaustuvėje administratoriumi, suvokiau, jog būtina surasti spausdinimo mašiną. Vargome, kol mašiną perkėlėme į Vilniaus gatvėje esantį vieno draugo parduotuvės sandėlio rūsį ir ją sumontavome. Bet kai rūsys pakvipo spaustuvės dažais ir dešimt tūkstančių laikraščio „Į laisvę“ egzempliorių iš to rūsio iškeliavo pas platintojus ir skaitytojus, o nacių saugumas ir agentai šėlo, mums, keturiems ten dirbantiems, širdyje buvo gera ir linksma.

Deja, man ten dirbti teko neilgai. 1943 m. balandžio 29 d. rytą atėjusį į darbovietę gestapas mane suėmė, atvežė į Kauno gestapo rūsį ir įgrūdo į vieną prie sienos prigludusių dėžių, panašių į spintą. Kitą rytą, išleistas iš „spintos“, pamačiau dar penkiolika tokio pat likimo draugų. Kelyje į nežinomybę susipažinome. Tai buvo Vilniaus ir Kauno žurnalistai ar kiti spaudos darbuotojai.

Per Rytprūsių kalėjimus 1943 m. gegužės 7 d. mūsų grupė atsidūrė Štuthofe, kur suradome ir kovo 16-17 d. suimtus pirmosios grupės lietuvius inteligentus. Sužinojome, kad 5 jų draugai jau išrūko pro krematoriumo kaminą, kiti 4 išrūko mums pradėjus vilkti kančių „vežimą“.

1943 m. gegužės 31 d. po pietų Štuthofo koncentracijos lagerio istorijoje įvyko tarytum stebuklas. Likę gyvi 37 pirmosios grupės lietuviai buvo paskelbti „garbės kaliniais“.

Po dešimties mėnesių mūsų - tai yra antrosios - grupės vargų ir kančių, kai labiau panėšėjome į skėrius negu į žmones, išgirdome dar vieną Štuthofe negirdėtą dalyką: mūsų grupė paleidžiama į laisvę. 1944 m. vasario 25 d. ji, šiek tiek sumažėjusi, sargybos lydima, išvyko iš to pragaro.

Grįžęs sužinojau, kad mane suėmus mūsų pogrindžio spaustuvė dirbo be sutrikimų. Be laikraščio „Į laisvę“, joje buvo išspausdinta „Pogrindžio kuntaplis“, „Lietuvos judas“, „Vardan tiesos“. Gestapui jos nepavyko surasti. Tačiau atvirai džiaugtis laisve tuomet negalėjau. Po keturių savaičių gestapininkai atėjo į mano namus manęs antrą kartą suimti. Laimė, nebuvau namuose. Pasikeitęs pavardę, pabėgau iš Kauno...“

Iš Štuthofo Spaudos grupės kalinių gyvas tėra likęs tik V.Telksnys. Ir tai yra gyvos atminties stebuklas.

(Stebuklas III)

Šiandien V.Telksnys su žmona Danute gyvena Kaune, tame pačiame name, kur iš tremties grįžę gyveno ir Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis su žmona Ona. Taigi viena istorija papildo kitą istoriją...

1990 m. lapkritį Vladislovas aplankė buvusį Štuthofo koncentracijos lagerį, dabar tapusį muziejumi. Vėliau jis tai aprašė: „Didžiulis pelenų kalnas dingęs. Tik mažytė tų pilkų pelenų dalelė, patekusi po stiklu į ilgą, siaurą muziejaus stendą. Pelenai seniai išvežti į aplinkinių ūkininkų dirvas. To pelenų kalno vietoje net žolė nenoriai auga.

Naujasis lageris, kuriame buvau marinamas badu, daužomas, gainiojamas ir kankinamas, išnykęs, ten žaliuoja tamsiai žalia tanki žolytė, muziejus sukoncentruotas senojo lagerio barakuose. Ligoninės barakų likę tik siauručiai pamatėliai. Toje vietoje, kur gulėjau su lenku Juzeku kraujo, išmatų ir gleivių buzoje, nepastebimai sulinko keliai - suklupau. Per skruostus ėmė riedėti ašaros: „Viešpatie, štai čia Tu man parodei stebuklą, kada mano skeletą, aptrauktą pageltusios odos plėvele ir dvokiantį, kaip Lozorių, prikėlei ir išvedei iš mirštančiųjų pastogės pas draugus į valdkoloną. Argi aš tada, gulėdamas, kai mano gyvybė geso ir net nežinojau, kiek kartų buvau netekęs sąmonės, galėjau pagalvoti, kad ištrūksiu iš čia, ir Tu mane su draugais, pervedęs kaip žydus per Raudonąją jūrą, išvesi į laisvę, į Tėvynę Lietuvą, o aš po 46-erių negandų ir klajonių metų galėsiu atvykti kaip nepriklausomos Lietuvos sūnus.“

„Kaip mes džiaugėmės Lietuvos Nepriklausomybe! - pokalbio metu prisiminė ponia Danutė. - Buvo dar gyvos mano mamos draugės, tai mes ėjom ir džiaugsmingai sveikinom jas su Lietuvos Nepriklausomybe. O jos, būdamos pensininkės, sakė, vaikeliai, pažiūrėkit, kas salės viduje - išparceliuos jie Lietuvą...

Prie Smetonos Kaune buvo tik du milijonieriai: bankininkas Vailokaitis ir Mėsos fabriko direktorius Lapėnas. Šis pasistatė 6 aukštų namą su liftu, ėjom žiūrėt, kaip stebuklo... Tai jį pasodino į kalėjimą už turto iššvaistymą, o šiandien Lietuvoj gali prašvilpti 22 tūkstančius milijonų, ir niekas tavęs nepasodins... Aš galvoju, ar ką Lietuvai davė tas Vladislovo patriotizmas ir pasiaukojimas?..“ - garsiai išdrįso pamąstyti žmona Danutė.

„Kaip aš gyvenu? Gerai gyvenu. Tik esu užmirštas...“ - sakė 100 metų sulaukęs kraštietis V.Telksnys. Ir tuose žodžiuose nuskambėjo liūdna gaida...

POST SCRIPTUM

Mano pašnekovas su žmona Danute senstelėjo pora metų, bet tai tik pagilino gyvenimo stebuklų lauką. V.Telksnio, kaip literato, publicisto, kraštotyrininko, siekis visada buvo išsaugoti jo krašte gyvenusių, per gyvenimą sutiktų žmonių dvasios atspindį, „kadangi jie, atėję į šį pasaulį, kaip ir kiekvienas, turėjo teisę gyventi ir, iš jo išėję, būti neužmiršti“. Ir nors dabar jis jau neberašo, bet viską dar saugo savy, rankraščiuose ir knygose.

Jo kūrybinėje biografijoje atsiminimų knygos: apie gimtinę „Nuo Kėgžlio ligi Alantos“ (1999), apie Štuthofo koncentracijos stovyklą „Kamino šešėlyje“ (1996), gyvenimą po jos „33-eji metai svetima pavarde“ (1993). Taip pat apysaka „Prašiau sušaudyti“ (2007). Daug straipsnių įvairiomis temomis yra paskelbęs periodiniuose leidiniuose.

„Supančios mus visus ir klestinčios negerovės: vagystės, girtuokliavimas paskatino mane imti į rankas plunksną ir rašyti pjeses“, - sakė autorius. Jis yra parašęs ir režisavęs pjeses „Aš kaltas“, „Mano Anuprėlis“, „Gydytoja teisi“, „Teismas eina“, „Būk prakeiktas“. Pagrindinius vaidmenis atlikdavo jo žmona Danutė. Pjesės buvo suvaidintos Raudėnų kultūros namuose. Jas matė, anot autoriaus, ir Klaipėdos dramos teatre, Pakruojo, Šiaulių, Raudondvario kultūros namuose.

Greta felčerio darbo, kurį jis dirbo tarybiniais metais, jame gyveno ir teatro dvasia. Įžengęs į antrąjį savo gyvenimo šimtmetį, jubiliatas sakė, kad visa tai ėjo iš jo vidaus.

Greičiausiai todėl, kad turėdamas vidinės romantikos jis negalėjo atvirai jos išreikšti, o teatras buvo atvira jausmų erdvė: „Iš vaikystės mane žavėjo vaidinimai ir vaidintojai, todėl klojimų teatre visada buvau pirmuoju žiūrovu. Matyt, dėl to gyvendamas Kaune lankiau Valstybės teatro aktoriaus Balio Lukošiaus kursus, kuriuose jis supažindino su režisūros ir vaidybos menu.

Išmoktas žinias panaudojau gyvendamas ir dirbdamas Saločiuose, Šakynoje ir Raudėnuose. Saločiuose subūriau gimnazijos pedagogus ir salotiečiai mokyklos scenoje pamatė „Brandos atestatą“. Ypač daug savo laisvalaikio paaukojau Raudėnuose, pasisiūlęs vadovauti kultūros namų dramos saviveiklininkams. Džiaugiausi, kad su manimi kartu žmona Danutė, ji pagrindinių vaidmenų atlikėja ir grimuotoja.“

Anot pono Vladislovo, tik čia jis jautęs džiaugsmą ir nusiraminimą...

Nutilus V.Telksnio - vienintelio tokio amžiaus sulaukusio Molėtų krašto literato - šimtmečio minėjimui, beje, Kaune jį organizavo Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovė, kur jubiliatui buvo įteiktas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotas medalis bei Lietuvos kovų didžiojo kryžiaus ordinas, Molėtų viešoji biblioteka sulaukė kito kraštiečio Antano Pivoro dovanos, priminsiančios, kad ponas Vladislovas niekada nebuvo nutolęs nuo savo gimtojo Alantos krašto. Tai V.Telksnio laiškai, sveikinimo atvirukai, įvairių švenčių progomis rašyti A.Pivorui.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (2)

  • antanas 2017 rugsėjo mėn. 24 d. 23:48:30

    Labai didelis Dekui.Stiprybes

  • Pensininkas 2017 rugsėjo mėn. 24 d. 22:56:24

    PAGARBA !!!Ir dar, ir dar karta PAGARBA!!! Geros sveikatos !!!

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • KONCERTAS: šeštadienį koncertu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje prasideda 27-asis tarptautinis aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“; nuo spalio 21 d. iki lapkričio 7 d. Vilniuje vyksiančiame festivalyje - 14 koncertų, taip pat vyks daug susitikimų su žymiais kompozitoriais bei atlikėjais.
  • PASKYRĖ: generalinio prokuroro Evaldo Pašilio įsakymu Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoju paskyrė Saulių Versecką; šiuo metu jis yra Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar Lietuvoje reikia įteisinti dvigubą pilietybę?

balsuoti rezultatai

Ar kultūros paveldą, vardan verslo, galima paaukoti?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +2   +4 C

   0   +2 C

 

   -1   0 C

   +6   +7 C

  +5  +7 C

 

   +3  +5 C

    3-6 m/s

     1-3 m/s

 

      3-5 m/s

 

USD - 1.1818 PLN - 4.2363
RUB - 67.8679 CHF - 1.1597
GBP - 0.8962 NOK - 9.4145
reklama
Labas vasara