Visuomenės šviesulys Stanislovas Moravskisnuotraukos

2011 gruodžio mėn. 23 d. 16:30:47 Perskaitė 4785

Ar daug kas šiandien girdėjęs apie Stanislovą Moravskį? Šis iškilus XIX a. pradžios Lietuvos ir Vilniaus visuomenės šviesulys visapusiškai spindėjo kaip gydytojas, rašytojas, poetas, memuaristas, filantropas, etnografas.

Žinios apie jį kaip medicinos specialistą XXI a. pasiekė beveik tik šiuolaikinio jo kolegos, estetikos chirurgijos specialisto dr. Sauliaus Špokevičiaus ir bendraautorių dėka. Nors „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje“ ir buvo išleisti dar 1994 m., atrodo, kad jo atminimas ir būtų pasibaigęs ta nedidele knygele. Tačiau per laimingą atsitiktinumą Vilniaus universiteto bibliotekoje pavykus rasti nežinomą S.Moravskio rankraštį prasidėjo naujas jo, kaip rašytojo, memuaristo ir mokslininko, atradimas.

Vilniaus universiteto bibliotekoje rastas S.Moravskio rankraštis „Moterų fizionomika“ mikrochirurgo, estetikos chirurgijos specialisto dr. Sauliaus Špokevičiaus ir istoriko, Adomo Mickevičiaus muziejaus vedėjo Rimanto Šalnos dėka prikeltas naujam gyvenimui ir išleistas dviem - lietuvių ir lenkų - kalbomis. Tai turbūt pirmoji pasaulyje studija apie moters seksualumą ir todėl verta detalesnio mokslinio dėmesio.

Vėl „atrasti“ kiti jo kūriniai. 2009 m. išleista „Nuo Merkinės iki Kauno: atsiskyrėlio gavenda“. Atsirado straipsnių apie jo literatūrinį palikimą. Prisimenamas kaip vienas iš geriausiai Lietuvą garsinusių žmonių. Net kraštotyrininkai ir žalieji mato jį kaip vieną iš kraštovaizdžio puoselėtojų, o jurginų augintojai turėtų paminklus statyti būtent dr. S.Moravskiui...

Argi ne šiuolaikiškai skamba jo eilėraštis apie jo krašto Lietuvos XIX a. pradžios realybę?

Kas ta šalis? Kur už parankės vaikšto
Tarsi dvyniai - banditas ir kvailys,
Parduotų tėvą! Jei kas pirktų, aišku...
Kas ta šalis?
Kas ta šalis, kurioj delnai teisėjo
Taip niežti, kad vis kišk, kitaip atims
Avis ir jaučius, arklius atbildėjęs;
Kas ta šalis?
Tu nežinai? Staiga visai aptemo
Tau akys? Betgi pagaliau išvysk!
Žinau! Žinau ją! Tai lietuvių žemė,
Mana šalis!


S.Moravskis gimė 1802 m. liepos 22 d. Ustronės dvare (dabar Jundeliškės). Nors pagrindiniai jo kūriniai parašyti lenkų kalba, save laikė lietuviu. Kalbėjo šešiomis kalbomis. Buvo vienintelis Stanislovo Augusto (paskutinio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio) iždininko Apolinaro Moravskio ir Marijonos Semaškaitės sūnus.

Tėvas, aukštuomenės pažiba, sūnui meilės nerodė. Tačiau suteikė jam puikų išsilavinimą. Stanislovą auklėjo pamotė ir guvernantai: Mykolas Konarskis, vertėjas iš prancūzų kalbos, ir Zacharijus Nemčevskis, būsimas Vilniaus universiteto matematikos profesorius, Fizikos fakulteto dekanas. Paaugęs S.Moravskis buvo atiduotas į garsią Kauno apskrities mokyklą. Vienas jauniausių mokinių, 1818 m. puikiai baigė mokyklą ir tėvo valia įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, nors tuo metu medicina nebuvo bajorų užsiėmimas. Už gabumus ir stropumą buvo vertinamas profesorių, ypač Jozefo Franko. 1823 m. birželio 24 d. apsigynė disertaciją ir gavo medicinos daktaro laipsnį, bet užsiimti praktika neleido tėvas.

S.Moravskio studijos sutapo su filaretų judėjimu Vilniaus universitete. Kaip pats rašo, jau 1819 m. Patroklo vardu buvo priimtas į Mąstančiojo jaunimo draugiją. Gruodžio 5-ąją jis Filaretų draugijos narys korespondentas. Dvidešimtmetis - ir masonų ložės „Uolusis lietuvis“ narys. Tėvo nurodymu palaikė ryšius su Radvilų, Tyzenhauzų, Pliaterių, Tiškevičių ir kitomis galingiausiomis šeimomis.

Gražusis Moravskis, kaip jį vadindavo to meto Vilniuje, visuomenėje buvo mėgstamas. Puikiai išauklėtas, gerų manierų, galingo ir turtingo tėvo sūnus, be to, dar medikas, labai domino moteris. Tačiau visam gyvenimui įsimylėjo ponią Zakševskytę-Miulerienę, Ksavero Miulerio žmoną. Kad ji jam nebuvo abejinga, sužinojo po daugiau nei dvidešimties metų. Liko nevedęs. Tie neatsakyti jausmai davė mums daug laiškų - autentiškų to meto gyvenimo aprašymų, piešinių, net medicininių įžvalgų.

Dėl jam grėsusio suėmimo už veiklą Filaretų draugijoje 1825 m. grįžo iš Vilniaus pas tėvą. Tačiau dėl tėvo despotizmo 1829 m. išvyko į Sankt Peterburgą, atsisakydamas bet kokios jo paramos. Ten užsiėmė gydytojo praktika. Buvo labai gerai priimtas aukštuomenės. Dėl varžovų intrigų pateko į savotišką tremtį - Imperatoriškąją komisiją kovai su choleros epidemija Pavolgio gubernijose. Ir ten buvo pastebėtas vidaus reikalų ministro grafo Arsenijaus Zakrevskio. Jo dėka 1831 m. pavasarį Sankt Peterburge ėmė eiti aukštas Civilinio generalštabdaktaro padėjėjo ypatingiems pavedimams pareigas. 1833 m. sausį buvo paskirtas valstybės sekretoriato Lenkijos Karalystei gydytoju.

Vargu ar jautėsi laimingas, tarnaudamas imperatoriui. Todėl pasimirus motinos brolio dukrai Prancūzijoje ir tapęs didelio palikimo paveldėtoju, specialiu imperatoriaus leidimu S.Moravskis išvyko tvarkyti palikimo į Paryžių. Ten susipažino su vietos aukštuomene. Susitiko su geru universiteto laikų pažįstamu Adomu Mickevičiumi, po sukilimo emigravusiu į Prancūziją. 1835 m. gruodžio mėnesį atsistatydino iš tarnybos, metė gydytojo praktiką ir tapo įstatymų leidimo komisijos pirmininku. Šias pareigas ėjo iki tėvo mirties - 1838-ųjų balandžio.

Po tėvo paveldėjęs Ustronę, S.Moravskis apsigyveno tame dvare. Jis visiškai pasitraukė iš miesto gyvenimo, pasinėrė į mizantropiją, kūrybą, užveisė sodą, ūkininkavo, augino jurginus. Nemokamai gydydavo apylinkių gyventojus. Rašė atsiminimus apie Vilniaus, Peterburgo laikus, satyrinius scenos kūrinius, filosofinius istorinius apmąstymus, eilėraščius, rinko liaudies dainas, užrašinėjo savo apylinkių valstiečių papročius. Mirė 1853 m. spalio 6 d. Buvo palaidotas Nemajūnuose, tuometinėje Trakų apskrityje, Jiezno valsčiuje, Vėžionių apylinkės koplyčioje, kurią dar gyvas būdamas pasistatė (dabar Prienų rajonas, Birštono seniūnija).
Literatūriniai S.Moravskio kūriniai teikia aiškiausią, spalvingiausią XIX a. visuomenės, ryškiausių pozityvių ir negatyvių asmenybių paveikslą. Nors dauguma S.Moravskio rankraščių, saugomų Lenkijoje, Krasinskių bibliotekoje, sudegė per 1944 m. Varšuvos gaisrą, keletas kūrinių liko žinomi. „Iš visur po truputį“, „Nuo Merkinės iki Kauno: atsiskyrėlio gavenda“, „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: atsiskyrėlio atsiminimai“, drama „Seimelių posėdžiai Lietuvoje: kvailystė“ yra išlikę S.Moravskio literatūros ir memuaristikos darbai.

Literatūrinis autoriaus paveldas - tai malonūs epizodai. Tačiau detalesnio tiek istoriografiniu, tiek moksliniu požiūriu S.Moravskio palikimo tyrimų, tikėtina, dar sulauksime po šio „stebuklingo“ jo kūrybos prikėlimo Vilniaus universiteto bibliotekos radiniais.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Nacionalinių vertybių rinkimai 2011"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net