respublika.lt

Visagine „liepsnojanti“ senjorėnuotraukos

2018 spalio mėn. 08 d. 11:34:11
Dalia Savickaitė

Pirma spalio dekada, kaip jokia kita, gausi šventėmis. Gal todėl, kad derlius jau namie, kad stalai gausesni, kad tuomet, kai nebedainuoja paukščiai, pragysta žmonės... Jau vien plačiai žinomų švenčių gausybė: Tarptautinė muzikos, Pagyvenusių žmonių, Angelų sargų, Kūno kultūros ir sporto, Mokytojų...

 

Apie pagyvenusius žmones šiemet kalendoriai rašo nedaug... Gal valdžios politika, gal kad jų Lietuvoje daug ir nežinia, kuris verčiausias... Trečiojo amžiaus universitetai jau taip pat nebe sensacija, nors ir neviešinamų organizacinių, ir kitokių problemų - apstu. Smagu tai, kad jau galima kalbėti ne vien apie šių - lyg ir mokslo įstaigų - „pedagogus“, bet ir ugdytinių savitumus. Jau niekas nebesiginčija dėl tokių sambūrių reikalingumo. Skaudoka, kad tai daugiau miestų ir miestelių vyresniųjų laisvalaikio praleidimo forma, kad nei iš vienkiemių, nei iš sunykusių kaimų žmonelių į juos niekas neprivežioja...

Kai Nepriklausomybės pradžioje važinėjau po Vokietiją, stebėjausi - kodėl finansinės gerovės pasiekę, brandūs žmonės renkasi gyvenimą atokiau nuo didmiesčių? Kodėl jų senjorai buriasi priemiesčiuose? Ten jau senokai suprasta, kad gyventi geriau žalioje, tylesnėje aplinkoje. Tai - prabanga. Ar tai prabanga atokesnius miestelius pasirinkusiems Lietuvos senjorams? Daugeliui - ne, nes sveikatinimo įstaigos „išvažiavo“ į miestus... Pragyvenimas miesteliuose tiesiog pigesnis, nes daug kur gali nueiti pėsčiomis, užsukus miškan gali kokių uogų ar grybų pasirinkti... Jau nestebina tokie turtingesnių žmonių pasirinkimai ar jų vaikų sprendimai nupirkti tėvams butus, kad nereikėtų didmiesčių daugiaaukščių languose pro pelargonijas į tuštėjančius kiemus žiūrėti...

Vilnius - Anykščiai - Visaginas

Kartais pasiseka pažinti itin netradicinių žmonių, pasirinkusių gyvenimą miesteliuose. Jie dažniausiai būna ir Trečiojo amžiaus universitetų klausytojai, ir jų dekanai, ir įvairių įstaigų savanoriai. Viena iš jų - Visagine jau daugiau nei 10 metų gyvenanti buvusi Nacionalinio operos ir baleto teatro choristė Nijolė Kliučinskienė.

Ją pažįsta ne tik visaginiečiai, bet ir ignaliniečiai, uteniškiai, švenčioniškiai, anykštėnai ir daugybė didesnių ir mažesnių miestelių ir kaimų žmonės. Manot, dėl gastrolių su teatru? Tikrai ne. Profesionalusis menas nemokią provinciją dažniausiai ignoruoja. Ji išgarsėjo savo šokių kolektyvu, kuris anksčiau vadinosi „Sidabras“, o dabar - Visagino Trečiojo amžiaus universiteto šokio teatro fakulteto kolektyvas „Rūta“.

2003 m. operos ir baleto teatrui atidavusi 30 gyvenimo metų, būdama penkiasdešimties, N.Kliučinskienė išėjo „į rentą“. Mums mokama pensija, o menininkams - renta. Su dabar jau a.a. vyru Leonu pasiskaičiavo pajamas ir... pasirinko gyvenimą Anykščiuose. Nors ir ten nesėdėjo namie, jai vis dažniau pradėjo trūkti scenos adrenalino. Todėl 2007 m. atvyko gyventi į temperamentingąjį Visaginą. Visi laukė vokalo meną pristatančių iniciatyvų, o sulaukė šokio...

Ji į šokių kolektyvą Visagine subūrė pagyvenusias moteris (tiesa, turi ir vieną vyriškį), dažna iš kurių savo rankomis yra šukavusi pirmuosius ir dabartinius miesto vadovus, siuvusios jiems ir joms rūbus, pardavusios duoną, mokiusios ir gydžiusios juos ir jų vaikus. Tai buvo akiai neįprastas kolektyvas, kažkas tarp teatro, šokio, mados ir muzikos „įvaizdinimo“.

Šokio kolektyvas demonstravo su metais neblėstantį, kitas formas ir išraiškas įgaunantį moterišką žavesį, gyvybingumą ir kasdienį gebėjimą tuščioje erdvėje kurti grožį. Tai stulbinantis, gracingas žongliravimas moteriškumu, kurį demonstruodamos kasdienybėje būtų vadinamos keistuolėmis... Joms nereikia be tikslo klaidžioti miško takeliais mankštinant sąnarius - jie puikiai pagal kiekvienos šokėjos individualias galimybes išsimiklina repeticijose. Puikūs kostiumai, kuriuos, vadovaujamos N.Ostrižnovos, siuvasi pačios dalyvės, džiugina akį. Kolektyvas šoka pagal operos „Pilėnai“ muziką ir bene pirmosios Visagine pasiruošė sutikti japonus - paruošė šokį pagal „Madam Baterflai“, jų koncertuose skambėjo Šabaniausko ir Utiosovo dainos, operų arijos, rusiškos ir graikiškos melodijos. Visa tai darė moterys, kurios apie savo amžių nenorėjo kalbėti. Ir ne todėl, kad tokios kalbos nieko nekuria. Padėkot, matyt, reiktų ir slaviškam dalyvių temperamentui bei tą energiją akumuliavusiai, „sustačiusiai“ ir sugebėjusiai parodyti jų vadovei lietuvaitei Nijolei.

Prigimtis

Nijolės meninė prigimtis atsiskleidžia ne vien šokyje. Visose valstybinėse šventėse ji vilki iš mamos - savanorio dukros - paveldėtą lietuvišką tautinį kostiumą. Juo pasipuošusi išdidžiai žygiuoja miesto gatvėmis, speiguotą šventišką vasarį įsisuka dar ir į trispalvį šaliką - patikėkit - Visagine tai nėra labai įprasta... Dabar tuo jau ne taip stebina, o pradžioje jos dažnai nesuprasdavo... Ji kasdien oriai, itin tiesią nugarą papuošusi spalvingais, originaliais rūbais „skraido“ po Visaginą į biblioteką mokytis „kompiuteriauti“, į teatro „Gyvenimas gražus“ ir lietuvių liaudies šokio Kūrybos namuose bei bažnytinio choro repeticijas, veda sveikos gyvensenos pamokėles to pageidaujantiems, skaito patriotines eiles renginiuose... Sugalvoja namų užduotis savo kolektyvui, nes nori, kad susipažintų su kūrinių libretais, kūrėjų asmenybėmis. Savo ugdytinius ji moko valstybinės kalbos, organizuoja ekskursijas po teatrą, vedžioja senojo Vilniaus gatvelėmis, kitaip stengiasi pristatyti gimtinę pasirinktai draugijai.

Darbinėje veikloje „studentės“ dalyvavo tuo metu, kai karjerai Visagine daryti nereikėjo mokėti valstybinės kalbos, kai vyravo slaviška kultūrinė raiška, o buitiniu lygmeniu nebuvo poreikio bendrauti lietuviškai. „Gastrolės“ į kitus miestus, svečių priėmimas sudarė galimybę lavinti bendravimo lietuvių kalba įgūdžius, padėjo susipažinti su pasirinktos gyventi šalies paveldu. Pati užaugusi daugiataučiame Vilniuje, Nijolė supranta kultūrinius skirtumus, sugeba būti taktiška juos derinant. Dabar jos kolektyvas renkasi giedoti Lietuvos himną pasipuošęs savo etninių tėvynių tautiniais rūbais: gerbdamos savo tautą, gerbia ir kitas.

Nijolė - emocionali. Ašaros sublizga, kai pradeda pasakoti, kaip Operos ir baleto teatro artistai kraupiomis Sausio 13-osios dienomis budėjo prie Parlamento, o vakare koncertuodavo... Kokias didingas operų arijas choras dainavo prie Sausio 13-osios aukų karstų, kaip daug kolegų tomis dienomis prarado klausą, kuri duoną dainavimu pelnančiam žmogui reikalinga, kaip dailininkui rankos... Ji jau visai subrendusi pradėti rašyti apie tai, kaip pirmaisiais Nepriklausomybės metais gyveno teatro artistai, kaip pusnuogės balerinos ir plonyčiais antikiniais rūbeliais pasirėdžiusios choro artistės dirbo tik scenos prožektoriais apšildomose teatro patalpose... Kaip puikiai skambėjo muzika pilnose salėse, koks reikšmingas tuomet buvo menas žiūrovams ir teatro vadovams...

Augo su „Lietuva“

Nijolė, matyt, ne veltui šaukiama gamtameldiškos lietuviškosios požemių deivės vardu, nes tie lobiai, kurie slepiasi joje, nesenka. Gausiais talentais Dievo apdovanota moteris pasakoja, kad kitaip ir būti negalėjo: jos tėvai - pirmieji „Lietuvos“ ansamblio muzikantai Juozas ir Elena Kolokauskai, dalyvavę kolektyvo „gimdymo“ kančiose. Abu kūdikius - kolektyvą ir ją - augino kartu. Mažoji Nijolytė jau nuo trejų metų su tėvais dalyvaudavo repeticijose, vykdavo į gastroles. Nuo penkerių jau repetavo Vilniaus Profsąjungų rūmų baleto studijoje, mokykloje buvo aktyvi įvairių meno kolektyvų narė. Didžiausia Nijolės svajone nuo pat jaunų dienų buvo tapti teatro artiste. Vokalo galimybes lavino Vilniaus Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, bet įveikusi tris atrankos turus buvo priimta į Operos ir baleto teatrą ir toliau aktorinio meno studijas tęsė jau pačiame teatre. Dabar tai būtų vadinama studija, kurioje vyko vokalo, šokio, aktorinio meistriškumo, grimo ir daug kitų dalykų, reikalingų dirbant teatre, mokymasis. Paraleliai dalyvavo spektakliuose. Moteris sako, kad iki šiolei prisimena virpulį, kai tekdavo dainuoti šalia maestro Virgilijaus Noreikos, Vaclovo Daunoro, Rimanto Sipario, Gražinos Apanavičiūtės, Nijolės Ambrazaitytės, Elenos Saulevičiūtės...

***


Plačiai bendraujanti moteris dabar kartais pasiilgsta būti neatpažinta... Tačiau nedideliame mieste tai neįmanoma. Vis dažniau pasiilgsta galimybės dingti minioje. Nei pati, nei kolektyvo nariai gimtadienių nešvenčia - mini tik šokių „gimimo“ metines. Matematika niekad nebuvo jos stiprioji pusė... Bet suskaičiuoti nuo mokesčių likusius rentos pinigėlius - lengva, nes suma tik dviženklė... Gerai, kad Visaginas tarp miškų... Kad Lietuvoje liktų kultūros darbo tęsėjų, gal kitą kartą prie Vyriausybės rūmų stos į vieną gretą su jaunimu...


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SIRENOS: trečiadienį, 11.52 val., bus tikrinama Perspėjimo sistema; šalies gyventojai girdės sirenų gausmą, centralizuoto valdymo sirenos bus įjungtos garsiniu signalu „Dėmesio visiems“, taip pat gyventojams bus išsiųsti trumpieji perspėjimo pranešimai į mobiliuosius telefonus apie sistemos patikrinimą.
  • SPROGO: Plungės rajone trečiadienio naktį bute sprogo dujų balionas; pranešimą apie nelaimę Bendrasis pagalbos centras gavo 01.51 val. Plungėje, Vytauto gatvėje, bute sprogo dujų balionas, įvykio metu nukentėjo 3 žmonės.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMINISTRATORIUS

Ar jūsų šeimą buvo palietusi nedarbo problema?

balsuoti rezultatai

Ar pritariate organų donorystei?

balsuoti rezultatai
reklama
darbas spaudoj
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +3   +5 C

   0   +1 C

 

   0  +2 C

  +17 +19 C

   +13  +15 C

 

   +15  +18 C

 3–4 m/s

 1-2 m/s

 

    1-2 m/s

 

reklama
Ukis 2018