Ištisą mėnesį, iki vasario 18 d., sostinės „Kunstkameros“ galerijoje (Ligoninės g.4) veiks tapytojo Prano Lapės (1921-2010) paroda „Smėlio metamorfozės“. Beveik pusė amžiaus išeivijoje (Švedija, JAV) ir du dešimtmečiai jau išlaisvėjusioje Tėvynėje - tokia dailininko gyvenimo odisėja, į kurią pasigilinti teko laimė dar jam esant gyvam.
Susitikome prieš penketą metų jo bute Tilto gatvėje. Pirmiausia dailininkas nusivedė rodyti savo paveikslų. Atskirame kambaryje stovėjo į ritinius susuktos didžiulės (maždaug 2x2) drobės, jas išvyniojus sušvito hipnotizuojantis vaizdas. Prieš akis - tik sodriai mėlynų, žydrų, smaragdiškai žalių ir juodų potėpių šuorai. Bet tai nebuvo nuo realybės bėganti abstrakcionistinė tapyba. Galinga kūrinių sugestija žadino visiškai konkrečius vaizdinius: į pakrantės uolas tykštančias vandenyno bangas, baltų purslų debesis, siekiančius žalią egzotiškų medžių lapiją. Tokie paveikslai turi neginčijamą prioritetą prieš konkretybę: jie nenusibosta akiai, vaizduotė juose kaskart randa vis naujų pavidalų.
Kaip pakeliui į Indiją pasiekti Ameriką
...Kai susėdome prie kavos stalelio, po kurio stiklu ant balto smėlio bolavo egzotiškos vandenyno gelmių kriauklės ir akmenėliai (tikriausiai primenantys paskutinę jo vietą Meino valstijoje prie Atlanto), dailininkas atsakė į klausimą, kurio iš esmės kūrėjui užduoti negalima: kaip gimsta tokie paveikslai? Atsakymas skambėjo maždaug taip: „Tapydamas esi mažiausiai priklausomas nuo technologijų, medžiagos pasipriešinimo. Prieš tave - tik drobė ant molberto, teptukas rankoje ir laukiančio nuotykio jaudulys. Gali būti, kad pakėlęs bures į Indiją pasieksi Ameriką. O kartais laivai sudūžta nepasiekę krantų...“
Paskui kalba nukrypo į jo ilgą, permainingą ir, kaip man pasirodė, Apvaizdos lydimą gyvenimą. Artėjant frontui 24 metų Kauno taikomosios dailės instituto studentas bėga, mamos palieptas, „laimės ieškoti kitur“. Per Suomiją ir Norvegiją - į Švediją. Prisiminė, kaip 1945-ųjų pavasarį, tirpstant sniegui, dviese su draugu per savaitę įveikė Norvegijos kalnus. Neturėdami topografinio žemėlapio, specialios ekipuotės, elementaraus elgesio kalnuose patyrimo.
Karo pabėgėlis karo nemačiusiame krašte
Kaip pasitiko Švedija? Nelabai draugiškai. Karo pabėgėlis karo nemačiusiame krašte. O dar nemokantis kalbos. Tačiau gabus jaunuolis netrunka ją išmokti, o svarbiausia - sutiko porą pažįstamų kauniečių - buvusį Valstybės teatro šokėją Beriozovą ir dar tokį apsukrų svieto perėjūną Purvėną, kuris Kauno teniso aikštyne sviedinukus padavinėdavęs. Čia, Švedijoje, jis jau tapęs Karališkojo teniso klubo treneriu ir žaidė su pačiu karaliumi Gustavu V. Karalius atmušinėjęs tik tiesiai skriejančius kamuoliukus. Paskui šaunančius į šoną lakstydavęs Purvėnas. Sąmoju garsėjęs monarchas negailėdavęs šmaikščių replikų. Purvėnas, kiek leisdavo protokolas, bandydavęs jas atremti. Tie jų pasižodžiavimai pašmaikštavimai jau kitą dieną puošdavę nuolatines laikraščių skiltis.
Pranas Lapė ir pats buvęs pristatytas 80 metų monarchui, kuris, be aistros lauko tenisui, turėjęs dar ir kitą - meistriškai siuvinėjęs. Sakysit, moteriškas užsiėmimas? Turėjo ir vyrišką: buvęs azartiškas medžiotojas. Beje, sportas ne iš lengvųjų. Aplinkiniai, norėdami suteikti senam karaliui bent mažumėlę komforto, nutarė pastatydinti medžioklės namelį. Bet Vyriausybė neleido. Jei karalius negali medžioti be ypatingų privilegijų, tegul nemedžioja išvis. Įstatymai lygūs visiems. (Kaip čia neprisiminus sovietmečio nomenklatūros, medžiojusios draustiniuose su optiniais taikikliais iš specialiai tam pastatytų bokštelių.)
Dailininkas Švedijoje įsikūrė visai neprastai: gavo darbą privačioje mokykloje, talkino kelioms leidykloms, pateko į aristokratiškų šeimų aplinką. Tai kam, rodos, bereikėjo tos Amerikos? Vienas draugas sugundė. Pažadėjo net rėmėją rasti. Ir rado. Tokią turtingą ponią Pranę Lapienę (!). Sunku patikėti, kad taip gali būti, bet dailininkas tikino: tikrai, tikrai! Bendrapavardė ir bendravardė.
Niujorkas, Manhatanas, Long Ailandas
Atvykęs į Niujorką įsikūrė Manhatane, pas jau minėtą Kauno laikų pažįstamą šokėją Beriozovą. Iškart pateko į menišką kosmopolitų bohemėlę. Bene garsiausias toje margaplunksnėje kompanijoje - Fiodoras Šaliapinas jaunesnysis, filmavęsis Holivude. Kalbėta angliškai, prancūziškai, rusiškai ir lietuviškai (pastarąja kalba, žinia, tik jiedu su Beriozovu). Tikras kalbų, likimų ir personažų Babelis! Visus vienijusi tik nemeilė komunizmui.
Didžiųjų galimybių šalyje gabiam jaunam dailininkui vargti neteko. Iškart buvo rekomenduotas elitinio madų žurnalo leidėjai. Nestigo užsakymų ir prestižinėse Niujorko leidyklose - „Scribners“, „Random House“, „Doubleday“, kt. Dailininkas prisipažino: uždirbdavau gerai - išleisdavau lengvai. Dieną - muziejai, naktimis - triukšmingi klubai. Po metų toks gyvenimas įgrisęs mirtinai. Tada atradęs Long Ailandą. 50 mylių nuo Niujorko - vien fermerių valdos, bulvių laukai ir daržai. Susiradęs pastatą prie pat vandenyno. XVII a. akmeninis negyvenamas namas. Viršuje, pasirodo, visiškai gyventi įmanoma patalpa su dviem židiniais. Dirbtuvę įsirengęs virš prisistatyto garažo. Bet... Po poros metų prisistato viena ponia: šitą namą nusipirkau aš, per mėnesį prašyčiau išsikraustyti.
Grįžęs į Niujorką gavo itin įdomų siūlymą parengti edukacinę meno dėstymo programą vienoje privačioje mokykloje Konektikute. Dailininkas, įsitraukęs į visiškai jam naują darbo sritį, sakėsi pajutęs ypatingą malonumą daryti kažką itin prasminga. Ne tik kūrė programą, bet ir dėstė. Tvirtino ne tiek pats davęs vaikams, kiek jie - jam. Vaikai esą tikri kūrybos genijai. Laisvos vaizduotės, nevaržomi taisyklių, konvencijų, nežinantys, „kaip reikia“, todėl drįstantys ir galintys viską.
Paskutiniai uostai: Meinas ir Vilnius
Bet... ilgainiui vienišą vilką vėl patraukė vandenyno pakrantė. Meino valstijoje jau seniai buvo nužiūrėjęs tinkamą vietą. Laukinė gamta, pilni grybų, uogų ir žvėrių miškai. Žuvingi ežerai, upės. Negausūs kaimynai stebėdavosi, kad visai parduotuvėje nesilanko. O ko ten? Jam viską teikė gamta iš pirmų rankų.
Ilgainiui ten atvyko ir visai greta pasistatė namą Albinas Elskus su žmona Ene. Monografiją apie „grožio ir vizijos dailininką“ A.Elskų išleidusi Beatričė Kleizaitė-Vasaris rašo, kad jis ten „gėrėjosi nuolat permainingu vandenynu, debesimis, saulėtekiais ir saulėlydžiais, gražiomis žvaigždėtomis naktimis“. Beje, neretai visomis tomis grožybėmis gėrėdavosi kartu su Pranu Lape.
Pastarasis sakęs: „Ko taip ilgai užsibuvai tame Niujorke? Būtum atvažiavęs anksčiau, būtume kaip reikiant pagyvenę“. Mat P.Lapė jau kėlė sparnus į Lietuvą. Paklaustas, ar negaila buvo palikti tą rojaus kampą žemėje, lakoniškai atsakė: ne. Ten gyventi gali tik būdamas fiziškai pajėgus. Medžioti, žvejoti, grybauti, uogauti - tam reikia sveikatos. O be to - į tą ramų atokų kampelį jau smelkėsi civilizacija...
Paklaustas, kaip jaučiasi Vilniuje, atsakė: kaip miške. Senoji architektūra jauki, šilta, vis kitokia - saulei šviečiant, lietui lyjant, apsiniaukus. Negali atsistebėti kintančiais seno miesto pavidalais, niekada neatsikartojančiu šviesokaitos, šešėlių ir saulės blikų žaismu.
Baigiantis mūsų pokalbiui pagalvojau, kad ką tik išgirdau likimo išrinktojo pasakojimą apie tobulai nugyventą gyvenimą. Vyrišką ryžtą bandyti naujus kelius, gerai žinant, ko siekia. Ir visos jo klajonės kelionės neišvengiamai būdavo vainikuojamos sėkme. Paklausiau, ar bent suvokia, kad yra laimės kūdikis. Globojamas Apvaizdos. Taip, sako. Ir papasakojo vieną atsitikimą.
...Kartą Norvegijoje su slidėmis, nieko neįtardamas, kirto minų lauką. Kitą dieną jo vėžėmis per tą patį lauką patraukė trys norvegų jūreiviai. Vienas žuvo iškart, kiti du buvo sunkiai sužeisti...
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
