Vakaras su M.Martinaičiu

Šis poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybos vakaras Panevėžio G.Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje buvo numatytas kaip vienas iš ketverių metų renginių ciklo apie Nacionalinės premijos laureatus. Deja, likimas įvykius sudėliojo taip, kad vakar panevėžiečiai rinkosi į poeto atminimo vakarą. Sostinės Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje besiilsinčio M.Martinaičio balsas vis viena skambėjo. Iš filmo „Vakar ir visados“.

Bibliotekos renginių organizatorės Elvyros Pažemeckaitės žodžiais, kovo pabaigoje, prieš Velykas, ji dar skambino M.Martinaičiui.

„Pakalbėjome apie daug ką, ir apie jo margučius, jis tvirtai pažadėjo atvykti“, - poetė nenujautė, kad po mėnesio apie jį teks kalbėti būtuoju laiku.

Vakar G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje buvo ankšta. Prisiminti M.Martinaičio susirinko neįprastai didelis būrys jo talento gerbėjų. Jie išgirdo paskutinės M.Martinaičio knygos „Sugrįžęs iš gyvenimo“ ištraukas, kurias skaitė poeto mėgstamiausias skaitovas, Panevėžio J.Miltinio teatro aktorius Albinas Keleris.

Tačiau vakaras nevirto liūdnu pašnekesiu. Į renginį atvykę poeto bičiuliai, kino režisierius Gytis Lukšas ir liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė buvo linkę prisiminti tik linksmus nutikimus.

„Jis turėjo subtilų humoro jausmą“, - tikino V.Povilionienė ir arčiau nepažinojusiems poeto turbūt tuo būtų buvę sunku patikėti. Bet tai ne kartą patvirtino pasakotojo dovaną turintis G.Lukšas: negi humoro jausmo neturintis žmogus būtų galėjęs sovietmečiu užkaukti šuns balsu eidamas pro CK. O M.Martinaitis galėjo.

V.Povilionienė ne tik privertė salę dainuoti kartu. Ji buvo viena iš šio vakaro herojų, su poetu beveik prieš tris dešimtmečius įamžinta kino juostoje „Vakar ir visados“.

Filmui, kuriame ieškoma mūsų tautos savasties, jos tradicijų ištakų, scenarijų parašė ir M.Martinaitis.

Pasak G.Lukšo, poetas labai nenorėjo filmuotis apskritai, paskui sunkiai skyrėsi su savo velvetine kepure. Bet galų gale rezultatas viršijo lūkesčius.

„Marcelijus čia yra. Nes jeigu jo čia nėra, tai ir mūsų čia nėra. Nėra ko liūdėti, nes buvome ir būsime vakar ir visados“, - kviesdamas pažvelgti į didįjį poetą kino juostoje ragino režisierius.

O „Respublika“ paprašė Gyčio Lukšo prisiminti, kaip buvo kuriamas šis filmas.

- Scenaristai esate abu - Marcelijus Martinaitis ir jūs. Vis dėlto kurio buvo pirminė idėja? Ir, įdomiausia, kaip 1984 metais tokį filmą leido kurti?

- Pirminė idėja buvo maskviečių, Centrinės televizijos. Jie norėjo filmo apie Povilo Mataičio klojimo teatro spektaklį. Tuo metu tai buvo populiaru, visi važiuodavo į Rumšiškes žiūrėti klojimo teatro vaidinimų su kaukėmis. Maskva įsivaizdavo nufilmuotą to kolektyvo pasirodymą. O mes su Marcelijumi Martinaičiu iš esmės pakeitėme sumanymą, aišku, rizikuodami. Įsivaizduokite, tai vis dėlto buvo 1984 metai, pats juodumas...

- Kokia buvo rizikos kaina, kas iš to išėjo?

- Blogai išėjo. Mes nuvežėme parodyti į priėmimą, ir jie buvo šokiruoti to, ką pamatė. Nes, pasikartosiu, buvo tas laikas, kai Lietuvos televizijoje žodis etnografija buvo beveik kaip keiksmažodis, kai būdavo uždrausta vinjetėse rodyti lietuviškas tautines juostas, verpstes. Ir staiga atsiranda toks filmas apie mūsų kultūros šaknis, apie giliausius klodus. Maskvoje pažiūri tokį filmą ir atsisako jį priimti. Tada jau ir Lietuvoje visi labai supyksta. Todėl filmo premjera įvyko tik po dvejų su puse metų. Aš buvau šiek tiek nubaustas, ilgokai negavau darbo.

Bet atsitiko keistas fenomenas. Filmo premjeros nebuvo, bet kartu su Veronika Povilioniene ir su Marcelijumi Martinaičiu buvome kviečiami Lietuvoje į kiekvieną miestelį, į kiekvienus kultūros namus. Ten buvo žiūrimas tas filmas, vykdavo lietuviškos vakaronės su dainomis. Keliavome, kol CK nebuvo paskųsta, kad šitos vakaronės virsta „nacionaliniais šabašais“. Tai buvo 1985 metai - ketveri metai iki Sąjūdžio.

Apskritai šio filmo likimas yra stebinantis. Vis dėlto jo premjera Maskvos televizijoje įvyko. Buvo nufilmuota vieno iš garsiausių baltistų rusų legendinio Vladimiro Toporovo specialiai sukurta ir parodyta įžanga šiam filmui. Tada ir Lietuvoje pradėjo rodyti. Maža to, keliuose pasaulio universitetuose, Amerikoje, Švedijoje, ilgai, dar kokių dešimt metų jis buvo naudojamas studentams, studijuojantiems baltų kultūrą, kaip mokymo priemonė.

- Tai kuris vis dėlto pirmas pasiūlė  rizikuoti ir eiti kitu keliu?

- Be abejonės, Marcelijus Martinaitis. Mes negalvojome specialiai taikyti į ką nors, tiesiog nuoširdžiai norėjome išnaudoti progą ir gautus pinigus panaudoti, kad papasakotume apie mūsų senąsias tradicijas, ritualus, amžiną gyvybės ratą.

- Filmą kūrė garsios asmenybės - operatorius Rimantas Juodvalkis, dailininkas Galius Kličius. Ar sunku buvo surinkti tokią kūrėjų „puokštę“?

- Dar reiktų būtinai paminėti Angelę Vyšniauskaitę, vieną iš garsiausių etnologių, filmo konsultantę. Jokios problemos ką nors prikalbinti nebuvo. Mes buvome pasiryžę neskaičiuoti jokių pinigų, nežiūrėti į nieką. Tai buvo kažkokia mūsų dvasinė archeologija. Savyje ieškojome kažko gyvo, to, kas šimtmečiais ruseno, ar mes patys verti to, ar mes esame dalis to, ką pasakojame. Visiems buvo didžiulis malonumas daryti tą filmą.

- Filme matome ir girdime patį Marcelijų Martinaitį, skaitantį savo eiles. Matome bėgiojantį vaiką. Ar galima sakyti, kad jis - tai savotiškas poeto nuklydimas į vaikystę?

- Galima taip sakyti. Mes su Marcelijum buvome pažįstami dar iki filmo. Mums buvo taip lengva, mes kažkaip suprasdavome vienas kitą iš pusės žodžio. Be to, abu buvome vienodai galvojantys. Tas vaikas irgi turbūt iš Marcelijaus eilėraščių, jo tekstų. Gal aš tiktai savaip atsirinkau, materializavau, sugalvojau jo elgesį. Bet pačios tos idėjos, daugumą jų, žinoma, yra Marcelijaus. Jis buvo mūsų senosios tautosakos, jos neaprėpiamų turtų žinovas, jis ją buvo tyrinėjęs.

- Kaip dabar jums atrodo ši juosta?

- Aš į tą filmą žiūriu su nuostaba. Galvoju, Dieve mano, kokie buvome švarūs. Aš žiūriu ir matau, kad jame nepaseno nė vienas kadras. Nieko jame nenorėčiau pakeisti. Aš dabar pagalvoju, kaip galėjau taip padaryti. Matyt, iš tikrųjų buvau nesutrūkinėjęs taip, kaip dabar, buvau sieloje vientisesnis. Man buvo viskas aišku ir buvo daug vilčių ir svajonių. Nes buvau dar jaunas, svajojau apie tą Lietuvą ir jaučiau savyje rusenimą, kaip kokią povandeninę srovę, tyrą šaltinį. Tada stipriau jaučiau tas savo šaknis. Už tai filmas žiūrimas ir dabar. Žinau kaip bus. Kaip Marcelijui gyvam esant, kaip ir tada, prieš trisdešimt metų, mes buvome kviečiami, ir dabar yra toks pat poreikis tam filmui. Man labai gera, kad jis reikalingas.