respublika.lt

2017 lapkričio 24, penktadienis

Ugdė naują, modernią pedagogų kartą...nuotraukos

2017 birželio mėn. 26 d. 14:00:23
Jūratė JAGMINIENĖ, Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė

Šiais metais minime žymaus pedagogo, chorvedžio, publicisto, visuomenės veikėjo Antano Vokietaičio (1877-1950) 140-ąsias gimimo metines.

 

Lietuvos švietimo istorijos muziejuje saugomas gausus A.Vokietaičio istorinis palikimas (rankraščiai, laiškai, dokumentai, nuotraukos, amžininkų prisiminimai ir kt.), kurį muziejui padovanojo A.Vokietaičio duktė Aldona Vokietaitytė.

Šiandien nieko nestebina, kad kauniečiai myli savo miestą, ypač juos traukia Žaliakalnis. Žalios gatvelės, apsodintos skirtingų rūšių medžiais, ir autentiška, originali medinė architektūra žavi savo ypatinga aura, paslaptingomis istorijomis, ten gyvenusiųjų likimais. Daugelis mūrinių ir medinių pastatų mena apie tarpukaryje čia gyvenusias Lietuvos garsenybes - Petrą Galaunę, Kazį Binkį, Vincą Mykolaitį-Putiną, Vincą Krėvę-Mickevičių, Balį Sruogą, Antaną Vienuolį, Matą Šalčių, Kiprą Petrauską, Antaną Samuolį, Adomą Galdiką, Juozą Zikarą, Feliksą Vizbarą, Petrą Kalpoką ir dar daug kitų įžymybių. Iki šių dienų Žaliakalnis išlaikė nepakartojamą, ypatingą laiko dvasią. Viena iš gatvių pavadinta A. ir J.Vokietaičių gatve. Galbūt retas kuris eidamas šia gatve susimąsto apie A. ir J.Vokietaičių nuopelnus Lietuvos švietimui. Todėl, manau, verta apie juos priminti visuomenei.

Meilė muzikai - visam gyvenimui

Broliai Antanas ir Juozas Vokietaičiai gimė ir augo Suvalkijoje, Bevardiškių kaime. Abu mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, ją Juozas baigė 1890 m., Antanas - 1897 m. Anuomet Veiverių mokytojų seminarija buvo vienintelė lietuvių mokytojų seminarija (veikusi XIX a. antroje pusėje - XX a. 2-ajame dešimtmetyje), kurioje tarp daugybės dėstomų dalykų ypatingas dėmesys buvo skiriamas muzikiniam ugdymui - net šešios septynios pamokos per savaitę. Įdomu tai, kad į seminariją buvo priimami tik tie jaunuoliai, kurie turėjo muzikinę klausą. Visi seminaristai privalėjo išmokti griežti smuiku. Seminarijoje buvo įkurtas simfoninis orkestras, kuriame visą mokymosi seminarijoje laikotarpį - trejus metus - smuiku griežė A.Vokietaitis. Muzikinis išsilavinimas A. ir J.Vokietaičių tolesnėje pedagoginėje karjeroje turėjo ypatingą reikšmę. Meilė muzikai juos lydėjo visą gyvenimą.

Kadangi Lietuvoje lietuviams nebuvo leidžiama mokytojauti, A.Vokietaitis buvo priverstas darbo ieškoti svetur. 1897 m. jis išvyko į Lenkiją ir savo pedagoginę karjerą pradėjo mokytojaudamas Lodzės, Varšuvos, Liublino apskričių pradinėse mokyklose. Laisvalaikiu A.Vokietaitis grojo mėgėjų orkestre ir kvartete, lankydavo visus koncertus. Pirmieji metai, praleisti toli nuo gimtinės, buvo labai sunkus išbandymas, ypač dvidešimtmečiam jaunuoliui, nemokančiam lenkų kalbos. Tik didelė meilė pedagogo profesijai ir vaikams padėjo nugalėti visus sunkumus ir įgyti vertingos patirties.

Naujovių pradininkas

1907 m. vasario 16 d. A.Vokietaitis gavo paskyrimą eiti Žagarės pradinės mokyklos vedėjo pareigas. Tuo metu Žagarės pradinėje mokykloje lietuvių kalba dar nebuvo dėstoma. A.Vokietaitis vienas pirmųjų įvedė mokykloje lietuvių kalbos dėstymą, stengėsi dvi pirmąsias klases mokyti tik gimtąja kalba. Rūpinosi lietuviškų vadovėlių įsigijimu.

Naujasis mokyklos vedėjas iš mokytojų reikalavo atsisakyti knyginio mokymo, žinių kalimo. Jis siekė teorinį mokymą sieti su gyvenimo praktika, pamokose naudoti vaizdines mokymo priemones. Kad mokiniai geriau perprastų gamtos mokslus, A.Vokietaitis prie mokyklos užveisė sodą ir daržą. Jame kartu su mokiniais sodino medelius, mokė, kaip reikia juos prižiūrėti. Darželyje augino įvairių daržovių, gėlių. Geografijos pamokas neretai vesdavo gamtoje, pvz., aiškindavo, kaip išmatuoti piliakalnio aukštį, sudaryti savo apylinkės planą ir kt. Jam labai rūpėjo estetiška aplinka. Mergaites ugdė, kad jos būtų tvarkingos, rūpintųsi klasės jaukumu, atneštų žydinčių gėlių, klasės sienas papuoštų moksleivių piešiniais. Ypač reikalavo, kad būtų švarūs sąsiuviniai. Tuomet tai buvo nauja ir pažangu.

Mokyklos sklype A.Vokietaitis įrengė meteorologinių stebėjimų stotį. Jam vadovaujant, aukštesnių skyrių moksleiviai atlikdavo visapusiškus meteorologinius stebėjimus, duomenis kruopščiai užrašydavo ir siųsdavo į Peterburgą. Už septynerių metų tiriamąjį darbą A.Vokietaičiui buvo suteiktas Vyriausiosios fizikos observatorijos Peterburge korespondento vardas ir specialus ženklelis. Diplomą pasirašė tuometinis Mokslų akademijos prezidentas ir naujai paskirtas observatorijos direktorius, žymus to meto geofizikas B.Golicinas.

A.Vokietaitis rūpinosi ir suaugusiųjų švietimu. Sekmadieniais po pamaldų mokykloje lietuviškai skaitydavo paskaitas. Kartu su gyd. Petru Avižoniu ir kitais Žagarės inteligentais organizuodavo lietuviškus vakarus, rodydavo spektaklius, pvz., „Velnias ne boba“, „Amerika pirtyje“, „Genovaitė“, „Piršliai“, juose vaidindavo ir pats A.Vokietaitis. Iš vietos gyventojų buvo subūręs chorą ir jam vadovavo iki 1913 m. Tokia aktyvi šviečiamoji veikla nepatiko caro valdininkams, todėl mokytojas buvo nuolatos sekamas, o 1913 m. perkeltas dirbti į Kuršėnų pradinę mokyklą vedėju.

Pirmojo pasaulinio karo metais A.Vokietaitis buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę. Pradžioje tarnavo Daugpilyje, vėliau Vitebske.

Ugdė pedagogus

Po karo, 1918 m., A.Vokietaitis grįžo į Lietuvą. Prasidėjo naujas pedagoginės veiklos etapas. Nedelsdamas pradėjo mokytojauti Rietavo progimnazijoje. Nuo 1919 m. jis dirbo Vilniaus, Kauno, Alytaus apskričių, o 1932-1938 m. - Kauno miesto pradinių mokyklų inspektoriumi. Šios pareigos buvo sunkios ir atsakingos, nes reikėjo rūpintis naujų lietuviškų mokyklų kūrimu, mokymo priemonėmis, vadovėliais ir kt. Net 19 metų jis važinėjo po Lietuvos miestų ir miestelių pradines mokyklas ir tikrino mokytojų darbą. Ir tai darė ne formaliai, o suteikdavo mokytojams praktinių patarimų, aiškindavo, kaip mokymo procesą susieti su vaizdinėmis mokymo priemonėmis, o nesant jų - patiems pagaminti.

Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais labai trūko kvalifikuotų mokytojų. Tą problemą padėjo spręsti 1919 m. organizuoti vasaros mokytojų kursai, jiems vadovavo ir juose dėstė A.Vokietaitis.

1922-1923 m. Švietimo ministerija A.Vokietaitį komandiravo į Leipcigo darbo seminariją susipažinti su naujais mokymo ir auklėjimo metodais, su darbo principo taikymu pradinėse mokyklose. Grįžęs įgyta patirtimi mielai dalijosi su kolegomis pedagogais. A.Vokietaitis, o neretai ir Pedagoginio muziejaus direktorius Vincas Ruzgas, vadovavo ir dėstė mokytojų pedagoginiuose darbo kursuose, kurie vyko Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Ukmergėje, Rokiškyje, Telšiuose, Kėdainiuose, Marijampolėje ir kituose Lietuvos miestuose.

A.Vokietaitis turėjo didelį autoritetą tarp mokytojų. Visus stebino jo nepaprastas punktualumas. A.Vokietaitis sakydavo, kad didžiausia žmogui duota brangenybė - tai laikas, ir niekam nevalia juo piktnaudžiauti, nes prarasta valandėlė dingsta negrįžtamai.

Veiklus visuomenininkas


A.Vokietaitis buvo didelis Lietuvos patriotas, profesionalus pedagogas ir aktyvus visuomenininkas. Dalyvavo Lietuvių mokytojų sąjungos, Šaulių sąjungos, Vilniui vaduoti sąjungos ir kitų draugijų veikloje. Pedagogikos klausimais rašė straipsnius ir publikavo periodinėje spaudoje „Naujoji mokykla“, „Švietimo darbas“, „Tautos mokykla“ ir kt. Su dideliu entuziazmu organizavo pradinių mokyklų moksleivių dainų ir sporto šventes, iškylas, ekskursijas, vasaros stovyklas.

Kad jam rūpėjo grožis, estetika, menas, galime suprasti iš vieno jo gyvenimo epizodo, kai A.Vokietaitis dirbo Ukmergės mokytojų seminarijos direktoriumi (1938-1944). A.Vokietaitis atkreipė dėmesį, kad mokyklų aplinka gana niūroka, kad reikėtų ją praskaidrinti meno kūriniais-paveikslais. Pasirūpino, kad Ukmergės savivaldybė skirtų lėšų, ir 1942 m. žiemą Ukmergės burmistras Stasys Martinaitis, dailininkas Petras Tarabilda, mokytojas J.Žemaitaitis ir A.Vokietaitis išvyko į Kauną pas Antaną Zmuidzinavičių. Šis maloniai juos priėmė savo kabinete, prie kavutės aptarė ir susitarė, kaip, A.Zmuidzinavičiui tarpininkaujant, iš Kauno dailininkų nupirkti daugiau nei 100 paveikslų. Nepraėjo daug laiko, ir tie paveikslai jau kabėjo vienoje Ukmergės mokyklų salėje. Tai buvo bene pirmoji dailės paroda Ukmergėje. Vienas didžiausių Petro Kalpoko tapybos darbų „Sielininkai“ papuošė Ukmergės gimnazijos vestibiulį.

A.Vokietaičio nuomone, tikras inteligentas negali būti abejingas muzikai, menui, grožiui. Jo nuomone, kiekvieno pedagogo pareiga skatinti jaunimą domėtis ir pamilti teatrą, dainą, meną. Savo asmeniniu pavyzdžiu jis įrodė, kad gėris ir grožis plinta skleidžiamas... todėl pelnytai buvo gerbiamas ir vertinamas pedagogų, kolegų...

A.Vokietaitis iki gyvenimo pabaigos atsidavęs dirbo pedagoginį darbą. 1938-1940 m. ir 1941-1944 m. vadovavo Ukmergės mokytojų seminarijai, o 1940-1941 m. - Trakų mokytojų seminarijai. Po karo, 1944-1950 m., dirbo Kauno mokytojų seminarijoje ir Kauno 4-osios jaunimo mokyklos mokytoju.

A.Vokietaičio brolis Juozas Vokietaitis (1872-1931) taip pat buvo žymus pedagogas, chorvedys, visuomenės veikėjas. Beje, šiais metais minime jo 145-ąsias gimimo metines. Baigęs Veiverių mokytojų seminariją, mokytojavo Lenkijoje. Grįžęs į Kauną, J.Vokietaitis 1907-1914 m. vadovavo „Saulės“ draugijos mokytojų kursams. Dėstė muziką ir vadovavo chorui. I pasaulinio karo metais J.Vokietaitis rūpinosi moksleivių perkėlimu į Voronežą, toliau dėstė pedagogiką, muziką mokytojų kursuose. Martyno Yčo lietuvių mergaičių gimnazijoje dėstė matematiką, vadovavo chorui.

Po karo 1918 m. J.Vokietaitis ir kiti lietuvių inteligentai bei moksleiviai iš Voronežo grįžo į Lietuvą. J.Vokietaitis su šeima apsigyveno Kaune. Lietuvių mokytojų rengimas buvo svarbiausias J.Vokietaičio rūpestis. Jis nedelsdamas ėmėsi pertvarkos - „Saulės“ mokytojų kursus pertvarkė į „Saulės“ mokytojų seminariją ir iki 1925 m. jai vadovavo. Dėstė psichologiją, pedagogiką, pedagogikos istoriją. Vadovavo chorui. 1919-1931 m. buvo Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos Pradžios mokslo departamento direktorius ir Knygų leidimo komisijos narys. 1931 m. J.Vokietaitis buvo Kauno miesto burmistras. Priklausė Lietuvių mokslo draugijai, „Dainos“ draugijai, Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, buvo vienas Lietuvių mokytojų sąjungos Lenkijoje ir Voroneže steigėjų. Visas pedagogo gyvenimas buvo susijęs su spauda, jo straipsnius spausdino „Lietuvos ūkininkas“, „Šaltinis“, „Vienybė“, „Vilniaus žinios“, „Švietimo darbas“, „Lietuva“, „Tėvynės sargas“, „Rytas“ ir kiti leidiniai.

Turbūt daugelis sutiks, kad gyvenime nėra didesnio džiaugsmo, kaip dirbti mėgstamą darbą, turėti galimybę šviestis ir tą šviesą skleisti kitiems, būti pripažintam ir vertinamam. Manyčiau, būtent tokia ir buvo Antano ir Juozo Vokietaičių prasmingo gyvenimo formulė...

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • MALIS: neidentifikuoti sukilėliai nestabilioje Šiaurės rytinėje Malio dalyje nužudė tris JT taikdarius ir vieną šalies karį; per išpuolį, įvykusį šalia pasienyje su Nigeriu esančio Menakos miestelio, dar keli taikdariai ir kariai buvo sužeisti.
  • PASIRAŠĖ: iki lapkričio 26 d. kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson su darbo vizitu lankosi Gruzijoje; su Gruzijos kultūros ir paminklosaugos ministru Michailu Georgadze ji pasirašė bendradarbiavimo kultūros srityje 2018-2020 m. programą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
1. Tik Seimui gėda dėl tualetinių sveikinimų
2. Valdžia galanda kirvį nuomininkams
3. Kalbos komisija nešoks pagal politikų dūdelę
4. Rolandas Paksas. Kitų metų biudžetas - duoklė vis labiau atgyjančiam „karo demonui“
5. Tautos išlikimas - jos pačios savigarbos reikalas
6. Jam tik metai. Kartais prireikia sauskelnių
7. Seimūnai darbo bijo kaip velnio
8. Valstybės pagalba jaunoms šeimoms - sukišti visus į plačią bankų kišenę
9. Seimas metus dirbo ar pridirbo?
10. Nemylintis Dzūkijos dzūkas - nemyli ir Lietuvos
11. Nežabota valdžia. Galią ir įtaką pajutę seimūnai gali sunaikinti bet ką
12. Naujas tolerancijos vardas - liberalizmas
13. Lietuvos gyventojų laimės indeksas - išvykusiųjų skaičius
14. Būti kultūringam R.Karbauskiui nepavyko, labiau jį traukia prie žemės
15. Pirmieji Seimo metai - prisvilę
16. Seimo narys P.Urbšys: Jaučiuosi, kad esu kaip svetimas
17. Yra knyga, skirta ir tautinę nesantaiką kurstančiai R.Vanagaitei. Baudžiamasis kodeksas
18. „Lidlui“ - nauda, žmonėms - kančia
19. Užsienio investicijos, kurios kenkia
20. Premjere, žmonės ir nuo jūsų bėga
21. I.N.Lingienės Lietuvoje visada tvyro meilė ir pagarba
22. Alumi ir milteliais aprūpins R.Karbauskis
23. Signataras Z.Vaišvila į teismą padavė ir Rusiją, ir Lietuvą
24. Ar „Rokiškio sūrio“ vadovas D.Trumpa ir JAV prezidentas D.Trampas yra tikri giminės?
25. D.Grybauskaitė įtakingiausia taptų, jei teroristu išvadintų D.Trampą
reklama
darbas

Ar studijų kokybė priklauso nuo universitetų skaičiaus?

balsuoti rezultatai

Ar pritartumėte savo daugiabučio namo renovacijai?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +1  +5 C

   +3  +5 C

 

   +4  +6 C

   +3  +8 C

  +6  +8 C

 

   +5  +7 C

    7-12 m/s

    2-6 m/s

 

      3-6 m/s

 

USD - 1.1848 PLN - 4.2124
RUB - 69.2337 CHF - 1.1613
GBP - 0.8901 NOK - 9.6393
reklama
Velyke2017