Trys broliai pūtė prieš vėją

2010 kovo mėn. 11 d. 16:30:17 Perskaitė 3918

Žodis LAISVĖ turi daug prasmių, bet kai kalbame apie Tėvynę - tik vieną. Prie Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų kovo 11-ąją prisidėjo ir trys broliai vilniečiai Edvardas, Jonas ir Antanas Burokai. Jie, ukmergiškio prieškario savanorio Vlado Buroko atžalos, buvo neišskiriami, kai sovietmečiu slapta leido atgaivintą Vinco Kudirkos “Varpą”, sapnuose regėjo nepriklausomos Lietuvos viziją, kuri tapo tikrove. O juk buvo ir kitaip istorijos virsmuose. Broliai, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) nariai, save vadina anų laikų riteriais, tačiau įsitikinę, kad jų misija anaiptol nebaigta.

Edvardo “pasakos” apie riterius

Iš profesijos statybininkas E.Burokas pirmąją knygą iš serijos “Pūtėme prieš vėją” pavadino “Ko nepasakė Solženicynas”, antrąją - “Sukilimas”, neseniai išėjusią trečiąją - “Vytauto Vaineikio juodos dienos baltos naktys”. Žmogus, kuriam ką tik suėjo 77 metai, rengia jau ketvirtą knygą ir ketina parašyti dar kelias.

Kam jos reikalingos? Kas jas skaito? Ar nepaskęsta knygų jūroje vieno iš Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos aktyvistų, pogrindžio laikraštėlių leidėjų, Vorkutos kalinio gyvai ir įtaigiai parašyti prisiminimai? Edvardas tvirtino, kad anksčiau išleistos knygos rado skaitytoją, jų knygynuose nebeliko, o bičiuliai mano, kad pirmąją knygą reikėtų išleisti dar sykį. “Man regis, savo misiją - nepamiršti mūsų istorijos - knygos atlieka. Ir ne tik senimas jas skaito. Patikėkite, į mūsų sąjungos susirinkimus, sąskrydžius ateina ir nemažai jaunimo”, - šypsodamasis teigė žilabarzdis, kiek į Kalėdų Senelį panašus žmogus. Kai tai jam pasakiau, pašnekovas šyptelėjo: “Mano anūkai ir brolių vaikai man sako tą patį. Iš tiesų esu senelis, kuris moka daug pasakų. Tik jos yra tikros: ne apie princus ir princeses, bet apie anų laikų riterius. Nepretenduoju į rašytojus, bet noriu, kad žmonės žinotų apie tuos, kurie sovietiniais metais, neprarasdami vilties atgauti Nepriklausomybę, kovojo pogrindyje, leido Vinco Kudirkos laikų tradicijas tęsiantį ir šiandien tebeskambantį “Varpą”. Nenoriu, kad visa ta istorija dūlėtų archyvuose”. Veteranas padovanoja naujausią “Varpo” numerį.

Pailsėsime Anapilyje

Neužmik! Tik pirmyn!
Pailsėsime Anapilyje.
Mes donkichotai, anų laikų riteriai,
Mes - ne Lietuvos gynėjai -
o Laisvės kovotojai.
Mes vėjas, pučiantis prieš vėją.

Tai neramios ir laisvos sielos žmogaus Vytauto Vaineikio, kuriam skirta paskiausioji E.Buroko knyga, posmas. Jis, be abejo, nepretenduoja į poetines aukštumas, bet daug pasako apie tuos amžinus kovotojus, kurių gretos kasmet retėja. Yra Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, kurios įkūrėjai ir nariai nenurimsta. Šiandien yra dėl ko nerimauti.

Pasiteiravau, kiek šioje sąjungoje yra narių... Edvardas, tarsi skaičiuodamas mintyse, atsakė: “Apie 300 gyvų ir daugiau kaip 800 tūkstančių žuvusių ir besiilsinčių Anapilyje. Bet juos mes taip pat laikome nariais”. Pašnekovas dar patikslino, kad jų organizacijos nereikėtų painioti su Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu, kuris vienija buvusius Lietuvos partizanus ir gimines tų, kurių nebėra. “Mūsų sąjungoje yra tie, kurie kovojo pokario metais prieš sovietinį režimą, ir tie, kurie dabar nori siekti laisvos ir nesupančiotos jokiais korupciniais ar politiniais pančiais valstybės”, - sakė laisvės kovų veteranas.

Plati giminė

Tą dieną, kai pavyko visus tris brolius sukviesti kartu pas jauniausiąjį iš jų Antaną (gim. 1944 m.), jo žmona Irena kaip tik virė žuvienę ir kepė karpį. Prie vieno stalo Burokai susėda gana dažnai. Ir per bendraminčių bei bendražygių susitikimus, kurie vyksta kartą per mėnesį Karininkų ramovėje, ir per šventes ar gimtadienius. Giminė tikrai plati. Per visus tris užauginti septyni vaikai, susilaukta penkių vaikaičių.

Antanas vienintelis sukūręs antrą šeimą. Iš pirmos santuokos jis turi dvi dukras, o su Irena užaugino du sūnus - Vytenį ir Vladą. Vyresnėlis - Dailės akademijos studentas, o jaunesnysis - dar gimnazistas.

Srėbdami žuvienę, kiek nuklydome nuo prisiminimų į nūdieną. Vidurinysis iš brolių Jonas, iki pensijos dirbęs valstybinėse veterinarijos įstaigose, pastarąjį dešimtmetį vadovaujantis LLKS, prisipažino mokęsis tiek iš vieno, tiek iš kito brolio. Edvardas, pasak jo, kruopštus ir tvarkingas, ne veltui jam rūpi kiek įmanoma daugiau parašyti, kad kovotojų veikla nenueitų užmarštin. Antanas - energingas, kartais būna karštakošis, tačiau jeigu kuo užsiima, visada padaro. Jį gerbia už tai, kad savo vaikus sugebėjo išauklėti tikrais patriotais.

Pasak Jono, vienas iš svarbiausių jo ir bendražygių nūdienos rūpesčių - pagaliau pralaužti ledus ir visokius biurokratinius kliuvinius, per kuriuos įstrigo Lukiškių aikštės memorialo žuvusiems už Lietuvos laisvę įrengimas. O iš šeimyninių rūpestėlių bene svarbiausias - padėti anūkei Agnei, kuri mokosi Maskvos kinematografijos institute.

Antanas “išmuštravo” sūnus

Antanui (gimusiam 1944 m.) vyresnieji darė didžiulę įtaką. O kaipgi kitaip? Broliai jį įtraukė į pasipriešinimo sovietinei santvarkai veiklą. O po Kovo 11-osios jis tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu, kaip kitados jo tėvas, buvo Parlamento gynėju 1991 metų sausio 13-ąją. Tą dieną, šūvių prie televizijos bokšto pažadintas, į pasaulį pirma laiko atėjo jo jauniausias sūnus Vladas - jis pavadintas senelio garbei ir pakrikštytas monsinjoro Kazimiero Vasiliausko.

Antanas dabar darbuojasi bendrovėje “Šnipiškių ūkis”. Istorija jam buvo visada įdomi, nes mokyk-loje dėstė apie Lietuvą vienaip, tėvas (jau miręs) ir broliai pasakojo kitaip. Tad studijuoti Pedagoginiame institute pasirinko istoriją ir fizinį lavinimą, ilgą laiką, iki Sąjūdžio atsiradimo, dirbo M.K.Čiurlionio meno mokykloje. Ką vyras veikdavo savaitgaliais, kur kartais dingdavo net savaitei, nežinojo net jo (pirmoji) žmona. “Tikriausiai manydavo, kad aš pas panas, - juokiasi A.Burokas. - O mes ir Edvardo knygoje įamžintas Vytautas Vaineikis pogrindyje leidome 1975 metais atkurtą “Varpą”. Mūsų būstinė, kurioje šilkografijos būdu rengėme “Varpo” numerius, buvo pas Inturkės kleboną Juozą Dabravolską. Tuos ruošinius gabenome per sieną į užsienį, o Maskvos olimpiados metu kelis sumaketuotus negatyvus perdavėme iš JAV atvykusiam giminaičiui. Tokiu būdu laikraščiai buvo išspausdinti Amerikoje ir jų kovingi rašiniai paskelbti per Vakarų radijo stotis. Apie tai papasakojau savo vaikams, kai jie dar buvo maži. Jie klausė išsižioję ir sakė: “Tėvai, juk čia galima susukti tikrą detektyvą”. Dabar jie patys aktyviai dalyvauja mūsų sąjungos veikloje, abu skautai”.

A.Burokas tebeturi išsaugojęs šviesai jautrių cheminių medžiagų, kuriomis rašydavo ant specialaus šilko, o vėliau kitais chemikalais išryškindavo, kas parašyta. “Spausdindami “Varpą” šilkografijos būdu, konsultavomės su dailininkais Petru Ilgūnu, Linu Ramonu, Linu Katinu, Romu Karpavičiumi. Rizika tuomet buvo didžiulė, bet dirbome, nes laisvo žodžio laukė draugai, jie jaudinosi ir tikėjo mumis. Vieni mus laikė savižudžiais, kiti - utopistais”.

Kokie žmonės, tokia ir Lietuva

Paklausiau visų trijų pašnekovų, ar už tokią Lietuvą, kokia yra dabar, jie “pūtė prieš vėją”. Ir iš visų jų išgirdau vieną atsakymą: “Už tokią... Laisvą ir nepriklausomą”. O vyriausias Edvardas dar pridūrė: “Suprantu, kodėl klausiate. Kokie žmonės, tokia ir Lietuva. Demokratija yra tokia, kokią patys susikūrėme. Iš klaidų mokomės visi. Gerai, kad per 20 Nepriklausomybės metų tapome tolerantiškesni kitaip manantiems, nenešiojame pykčio užantyje, drąsiai kalbame tai, ką galvojame. Svarbiausia šiandien yra tai, kad mes laisvi! Visa kita priklauso nuo mūsų pačių”.

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Žalgiris"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net