Tarabildų Domicelė nuo Anykščiųnuotraukos

2013 sausio mėn. 10 d. 17:20:12 Perskaitė 3516

Dailininkės šimtmečiui (1912-1985) skirta paroda Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g.4), atidaryta kitą dieną po „pasaulio pabaigos“, veiks iki pat sausio 27-osios. Vilniečiai turi progos susipažinti su iškilia praėjusio amžiaus menininke. Tapyba, skulptūra, grafika, knygų iliustracija, fotografija ir fotografika - jos kūrybos sklaida stebina tiek pat, kiek ir darbštumas. Parodoje pristatoma 120 kūrinių. Tik nedidelė dalis to, ką yra sukūrusi ta nepralenkiama darbštuolė (vien knygų iliustruota apie 200!), bet pakankamai, kad suvoktum jos ryškų įvairialypį talentą.

Atvedusi į knygų pasaulį

Savo pirmąja mokytoja ją galėtų pavadinti visi pokario kartos vaikai, kurie pirmuosius skiemenis dėliojo, vedžiodami pirštu po suskaitytus dar prieškariu leistos „Aušrelės“ puslapius, šiurpdami dėl čigonų pagrobto Jono nuotykių (Kazio Binkio „Jonas pas čigonus“) arba džiūgaudami kartu su to paties Binkio kiškiais („Kiškių sukilimas“), privertusiais medžiotoją pasirašyti taikos sutartį. Beje, kad kapituliuojantis medžiotojas (stotingas ponas su fraku ir peteliške) gerokai primena dvivamzdžio riterį Kiprą Petrauską, galėjo pastebėti tik suaugusieji...

Pradinukų vadovėliai, pasakos, eilėraščiai - dailininkė niekada nesibodėjo iliustratorės darbo. Čia galėjo atsiskleisti jos žaisminga fantazija, humoras, meilė vaikams ir viskam, kas gyva. Iliustracijų personažams ji negailėdavo taiklių charakteristikų, o istorijas ir situacijas gebėdavo pateikti su talentingos animatorės išmone. Ikiteleviziniais laikais jos žaismingi piešinukai vaikams atstodavo „multikus“. Iki šiol prisimenu piešinėlį su pavasarį išsprogusiais karklais, kurių šakelės lipte aplipusios „tikrais“ pūkuotais, ūsuotais, uodeguotais, žaismingai bendraujančiais kačiukais.

Važiuosi į Paryžių!

Devintasis Julijos ir Kazimiero Tarabildų vaikas dar skaityti nemokėdama „iliustravo“ viską, ką galėjo pasiekti: duris, krosnis, stakles, rogėms skirtas tėvo lentas, net stalo apačią - nes po stalu dar puikiai tilpo. Patiko lipdyti iš molio gaidelius, kuriems į uodegas prikaišiodavo tikrų plunksnų. Dar patiko drožinėti. Mažos minkšto liepmedžio kaladėlės mergaitės pirštukuose virsdavo varlytėmis, žiogeliais, drugeliais, vabaliukais, kirmėlaitėmis. Visą tą gražiai nuspalvintą gyvių kolekciją esu kažkada mačiusi dailininkės dukros Giedrės namuose (insektariumas buvo įkurdintas didelėje dekoratyvinėje lėkštėje).

Mažosios gabumus pastebėjo jos pirmasis mokytojas, ėmęs ją globoti ir skatinti. Dvylikametė Domicelė Panevėžyje surengtoje pradinukų darbelių parodoje už piešinius ir medžio dirbinius laimi pirmąją premiją. Įdomiausia, kad į tą parodą - su peiliuku ir liepos medžio gabalėliais - buvo nuvežta ir pati jaunoji dailininkė. Galėjo sužavėtiems lankytojams čia pat išdrožti suvenyrą...

Mokydamasi Panevėžio mergaičių gimnazijoje taupė pinigus menų studijoms siuvinėdama pagalvėles, šį tą drožinėdama... Bet kai 1928 m. šešiolikmetė išlaikė egzaminus į Kauno meno mokyklą, jos nepriėmė... dėl amžiaus. Kitais metais priimta kandidate (nes vis dar per jauna) mokyklos direktoriui Kajetonui Sklėriui išrėžia į akis: arba iš čia išvažiuosiu menininke, arba lavonu... Vėliau, jau tapusi studente, Domicelė profesorių Sklėrių itin vertino kaip pedagogą ir menininką, davusį mokiniams tvirtus piešimo pagrindus. Lygiai taip pat vertino skulptūrą dėsčiusį Juozą Zikarą. Diplominį Domicelės darbą „Motinos džiaugsmas“ atestacinė komisija įvertino aukščiausia kategorija, o komisijos narys Juozas Mikėnas pasakęs: važiuosi į Paryžių! Beje, ta pačia aukščiausia kategorija įvertintas ir Marcės Katiliūtės darbas, tačiau Paryžius nusišypsojo tik Domicelei...

Ogiusto Rodeno mokinio mokinė

1937 m. V.K.Jonyno patarimu įstojusi į Paryžiaus valstybinę aukštąją dekoratyvinės dailės mokyklą, patenka pas O.Rodeno mokinį Polį Nikolsą. Šis iškart pamėgęs naująją savo mokinę, įžvelgė joje daug žadančią portretistę (tą įžvalgą Domicelė su kaupu pateisino tapyboje).

Studijuodama Paryžiuje, studentė pasikvietė ne tik vyrą Petrą Tarabildą, bet ir pirmagimį sūnų Arūną. Matyt, valstybinės stipendijos būta ne tokios jau kuklios. Užteko ir pragyvenimui trise, ir atostogų kelionėms po Italiją, Šveicariją, Pietų Prancūziją... Menininkų numindžioti takai, architektūra ir meno paminklai - dar viena didelė mokykla imliai dailininkei.

1937 m. Paryžiaus pasaulinėje meno ir technikos parodoje Domicelė laimi aukso medalį už knygų iliustracijas ir Garbės premiją - už etnografines lėles. Vos po metų už tas pačias lėles pelno medalį Tarptautinėje dailiųjų amatų parodoje Berlyne.

Antrasis pasaulinis karas užklumpa Domicelę dar Paryžiuje. Lietuvos atstovybė siūlo talentingai dailininkei likti Prancūzijoje arba vykti į Šveicariją, bet ji išskuba į Lietuvą pas du paliktus vaikus, Giedrę ir Ramoną.

Pritapti pokario Lietuvoje

1940 m. Tarabildienė laimi Valstybinę taupomųjų kasų premiją (nepriklausomos Lietuvos Respublikos oficialų įvertinimą) už iliustracijas Jono Balio tautosakos rinktinei „Šimtas liaudies baladžių“. Gratažo (medžio raižinio imitacija) technika sukurti folklorinio stiliaus raižiniai šiandien laikomi etapiniu ne tik Tarabildienės, bet ir visos XX a. lietuvių grafikos darbu. Dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės teigimu („Dailė“, 2012/2), „Tarabildienė sukūrė pagrindą mokyklos, kuri tvėrė nelabai ilgai, bet kurį laiką buvo vertinama kaip nacionalinio meno etalonas“. Sulaukusi rimtų pasekėjų (Albina Makūnaitė, Aldona Skirutytė), pati kanono autorė nukrypusi į visai kitokį, sovietinio oficiozo dvasią atitinkantį stilių. (Vėl cituoju: „...tarsi niekada nemačiusi nei lietuvių liaudies meno, nei Paryžiaus“.)

Ten pat teigiama, kad Domicelė Tarabildienė simpatizavo kairiųjų ideologijai ir noriai prisidėjo prie naujosios santvarkos rėmėjų, didžiavosi lietuviškos leninianos pradininkės vardu („Kaip aš kūriau didžiojo Vado portretą“, „Kauno tiesa“, 1963 m. balandžio 21 d.). Manau, kairuoliškos pažiūros, kaip ir priklausymas Rericho draugijai (to paties, kuris pranašavo laisvę, atjosiančią ant raudono žirgo iš Rytų), buvo visiškai suprantama inteligentų laikysena. O dėl tos „leninianos pradininkės“... Gal stalininiais ir postalininiais laikais tai būta tik ideologinio kamufliažo, mimikrijos. Būdas ikisovietiniais laikais išgarsėjusiai menininkei, „paryžietei“ apsaugoti save ir savo keturis vaikus nuo įtarinėjimų nelojalumu sistemai. Buvo vienintelė šeimos maitintoja ir gynėja - tad kas ją galėtų pasmerkti? Juolab kad 1970-ųjų metų, aštuntojo dešimtmečio linoraižiniai ją vėl grąžino prie tautinio meno ištakų, prie savo vertingiausiųjų atradimų (ciklai „Moterys ir jūra“, „Gamtos apsauga Nidoje“, kt.). Ypač džiaugėsi Norberto Vėliaus užsakymu iliustruoti jo parengtas lietuvių etiologines sakmes „Kaip atsirado žemė“. Penkiolika monotipijų sukūrė jau sunkiai sirgdama. 1986 m. „Vagos“ išleistos knygos nebespėjo pamatyti.

Beje, apie nepagydomą ligą žinojo tik šeimos nariai. Artimiausi kaimynai Valerija ir Rimantas Dichavičiai nieko neįtarė net pakviesti nufotografuoti jos savo dirbtuvėje. Parodą lydintį katalogą puošia net kelios Valerijos darytos nuotraukos. Paskutinėje Domicelė žvelgia iš balkono į saulės užlietą darbo stalą... Kitą dieną po fotosesijos ji iškeliavo. Prašė artimųjų niekada neminėti jos mirties dienos.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net