2010 m. pabaigoje, šalia kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje bei Dainų ir šokių švenčių tradicijos Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, mūsų kultūros paveldo dalis - sutartinės - buvo įtrauktos į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tai - unikalus lietuvių tradicinės muzikos fenomenas.
Sutartines saugo UNESCO
Dr. Daivos Račiūnaitės-Vyčinienės ne tik tarptautiniam vertintojų teismui parengta „Sutartinių byla“, bet ir jos vadovaujamo sutartinių giedotojų „Trys keturiose“ kolektyvui japonai išsakė gausybę komplimentų. Tai sutartinio dainavimo pagrindai, giedoti archajiškose apeigose, spėjama, kad turėję net hipnotinį poveikį. Tokio giedojimo pavyzdžių dar galima rasti bulgarų, serbų, juodkalniečių, albanų, net juodaodžių daugiabalsiame dainavime. Visi tyrinėtojai pripažįsta, kad tai labai senas muzikinis palikimas, atėjęs iš senųjų genčių. Daug ką apie sutartinių reikšmę galime tik spėlioti iš jų tekstų, nes pastabų ar komentarų, kaip, kada buvo atliekamos sutartinės, yra likę labai mažai. Lietuvoje turimą informaciją palyginus su kitomis kultūromis, galima teigti, kad sutartinės anksčiau yra buvusios tam tikro elito, išskirtinių asmenų sfera, ir nors žodžius ar šokių judesius galėjo mokėti visa bendruomenė, jų gilioji, slaptoji prasmė buvo žinoma tik išrinktosioms, tikrosioms apeigų atlikėjoms. Sutartinių esmei nusakyti galioja dėsniai, būdingi visai ritualinei muzikai apibūdinti: nekeisti nei muzikos, nei žodžių, tai - tam tikras tabu.
Anksčiau buvo manyta, kad sutartinės plačiai buvo dainuojamos ir grojamos visoje Lietuvoje, bet tyrimai patvirtino kitą tiesą: jos plačiai paplitusios Lietuvos šiaurrytiniame pakraštyje: Anykščių, Biržų, Ignalinos, Molėtų, Pasvalio, Panevėžio, Rokiškio, Širvintų, Švenčionių, Utenos, Zarasų rajonuose. Tai lyg ir liudija, kad būtent čia yra ir Lietuvos valstybės ištakos. Pirmosios užuominos apie sutartines mus pasiekė tik iš XVI amžiaus M.Strijkovskio „Kronikos“. XIX a. S.Stanevičius ir S.Daukantas savo raštuose pamini patį žodį „sutartinė“. Sutartinės skirstomos į darbo, vestuvines, kalendorines, karo, humoristines. Gausiausia sutartinių rūšis - darbo sutartinės. Daugeliui atrodo, kad šios sutartinės buvo giedamos dirbant patį darbą. Tai netiesa. Visi pabrėžia, kad sutartinės buvo giedamos prieš darbą ar tarp darbo - ryte, per pietus ir vakare, tikintis gero derliaus, gero darbo ar tiesiog dėkojant už būsimą derlių. Giedojimą būtinai lydėdavo ir tam tikros apeigos, kurios priklausė nuo konkretaus darbo. Sutartinių giedojimas plito mažame, uždarame rate. Tai būdavo trys penkios tos pačios šeimos ar kaimo moterys, kurios intensyviai bendravo ir savo giedojimą nuolatos tobulino. Todėl ir manyta, kad taip iš kartos į kartą buvo perduota mažai pakitusi sutartinių giedojimo tradicija. M.Miežinis užrašė vienos giedotojos pasakojimą, kad anksčiau jos būdavo vadinamos raganomis, o jaunuoliai net bijodavę jas imti į žmonas... Daugiausia iki mūsų atėjusių sutartinių giedojimo pavyzdžių yra moterų. Tiesa, prie kai kurių sutartinių yra pastabų, kad šią sutartinę giedodavo vyrai. Vis dėlto sutartinių tradicija moteriška, matyt, todėl, kad dauguma jų susijusios su senaisiais žemdirbių darbais, kurie dažniausia buvo dirbami moterų. Tai visose žemdirbių tautose moteriška sfera ir vyrams tiesiog neprieinama. Matyt, tai tiesiogiai susiję su žemės, Žemynos garbinimu, o ji, kaip ir moteris, teikia gyvastį.
Sutartinės šiandieninėje Aukštaitijoje
Nenuostabu, kad būtent Aukštaitijos etniniame regione yra skiriama daug dėmesio šios tradicijos atgaivinimui. Pirmoji aukštaitiškų sutartinių šventė „Kokių sudarysma“ 2006 m. buvo sumanyta kupiškėnės Almos Pustovaitės ir vyko Kupiškyje. Dabar kiekvienas Aukštaitijos rajonas tokio pobūdžio šventę organizuoja savo rajone vis kitokiu - rajonui būdingu - pavadinimu. 2007 m. tokia šventė vyko Biržuose, 2008 m. - Rokiškyje, 2009 m. - Kupiškyje, 2010 m. - Pasvalyje, 2011 m. - Zarasuose, 2012 m. - Švenčionyse, 2013 m. - Ukmergėje, 2014 m. - Anykščiuose, 2015 m. - Panevėžyje. Būtent nuo 2015 m. ji įgijo prioritetinio renginio statusą, nes kultūros ministro įsakymu buvo įtraukta į Lietuvoje rengiamų tęstinių prioritetinių meno mėgėjų 2015-2017 m. renginių sąrašą, kuriame numatoma ir šventės rengimo vieta. Tai palengvina organizatorių gyvenimą, nes lengviau tenkinami parengti projektai.
Jau vienuoliktasis Aukštaitijos regiono sutartinių festivalis šiemet atkeliavo į Ignaliną. Švenčionių ir Ignalinos krašte sutartines, skirtas giedoti lankant želiančius rugius pavasarį, giedodavo net iki Antrojo pasaulinio karo. Kai kuriuose kaimuose tai išliko ir po karo, tačiau viskas nutrūko susikūrus kolūkiams... Sugrąžinti šią tradiciją Ignalinos kraštui jau seniai bando (dabar jau buvusi) Aukštaitijos nacionalinio parko kultūrologė Sigutė Mudinienė. Ji bene vienintelė šiame krašte nuosekliai besirūpinanti dainuojamuoju paveldu, sukūrusi ansamblį „Čiulbutė“, kurio nariai stengiasi ir savo kasdienį gyvenimą gyventi nenusižengdami senajai moralei ir tradicijai. ANP direkcijos organizuojami renginiai (Sekminės, Medkopio pabaigos ir kt.) jau trečią dešimtmetį daro Ignalinos rajoną išskirtiniu. Šiųmetinė „Sutarjėla“, bene brandžiausiai tradicinę kultūrą pristatantis renginys, kurį parko žmonės paskyrė sezono atidarymo rajone pradžiai paminėti, ir vyko pačiame mieste. Į renginį buvo eita palaipsniui, nuosekliai, publikai buvo sudarytos galimybės iš anksto susipažinti su šia tradicija: balandžio mėnesį Parko gamtos mokykloje vyko sutartinių mokymai rajono mokiniams, tą pat mėnesį mokytojai ir kultūrininkai buvo pakviesti į praktinį seminarą, kurį vedė sutartinių tradicijos Lietuvoje gaivintoja - dr. D.Vyčinienė, o miestelėnai apie sutartinių ypatumus galėjo išgirsti Ignalinos viešojoje bibliotekoje.
Šventę vedusi jos sumanytoja S.Mudinienė ir raganiškų moteriškų sutartinių giedotojų kerų nebijąs Kęstutis Žemaitis pasirodymus pradėjo nuo ignaliniečių „Čiulbutės“, juos tęsė svečiai: festivalio sumanytojos kupiškėnės A.Pustovaitės „Kupkiemis“ ir „Vijūnytė“, kauniečių „Kadujo“, „Sasutalas“, „Gaudė“, VDU folkloro ansamblis „Linago“, kernaviškiai iš „Megrindos“ ansamblio, Kėdainių r. Krakių ansamblis „Žiedupė“, kaimynų Lazdinių - Adutiškio folkloro ansamblis, vis tobulėjantis Adutiškio pagrindinės mokyklos ansamblis „Vosilkėlė“, anykštėnų „Abelėla“, švenčionėliškių „Lakiūtė“, uteniškių „Sėdauta“ ir sutartinių giedojimo pradininkė Utenos apskrityje zarasiškė R.Vitaitė su ansambliu „Seluona“. Profesionalumu stebino dr. D.Vyčinienės sutartinių giedotojų ansamblis „Trys keturiose“, visų labai laukta Rugiaveidė (Daiva Steponavičienė) su dukra. Tik įsiklausykite - kokie skambūs ir mistiški kolektyvų pavadinimai!
Labai vertintinas projekto rengėjos S.Mudinienės noras kuo daugiau tradicijos pažinimo elementų perduoti jaunimui. Sveikintinas jos sumanymas į šventės programą įtraukti jaunuosius dizainerius su sukurtomis rūbų kolekcijomis etnine tema. Tai - Utenos kolegijos Aprangos dizaino ir technologijos studijų programos absolventės E.Kušleikienės „Etno ritmu“, „Ralio ralio“, VDU Telšių fakulteto kostiumo dizaino studentės I.Spirytės - „Pasivaikščiojimas miške“, R.Liekytės - „Etmoralė“, T.Tupikaitės-Šemeklienės - „Kopų dvasia“ ir studenčių grupės - „Etno atgarsiai“. Tai ne tik stimulas jaunimui analizuoti etnines subtilybes, bet ir galimybė jas parodyti moderniai, jaunimui priimtinai ir net pačioms kūrėjoms patobulinti žinias stebint profesionalios archeologės D.Steponavičienės (Rugiaveidės) atkurtus istorinius lietuvių kostiumus. D.Steponavičienė pristatė senojo (I-IV a.), vidurinio (V-VIIa.) ir vėlyvojo (IX-XIIa.) geležies amžiaus senovės baltų kostiumų kolekcijas, jas komentavo. Visos šventės metu veikė „Pajautos“ - archeologijos klubo, demonstruojančio senuosius amatus, kiemelis. Klubas rajone lankosi jau antrą kartą (pirmą kartą ANP sezono atidarymo šventėje Palūšėje „Žvilgsnis į praeitį“), bet šį kartą apsilankiusieji galėjo pamatyti didesnę veiklų įvairovę: dirbinius iš odos, stiklo karoliukų, gintaro amuletų, papuošalų ir rūbų detalių gamybos, senovinius mezgimo būdus, puodų žiedimą ir išradinguosius kaltanėniškius Breidokus su pynimo būdais. Kas pageidavo, galėjo nusikaldinti „Sutarjėlos“ festivalio monetą ir net pasiruošti pinigėlių artėjančiam Ignalinos gimtadieniui.
Iš viso birželio 4 d. vykusioje šventėje dalyvavo septyniolika kolektyvų, daugiau nei pusantro šimto dalyvių. Šis gražus tradicijų puoselėtojų būrys, sceną palikęs populiariesiems „Antikvariniams Kašpirovskio dantims“ ir bardui Kristijonui Ribaičiui, išvažiavo ateinančios vasaros, jos galių ir dovanų garbinti ant archajiškojo Ladakalnio, kuriame, manoma, buvus deivės Lados aukavietė. Scenarijaus autorė J.Narbutaitienė į šventės ceremoniją gražiai įpynė per visus festivalius keliaujančią margaspalvę juostą: iškiliai ją priėmė iš panevėžiečių organizavusių pernai ir atsakingai perdavė molėtiškiams, kurių rajone sutartinės skambės kitąmet.
Subtili, brangintina šventė baigėsi, kaip baigiasi ir kūrybingos Aukštaitijos NP kultūrologės Sigutės Mudinienės prižiūrėtas dar vienas Parko kūrybinis etapas. Su šia švente Sigutė atsisveikino su patirtimi parke, nes laimėjo konkursą ir pradės dirbti pasienio tarnyboje. Tai dar viena paskata valstybės įstaigoms pagalvoti, kad kultūros žmonėms reikia skirti daugiau dėmesio, kad jie turi savo asmeninius gyvenimus, kad nenormuotas darbo laikas turi būti įvertintas ir kad tai ne ištisinė šventė, kaip kai kurie mano, o kruopštus, atsakingas ir visų dvasios kūrybiškumo galių, kurių reikia ir kultūrininkų šeimoms, reikalaujantis darbas. Problemą jau vėluojama spręsti, patyrusių, atsidavusių kultūrininkų būrys sparčiai mažėja, bet gal dar ne per vėlu? Juk nenorėsime, kad mūsų nacionalinę kultūrą saugotų ir puoselėtų verslininkų prisikviesta darbo jėga iš kitų šalių...
Parengta pagal savaitraštį „Respublika"