Sugrįžęs būtasis A.Grikevičiaus laikas

Kaip autobiografija pralaimi gyvai pažinčiai su jos autoriumi, taip ir prisiminimų knyga užleidžia pozicijas liudijimui balsu. Tiesa, Aurimo Švedo ir Linos Kaminskaitės-Jančorienės „Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičius“ - nei autobiografija, nei prisiminimai, nors joje esama ir vieno, ir kito. O „Skalvijos“ kino centro salėje, be to, skambėjo pažįstamas režisieriaus balsas.

Ekrane bėgo 1966 metų dokumentinio filmo „Laikas eina per miestą“ kadrai, kai kurių kino kritikų laikomi chrestomatiniais. Restauruotas A.Grikevičiaus (1935-2011) dokumentinis filmas, vienas įdomiausių kino bylojimų apie Vilnių, praėjusį ketvirtadienį buvo parodytas pirmą kartą.

Jis sužadino prisiminimus režisieriui, operatoriui Algirdui Tarvydui, tuomet talkinusiam operatoriui Zacharijui Putilovui. Pasakojo, kaip A.Grikevičius dalyvavo filmuojant epizodus, kaip keldavosi į Šv.Jonų Bažnyčios bokštą, kaip kiekvienas kadras gimė iš dešimčių kadrų, kaip teko kai kuriuos iš jų, stingant reportažinių situacijų, filmuoti organizuojant. Kas rytą susitikę šeštą valandą pradėdavo dienos kelionę, į kurią A.Grikevičius kaskart ateidavo ką nors nauja per naktį sugalvojęs. „Laikas eina per miestą“ - tai keturi mėnesiai įtempto darbo, tai trys kilometrai juostos, iš jų šeši šimtai metrų - balto žirgo „plaukimui“ pro dabartinę prezidentūrą nufilmuoti. A.Tarvydas sakė taip ir nesupratęs, kaip arklys paklusdavo režisieriaus valiai. „Paskui A.Grikevičius vienas užsidarė montažinėje, - sakė A.Tarvydas, - ten ir gimė filmas“.

Nepaprastus režisieriaus gebėjimus montažinėje yra pastebėjęs ir „Jausmų“ bei „Ave vita“ operatorius Jonas Tomaševičius: „Jo gabumus montuoti išnaudojo ne tik Vytautas Žalakevičius, bet ir kiti, - niekas nemokėjo dirbti taip, kaip jis. Filmuodamas jis laikėsi taisyklės, kurią vis pakartodavo: jeigu filmuoji sceną ir grupė žino, kad žinai kaip, ją visuomet nufilmuosi; jei nelabai žinai, kaip filmuot, o grupė to nežino, dar kaip nors nufilmuosi, bet jeigu nežinai ir jie tai žino, geriau neik į filmavimą. Atsimenu, kaip filmuojant „Ave vita“ jei kas nepavykdavo, jis taip trenkdavo megafoną žemėn, kad iš jo tik plokštė likdavo“...

A.Grikevičiaus reiklumą istorinėms detalėms akcentavo kino dailininkas Galius Kličius, kuriam dalyvavimas filmo „Faktas“ kūrime buvo tiek įdomus, tiek sunkus. „Istorizmas pastebimas visose Almanto juostose, - pasakojo G.Kličius, - jis, kiek įmanoma, stengėsi įlįsti į kiekvieną smulkmeną. Pavyzdžiui, surenka visą grupę ir klausia, kaip moterys matuojasi suknelę pas siuvėją, o Jelena Solovej sako: „Eto tak prosto: nadevaješ i smotriš v zerkalo“. („Tai paprasta: apsirengi ir žiūri į veidrodį“ - rus.) Jam ne taip buvo svarbu, gražu, ar negražu, bet ar tai tikra, - jo požiūris nebuvo paviršutiniškas“.

„Dirbau su Almantu penkiuose filmuose, - skaičiavo operatorius Donatas Pečiūra, - tai didžiulė mano kūrybinio darbo dalis ir didžiulė mano gyvenimo dalis, praleista su juo. Gaila, kad bendras darbas nutrūko gana anksti: išvažiavau 1990 metais į Čikagą švęsti Naujųjų metų ir tas šventimas užsitęsė 16 metų. Pažinojau jį dar nuo Maskvos laikų, pirmųjų jo studijos laikų, paskui per tą filmą, kurį šiandien matėm, artimiau susipažinau Vilniuje. Du milžinai Lietuvos kine - Žalakevičius ir Grikevičius. Niekas tuo abejoti negali. Laikoma, kad Žalakevičius didesnis, nes išėjęs į tarptautinius vandenis, daugiau sukūręs, bet Almantas lietuviškame kine pasiekė net daugiau negu Žalakevičius. Pažiūrėkime, koks geriausias visų laikų lietuviškas filmas? „Jausmai“. Koks vienintelis lietuviškas kino filmas, patekęs į pagrindinę Kanų kino festivalio programą? Vėlgi Grikevičiaus „Faktas“. Pats Žalakevičius labai dažnai kreipdavosi į jį, kad tas pažiūrėtų jo nufilmuotą medžiagą, kad pažiūrėtų, ką galima dar padaryt montuojant, ir Almantas niekados neatsisakydavo, jeigu jo kas nors prašydavo pagalbos“.

Apie metą, kai režisieriaus A.Grikevičiaus laikas bėgo nekuriant kino, patiriant netgi savo aplinkos išdavystę, pasakojo rašytojas Alvydas Šlepikas, dedikavęs jam savo romaną „Mano vardas - Marytė“. Tais kriziniais Lietuvos kinui metais, kai tik sukrieji ir tai ne visada gebėdavo išmušti pinigų, A.Grikevičius bandė režisuoti teatre, ir tie jo pora bandymų, anot A.Šlepiko, pareikalavo daug nervų ir baigėsi niekuo. Dėl to, kad A.Grikevičius jautėsi išduotas, rašytojas linkęs kaltinti aktorius, režisierius, teatro terpę, kuri jo nepriėmusi. A.Šlepikas, kuris yra ne tik rašytojas, bet ir aktorius, sako pats dalyvavęs tose repeticijose, viską matęs iš arti, bet nuo jo niekas nepriklausę. Po A.Grikevičiaus laidotuvių - keistas sutapimas - grįžęs iš kapinių sakosi sulaukęs Rašytojų sąjungos leidyklos vyr. redaktoriaus Valentino Sventicko skambučio, šis pasiūlęs parašyti knygą pagal nerealizuotą vaidybinio filmo apie vilko vaikus scenarijų. Kadangi jį buvo nunešęs režisieriui, klausėsi jo patarimų, diskutavo ir net kai kas iš tų pokalbių yra perėję į knygą „Mano vardas - Marytė“, tad negalėjo jos išleisti be dedikacijos A.Grikevičiui.

Taigi buvo jaukus prisiminimų vakaras, buvo salė, pilna jaunų smalsių žmonių, buvo knyga, kurią net nežinant turinio traukia imti į rankas - regis, tai viena gražiausiai pastaruoju metu išleistų biografinio žanro knygų. Tik vieną dalyką norėtųsi iš vakaro išmest. Programon įrašytą vyną, kuris žmonių tirštumoje net inteligentus paverčia mase.