×
(1/2) ATGIMIMAS. Gediminas Karalius mano, kad grįžti į tėviškę svarbu ne tik dėl savęs, bet ir dėl šviesesnės Lietuvos kaimo ateities. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.
Atsisiųsti
(2/2) SUGRĮŽIMAS. Paminklas Vyčio apygardos partizanams iškilo toje vietoje, kur buvo išmintas skulptoriaus vaikystės takelis į mokyklą. Gedimino Karaliaus nuotr.
Atsisiųsti
2 nuotr.
ATGIMIMAS. Gediminas Karalius mano, kad grįžti į tėviškę svarbu ne tik dėl savęs, bet ir dėl šviesesnės Lietuvos kaimo ateities. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.
Pusę amžiaus praleidus Vilniuje, ir kultūrine, ir patogumo prasme suaugus su didmiesčio gyvenimo būdu, pasitraukti į provinciją reikia drąsos. Arba labai rimtos priežasties. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas skulptorius Gediminas Karalius ją turėjo. Jis nepajėgė atsispirti gimtinės traukai, troškimui grąžinti skolą už tai, kad išugdė, subrandino kūrybai. Dabar menininko dienos bėga tose vietose, kur gyveno jo tėvai, seneliai, proseneliai.
Jau keleri metai, kai G.Karalius į Vilnių parlekia tik būtinybės genamas. Poliklinika, buities reikalų prievolė, vienas kitas susitikimas - ir atgal į Vadoklius, mažą miestelį Panevėžio rajone. Ten, kur Karaliai gyveno nuo XVII amžiaus, o gal dar anksčiau, tiesiog giminės atmintis toliau nesiekia. Jei mėgtų viską tvarkingai sudėlioti į lentynas, vykdamas į Vadoklius jis tikriausiai sakytų: „Grįžtu namo“. Nes tik toje vietoje, iš kurios užaugęs išvyko į platųjį pasaulį, į kurią parvyko po daugiau nei pusės amžiaus, kūrėjas randa džiaugsmą ir ramybę.
Grįžta ne tik gandrai
Kaip atsitiko, kad, turėdamas puikias sąlygas ir gyventi, ir kurti sostinėje, menininkas vieną dieną ėmė ir grįžo į tas vietas, kuriose, be sentimentų, jo niekas nelaukė?
„Kodėl? Todėl kad gandrai grįžta. Kadaise galvojau, kas verčia juos vis parskristi į tas pačias vietas. Greičiausiai čia buvo jų tėvynė. Per laiką viskas keitėsi: pasislinko žemės centras, pasitraukė poliai, o gandrų atmintis liko“, - neabejojo G.Karalius.
O jeigu paukščiai neapleidžia protėvynės, argi gali jos traukai atsispirti žmogus. Juolab kad išvykti ir vėl grįžti - Karalių giminės tradicija. Pats menininkas gimė Kaune, paskui jo šeima kraustėsi iš vienos vietos į kitą, kol grįžo į gimtąsias vietas - Karalių kaimą Panevėžio rajone. Mokyklą Gediminas lankė jau Vadokliuose.
Be prigimtinės atminties, kūrėją į Vadoklius vedė ir praktinės priežastys - svajonė įsirengti tokias dirbtuves, kuriose jam, skulptoriui, nebūtų per ankšta. „Na, dar idealizmas - pagelbėti, parodyti kitokį pasaulį“, - pridūrė G.Karalius.
Griūva, kai nestatai
„Atsimenu, guliu klojime ant šieno ir galvoju: turbūt aš jau greit nebegrįšiu. Tądien iškeliavau į Kauną, mokytis Stepo Žuko dailės technikume, - ryškų prisiminimą, kokių minčių lydimas paliko gimtuosius namus, išsaugojo menininkas. - Vėliau pas tėvus parvažiuodavau dažnai, bet neketinau čia kurti šeimos ar užsiimti kūryba“.
Jaunystės nuojauta, kad grįžti greitai neteks, neapgavo. Į Vadoklius jis persikėlė tik prieš kelerius metus, nors rengti vietą sau - gyventi ir kurti - pradėjo gerokai anksčiau. Ilgą procesą kūrybiškai įprasmino net Panevėžyje surengta fotografijos paroda „Atsisveikinimas su Vilniumi“.
„Jau keičiantis laikams Vadokliuose, vos už trijų kilometrų nuo tėviškės, pardavęs keletą darbelių nusipirkau namą. Teberenovuoju jį, tebestatau, tebetveriu tvoras. Aplink tik ir kalba: viskas griūva, - stebėjosi G.Karalius. - Katras nestato, tam ir griūva. Turėdamas pinigų ir neturėdamas, turėdamas jėgų ir neturėdamas, užsispyręs dieną dienon kažką darau“.
Vadokliuose jis įsirengė tokias dirbtuves, apie kokias Vilniuje tik pasvajodavo. Skulptūrai kurti reikia erdvės, o čia jos turi į valias. Būtent šiose dirbtuvėse gimė tarp Vadoklių ir Mikėnų iškilęs paminklas, kuriuo įamžintas Vyčio apygardos partizanų atminimas.
Gerai ir 5 litai. Kad tik Lietuvoje
Kūrybines mintis pagerbti lietuvių laisvės kovas G.Karalius brandino seniai. Jų įgyvendinimą paspartino sunkiai dirbant Austrijoje praleistos vasaros. Tuo metu G.Karalius dirbo Vilniaus dailės akademijos prorektoriumi, atlyginimai buvo maži, todėl kasmet atostogų metu vykdavo ten, kur už profesionalo darbą mokami normalūs pinigai. Vos akademijoje baigdavosi stojamieji egzaminai, jis sėsdavo į traukinį ir skubėdavo į Austriją, atgal grįždavo tik prieš pat naujuosius mokslo metus spalį.
„Pardaviau vasaras šlifuodamas akmenis, statydamas fontanus... Tam reikia daug jėgos, nualinau sąnarius, pavargau. Ir galvoju, kam man visa tai - geriau penki litai Lietuvoj negu penkiasdešimt užsienyje. O atvažiavęs panorau kažką nuveikti tėviškės labui“, - apie duoklę gimtosioms vietoms pasakojo menininkas.
Vietą partizanų atminimui įamžinti jis buvo nusižiūrėjęs pačiuose Vadokliuose, ten, kur sovietai vykdė žiaurias egzekucijas: šaudė partizanus, vertė jų kūnus į žvyrduobę ir stebėjo, kas ateis atiduoti paskutinės pagarbos. G.Karaliui ir šiandien akis temdo ašaros prisiminus matytus įvykius. Egzekucijų vieta buvo priešais jo mokyklą.
Tačiau tuo metu skulptorius sulaukė pasiūlymo kurti paminklą visos Vyčio apygardos partizanams, jų rėmėjams ir ryšininkams ir priėmė jį kaip likimo dovaną. Šiam darbui jis paskyrė dešimt metų. „Tai ir mano dalis, ir mūsų visų dalis“, - kurdamas Vyčio paminklą G.Karalius galvojo apie mūsų visų bendrą skausmą, vieną tautos kelią, istorinę patirtį.
Jaunystės kaimo nebėra
Vėl priartėjusioje tėviškėje menininko laukė ne tik kūrybiniai atradimai, bet ir nusivylimai. Vadokliuose jis tikėjosi rasiąs senąsias tradicijas, žmonių santykius, bendruomenės sanklodą, kurią paliko prieš pusę amžiaus ir kurios ilgėjosi.
„Savo atsiminimus idealizavau. Ką palikau, nieko neradau. Kas pakito? Žmogus. Sakoma, kunigą sutana daro, o žmogų formuoja įstatymai. Dabar talkos negali sukviesti, jos nunyko. Nunyko ir darbas. Atsirado išmokos įstatymas - žmonės ėmė gimdyti vaikus tam, kad išsilaikytų, pavertė tai verslu. O vyrai neturi ko veikti, trinasi apie miestelio parduotuvę ir geria. Ir net moterys. Todėl ir statom visokias vaikų ugdymo įstaigas, dienos centrus... Ne tik Vadokliuose taip yra, visur šalyje“, - apgailestavo G.Karalius.
Dabartinės visuomenės skauduliai provincijoje ypač matomi. Kaip ir juos atvėrusios priežastys. Menininkui akivaizdu, kad žmogui nebelieka galimybės stiebtis, kai mokymas paverstas mokamu ir atskirtas nuo asmenybės ugdymo.
„Pirmiausia turi tapti žmogumi, tik paskui specialistu. Tikėjomės, kad savaime užaugs karta, kuri bus doresnė, atsakingesnė už išugdytą sovietmečio. O kas atsitiko? Užaugo tokia karta, kuri gerokai pralenkė ano meto nusikaltėlius, ir net teisti jų negalima, nes dar nepilnamečiai. Mes patys šitai padarėme, mes patys kalti. Tėtis vis kalbėdavo apie žmogaus sąžinę. Ją gauname su motinos pienu, iš artimiausios aplinkos. Tik kai prabyla sąžinė, tampi žmogumi, ne įstatymai juo padaro“, - įsitikinęs G.Karalius.
Įsitvirtinęs provincijoje kaip savas, menininkas rado ir gražių dalykų. Žmonės išsaugojo poreikį burtis į bendruomenes, gyventi ne vien asmeniniais, bet ir aplinkos reikalais.
„Grynas išsigalvojimas, kad mes džiaugiamės, kai kaimynui blogai. Tai mitas, kažkodėl vis kalamas mums į galvą. Atjautos kaime daug. Jei ką nors ištinka bėda, susidaro ilgiausi aukotojų sąrašai. Kad ir alkoholiko namai sudega, ir jo gaili, atjaučia“, - tvirtino G.Karalius.
Eglės Žalčių Karalienės likimai
Skaudžiausia menininkui stebėti, kaip jį supantys žmonės praranda geresnio gyvenimo viltį.
„Čia mes galime ir rojų pasidaryti, ir pragarą. Kas nenori tame pragare gyventi, pasipusto padus ir važiuoja. O ten jaunus žmones pasitinka pavojai: jie mokosi, gauna darbus, veda, vaikus leidžia į mokyklas. Ir jau sunku grįžti, kaip Eglei Žalčių Karalienei. Turėtume susikurti nerašytas taisykles, kad gali žmogus išvažiuoti trumpam, sezonui, bet turi grįžti. Arba tik tuos išleisti, kurie čia palieka šeimas, kad grįžtų...“ - receptų, kaip išsaugoti tautą, jos gyvastį, ieškojo G.Karalius.
Kiek belikę, pavyzdžiui, Vadoklių miestelio? Menininkas prisimena, kad prieš penkiolika metų, kai ieškota vietos paminklui Vyčio apygardos partizanams, ir klebonas, ir bendrovės pirmininkas nepritarė minčiai statyti jį Vadokliuose.
„Jie sakė, kad Vadokliai miršta, kad jau tuoj viskas baigsis, todėl ir paminklo jokio nereikia. Tada aš verkiau... Bet paminklas iškilo, Vadokliai nenumirė ir niekada nenumirs“, - tikino menininkas.
Jis pats nuolat sulaukdavo siūlymų likti ir dirbti kūrybinį darbą užsienyje - kvietė ir austrai, ir vokiečiai. Kvietė tokiu laiku, kai Lietuva tik stojosi ant kojų ir iki vakarietiškos gerovės dar buvo labai toli.
„Mačiau, kad ČIA bus. Neleidau, kad mane vestų didybė ar išskaičiavimas, - apsisprendimą dirbti Lietuvoje paaiškino G.Karalius. - Juk kas tie pinigai, kai už juos turi sumokėti tokią kainą - būti atskirtas nuo savo bendruomenės. Baisią nostalgijos kainą“.
Pusę amžiaus praleidus Vilniuje, ir kultūrine, ir patogumo prasme suaugus su didmiesčio gyvenimo būdu, pasitraukti į provinciją reikia drąsos. Arba labai rimtos priežasties. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas skulptorius Gediminas Karalius ją turėjo. Jis nepajėgė atsispirti gimtinės traukai, troškimui grąžinti skolą už tai, kad išugdė, subrandino kūrybai. Dabar menininko dienos bėga tose vietose, kur gyveno jo tėvai, seneliai, proseneliai.
Jau keleri metai, kai G.Karalius į Vilnių parlekia tik būtinybės genamas. Poliklinika, buities reikalų prievolė, vienas kitas susitikimas - ir atgal į Vadoklius, mažą miestelį Panevėžio rajone. Ten, kur Karaliai gyveno nuo XVII amžiaus, o gal dar anksčiau, tiesiog giminės atmintis toliau nesiekia. Jei mėgtų viską tvarkingai sudėlioti į lentynas, vykdamas į Vadoklius jis tikriausiai sakytų: „Grįžtu namo“. Nes tik toje vietoje, iš kurios užaugęs išvyko į platųjį pasaulį, į kurią parvyko po daugiau nei pusės amžiaus, kūrėjas randa džiaugsmą ir ramybę.
Grįžta ne tik gandrai
Kaip atsitiko, kad, turėdamas puikias sąlygas ir gyventi, ir kurti sostinėje, menininkas vieną dieną ėmė ir grįžo į tas vietas, kuriose, be sentimentų, jo niekas nelaukė?
„Kodėl? Todėl kad gandrai grįžta. Kadaise galvojau, kas verčia juos vis parskristi į tas pačias vietas. Greičiausiai čia buvo jų tėvynė. Per laiką viskas keitėsi: pasislinko žemės centras, pasitraukė poliai, o gandrų atmintis liko“, - neabejojo G.Karalius.
O jeigu paukščiai neapleidžia protėvynės, argi gali jos traukai atsispirti žmogus. Juolab kad išvykti ir vėl grįžti - Karalių giminės tradicija. Pats menininkas gimė Kaune, paskui jo šeima kraustėsi iš vienos vietos į kitą, kol grįžo į gimtąsias vietas - Karalių kaimą Panevėžio rajone. Mokyklą Gediminas lankė jau Vadokliuose.
Be prigimtinės atminties, kūrėją į Vadoklius vedė ir praktinės priežastys - svajonė įsirengti tokias dirbtuves, kuriose jam, skulptoriui, nebūtų per ankšta. „Na, dar idealizmas - pagelbėti, parodyti kitokį pasaulį“, - pridūrė G.Karalius.
Griūva, kai nestatai
„Atsimenu, guliu klojime ant šieno ir galvoju: turbūt aš jau greit nebegrįšiu. Tądien iškeliavau į Kauną, mokytis Stepo Žuko dailės technikume, - ryškų prisiminimą, kokių minčių lydimas paliko gimtuosius namus, išsaugojo menininkas. - Vėliau pas tėvus parvažiuodavau dažnai, bet neketinau čia kurti šeimos ar užsiimti kūryba“.
Jaunystės nuojauta, kad grįžti greitai neteks, neapgavo. Į Vadoklius jis persikėlė tik prieš kelerius metus, nors rengti vietą sau - gyventi ir kurti - pradėjo gerokai anksčiau. Ilgą procesą kūrybiškai įprasmino net Panevėžyje surengta fotografijos paroda „Atsisveikinimas su Vilniumi“.
„Jau keičiantis laikams Vadokliuose, vos už trijų kilometrų nuo tėviškės, pardavęs keletą darbelių nusipirkau namą. Teberenovuoju jį, tebestatau, tebetveriu tvoras. Aplink tik ir kalba: viskas griūva, - stebėjosi G.Karalius. - Katras nestato, tam ir griūva. Turėdamas pinigų ir neturėdamas, turėdamas jėgų ir neturėdamas, užsispyręs dieną dienon kažką darau“.
Vadokliuose jis įsirengė tokias dirbtuves, apie kokias Vilniuje tik pasvajodavo. Skulptūrai kurti reikia erdvės, o čia jos turi į valias. Būtent šiose dirbtuvėse gimė tarp Vadoklių ir Mikėnų iškilęs paminklas, kuriuo įamžintas Vyčio apygardos partizanų atminimas.
Gerai ir 5 litai. Kad tik Lietuvoje
Kūrybines mintis pagerbti lietuvių laisvės kovas G.Karalius brandino seniai. Jų įgyvendinimą paspartino sunkiai dirbant Austrijoje praleistos vasaros. Tuo metu G.Karalius dirbo Vilniaus dailės akademijos prorektoriumi, atlyginimai buvo maži, todėl kasmet atostogų metu vykdavo ten, kur už profesionalo darbą mokami normalūs pinigai. Vos akademijoje baigdavosi stojamieji egzaminai, jis sėsdavo į traukinį ir skubėdavo į Austriją, atgal grįždavo tik prieš pat naujuosius mokslo metus spalį.
„Pardaviau vasaras šlifuodamas akmenis, statydamas fontanus... Tam reikia daug jėgos, nualinau sąnarius, pavargau. Ir galvoju, kam man visa tai - geriau penki litai Lietuvoj negu penkiasdešimt užsienyje. O atvažiavęs panorau kažką nuveikti tėviškės labui“, - apie duoklę gimtosioms vietoms pasakojo menininkas.
Vietą partizanų atminimui įamžinti jis buvo nusižiūrėjęs pačiuose Vadokliuose, ten, kur sovietai vykdė žiaurias egzekucijas: šaudė partizanus, vertė jų kūnus į žvyrduobę ir stebėjo, kas ateis atiduoti paskutinės pagarbos. G.Karaliui ir šiandien akis temdo ašaros prisiminus matytus įvykius. Egzekucijų vieta buvo priešais jo mokyklą.
Tačiau tuo metu skulptorius sulaukė pasiūlymo kurti paminklą visos Vyčio apygardos partizanams, jų rėmėjams ir ryšininkams ir priėmė jį kaip likimo dovaną. Šiam darbui jis paskyrė dešimt metų. „Tai ir mano dalis, ir mūsų visų dalis“, - kurdamas Vyčio paminklą G.Karalius galvojo apie mūsų visų bendrą skausmą, vieną tautos kelią, istorinę patirtį.
Jaunystės kaimo nebėra
Vėl priartėjusioje tėviškėje menininko laukė ne tik kūrybiniai atradimai, bet ir nusivylimai. Vadokliuose jis tikėjosi rasiąs senąsias tradicijas, žmonių santykius, bendruomenės sanklodą, kurią paliko prieš pusę amžiaus ir kurios ilgėjosi.
„Savo atsiminimus idealizavau. Ką palikau, nieko neradau. Kas pakito? Žmogus. Sakoma, kunigą sutana daro, o žmogų formuoja įstatymai. Dabar talkos negali sukviesti, jos nunyko. Nunyko ir darbas. Atsirado išmokos įstatymas - žmonės ėmė gimdyti vaikus tam, kad išsilaikytų, pavertė tai verslu. O vyrai neturi ko veikti, trinasi apie miestelio parduotuvę ir geria. Ir net moterys. Todėl ir statom visokias vaikų ugdymo įstaigas, dienos centrus... Ne tik Vadokliuose taip yra, visur šalyje“, - apgailestavo G.Karalius.
Dabartinės visuomenės skauduliai provincijoje ypač matomi. Kaip ir juos atvėrusios priežastys. Menininkui akivaizdu, kad žmogui nebelieka galimybės stiebtis, kai mokymas paverstas mokamu ir atskirtas nuo asmenybės ugdymo.
„Pirmiausia turi tapti žmogumi, tik paskui specialistu. Tikėjomės, kad savaime užaugs karta, kuri bus doresnė, atsakingesnė už išugdytą sovietmečio. O kas atsitiko? Užaugo tokia karta, kuri gerokai pralenkė ano meto nusikaltėlius, ir net teisti jų negalima, nes dar nepilnamečiai. Mes patys šitai padarėme, mes patys kalti. Tėtis vis kalbėdavo apie žmogaus sąžinę. Ją gauname su motinos pienu, iš artimiausios aplinkos. Tik kai prabyla sąžinė, tampi žmogumi, ne įstatymai juo padaro“, - įsitikinęs G.Karalius.
Įsitvirtinęs provincijoje kaip savas, menininkas rado ir gražių dalykų. Žmonės išsaugojo poreikį burtis į bendruomenes, gyventi ne vien asmeniniais, bet ir aplinkos reikalais.
„Grynas išsigalvojimas, kad mes džiaugiamės, kai kaimynui blogai. Tai mitas, kažkodėl vis kalamas mums į galvą. Atjautos kaime daug. Jei ką nors ištinka bėda, susidaro ilgiausi aukotojų sąrašai. Kad ir alkoholiko namai sudega, ir jo gaili, atjaučia“, - tvirtino G.Karalius.
Eglės Žalčių Karalienės likimai
Skaudžiausia menininkui stebėti, kaip jį supantys žmonės praranda geresnio gyvenimo viltį.
„Čia mes galime ir rojų pasidaryti, ir pragarą. Kas nenori tame pragare gyventi, pasipusto padus ir važiuoja. O ten jaunus žmones pasitinka pavojai: jie mokosi, gauna darbus, veda, vaikus leidžia į mokyklas. Ir jau sunku grįžti, kaip Eglei Žalčių Karalienei. Turėtume susikurti nerašytas taisykles, kad gali žmogus išvažiuoti trumpam, sezonui, bet turi grįžti. Arba tik tuos išleisti, kurie čia palieka šeimas, kad grįžtų...“ - receptų, kaip išsaugoti tautą, jos gyvastį, ieškojo G.Karalius.
Kiek belikę, pavyzdžiui, Vadoklių miestelio? Menininkas prisimena, kad prieš penkiolika metų, kai ieškota vietos paminklui Vyčio apygardos partizanams, ir klebonas, ir bendrovės pirmininkas nepritarė minčiai statyti jį Vadokliuose.
„Jie sakė, kad Vadokliai miršta, kad jau tuoj viskas baigsis, todėl ir paminklo jokio nereikia. Tada aš verkiau... Bet paminklas iškilo, Vadokliai nenumirė ir niekada nenumirs“, - tikino menininkas.
Jis pats nuolat sulaukdavo siūlymų likti ir dirbti kūrybinį darbą užsienyje - kvietė ir austrai, ir vokiečiai. Kvietė tokiu laiku, kai Lietuva tik stojosi ant kojų ir iki vakarietiškos gerovės dar buvo labai toli.
„Mačiau, kad ČIA bus. Neleidau, kad mane vestų didybė ar išskaičiavimas, - apsisprendimą dirbti Lietuvoje paaiškino G.Karalius. - Juk kas tie pinigai, kai už juos turi sumokėti tokią kainą - būti atskirtas nuo savo bendruomenės. Baisią nostalgijos kainą“.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
