R.Stankevičius: Metai be Justino, o tauta - su juo!

Vakar vakarą Vilniaus universiteto Šv.Jonų bažnyčion gužėte gužėjo žmonės - menininkai, mokslininkai, politikos veikėjai, studentai, pensininkai... Tol, kol gana talpioje bažnyčios salėje nebeliko nė vienos sėdimos vietos. Kaip ir prieš metus, tomis liūdnomis švenčių dienomis, taip ir šiemet, tikiu, ir kitais, ir dar, ir dar kitais metais jie rinksis draugėn, sukviečiami dar tėviška šiluma tebespindinčio, dar galingo kviesti ir vienyti poeto Justino Marcinkevičiaus vardo. Vakar po bažnyčios skliautais vyko „Alma Mater musicalis“ ciklo renginys - poeto išėjimo metinių minėjimas „Metai be Justino Marcinkevičiaus“. Iš poetą mylinčiųjų ir mininčiųjų minios kukliai stengėsi neišsiskirti renginį stebėjusi ir gedinti poeto šeima - žmona Genovaitė bei dukros Ramunė ir Jurga.

Nuskambėjus eiles skaitančiam paties J.Marcinkevičiaus balsui ir šviesaus atminimo poeto bičiulio profesoriaus Leopoldo Digrio vargonuojamam nuostabiam T.Albinonio „Adagio“, vakarą pradėjo pats Vilniaus universiteto rektorius akademikas Benediktas Juodka - savo kalboje poetą VU absolventą J.Marcinkevičių jis sugretino su tokiais universiteto auklėtiniais kaip Motiejus Sarbievijus ir Česlovas Milošas.
„Gyvenimas taip susiklostė, kad praėjusieji metai Lietuvos žmonėms tapo gilių netekčių metais. Verslo žmonės neteko savo lyderio Bronislovo Lubio, mokslo žmonės prarado legendinį VU rektorių, pasaulinio garso matematiką akademiką Joną Kubilių, o meno pasaulis ir visa Lietuva - literatūros klasiką poetą Justiną Marcinkevičių. Visiems jis mums buvo ir tebėra laisvės bei nepriklausomybės šauklys, poezijos legenda. O man, kaip VU rektoriui, jis dar ir Alma Mater žmogus. Žmogus, sudėjęs poemą „Pažinimo medis“, skirtą Vilniaus universitetui“.

Rektorius, nors pagal specialybę biochemikas, parodė nesąs abejingas poezijai - retoriškai padeklamavo J.Marcinkevičiaus eilutes: „Kai vėliavą pašventino, prie Skargos du angelai priėjo. Vienas laikė iškėlęs kryžių, antras nešė skeptrą. Balti sparnai, dangaus pilni, siūbavo, atrodė, suplasnos ir vėl pakils...“

Norinčiųjų tarti žodį estafetę perėmė taip pat VU Filologijos fakulteto auklėtinis - Mykolo Romerio universiteto studijų prorektorius docentas Giedrius Viliūnas.

„Justinas Marcinkevičius nėra vien didelis poetas. Jis ypatingas kūrėjas, kalbėjęs žmonėms ir apie žmones, bendruomenei ir apie bendruomenę, tautai ir apie tautą, valstybei ir apie valstybę. Jis kaip poetas atliko ir tebeatlieka tą pačią funkciją, kurią paprastai atlieka universitetai. Todėl šis renginys, besivadindamas „Metai be Justino Marcinkevičiaus“, turi omeny tik fizinį poeto kūną. Iš tiesų šie metai, kaip ir daugelis ateinančiųjų, yra metai su Justinu Marcinkevičiumi“, - kalbėjo M.Romerio universiteto prorektorius.

Žinoma, neapsieita ir be artimos poeto bičiulės, lietuvių literatūros mokslininkės profesorės, dar šį mėnesį pristatysiančios visuomenei ir monografiją apie J.Marcinkevičių, Viktorijos Daujotytės žodžio. Ji kalbėjo apie svarbiausiąjį poeto rūpestį, rūpestį, kurį privalome perimti mes visi ir kiekvienas atskirai - rūpestį dėl lietuvių kalbos ir Lietuvos valstybės.

„Metai, pirmieji metai po kūrėjo mirties, yra lemtingi jo dvasiniam išlikimui. Šiandien jau galime jausti, kad pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės siunčia ženklų ne tik apie poeto išlikimą, bet ir naują iškilimą. Metai, per kuriuos išėjo gal penkios jo poezijos knygos, dvi monografijos. Bet ne knygos yra giliausi ženklai. Žmonės, svarbiausi yra žmonės, iš naujo pasilenkę prie poeto žodžio, balso.

Kaip paties Justino Marcinkevičiaus tarsi ir buvo numatyta, ryškėja jo perėjimas į istoriją. „Žmogus negali gyventi be istorijos, nemąstydamas apie ją, nebandydamas jos paaiškinti ir pritaikyti savajam gyvasties tekėjimui... Žmogus iš esmės yra istorija. Pats savaime istorija“ (iš pokalbio su istoriku Aurimu Švedu „Kultūros baruose“, 2011-01-02).

Toks istorijos pripažinimas ir išpažinimas reiškia ir paties poeto atsidavimą istorijai, jos išaiškinimams, teismui, jei visi esame kaip nors teisiami. Kai kūrėjas pasiekia tokį visuotinumo lygį, kokį pasiekė Justinas Marcinkevičius, kai su juo ima liestis tiek daug bendrų problemų, jis išeina tik iš literatūros, tik iš literatūros kritikos kompetencijų, patenka į aukštesnę mentalinių prasmių orbitą. Ima priklausyti istorijai, klausyti jos balso, niekad ne galutinio. Justinas Marcinkevičius neabejotinai tampa istorijos objektu.

Prisiminkime Justino Marcinkevičiaus Mokytojo (ir tiesiogine prasme - studijų profesoriaus) Vinco Mykolaičio-Putino žodžius apie Maironį, pasakytus jo šimtmečiui, 1962 metais: „Mano kartos žmonėms Maironis daugiau negu poetas. Mes žinome daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums kažkas daugiau negu jie. Ne savo raštų gausumu, ne tematikos svarumu, ne poveikio artizmu, o savo lietuviško žodžio galia ir poveikiu mūsų sąmonei - žodžio, padėjusio mums apsispręsti ir visą amžių pasilikti su savo kraštu, su savo tauta“. Putinas kalba apie mokytojišką literatūros misiją, kai poetas yra daugiau, jis veikia kaip aukščiausio lygio moralistas, jau kaip Mokytojas.

Ir Justinui Marcinkevičiui tinka šios įžvalgios minties šaknis, suaugusi ir su Mikalojaus Daukšos retorika. Buvo (o daugeliui ir liks) daugiau negu poetas. Sunku apibūdinti tą daugiau, bet tai yra, veikia sąmonę, pozicijas, laikysenas, pasirinkimus. Kartais ir didelius virsmus. Tik tada, kai poetui pavyksta peržengti nematomą slenkstį tarp savęs ir kitų, kalbos keliu pasiekti savo tautos mentalinę erdvę, tas daugiau pasirodo kaip svarbiausias poetinio likimo argumentas. Bet tas daugiau įmanomas tik poetui. Simbolinė laiko figūra išauga iš kūrybinių aspiracijų, ne tik iš stipriųjų, bet ir iš silpnųjų pusių, susijusių ir su istorijos nulemtomis galimybėmis bei negalimybėmis, kurios persmelkia daugelį to paties laiko žmonių, subendrina ir išskirsto likimus.

Neįtikėtinu, tik kūrybai įmanomu būdu Justinas Marcinkevičius ėjo į priekį, į tai, ką istorija dar tik atneš, naujas viltis, išbandymus, pasakydamas: „Privalom gyventi. Dantimis į savo žemę ir į savo kalbą įsikirtę. Nėra mums poilsio, supranti?“ Grįžo prie tezės apie sukilimą, suabejojo ja, papildė: „Kadaise sakiau: aš vienas esu sukilimas. Ką čia vienas gali! Kristus ir tas be mokintinių neapsiėjo“. Ir tarsi iš anksto motyvavo savo apsisprendimą įsijungti į Sąjūdžio veiklą, į kovą už savo istoriją, tikint, kad „atmintis nepavergiama. Kol atsimeni, tol esi“.

Paskutinis Justino Marcinkevičiaus vaidmuo, tarsi sau susikurtas, - iš pačių mažųjų reikšmių, bet mitinės galios, sutelktos ir Vinco Krėvės. Tas vaidmuo - piemens, ganančio gimtąją kalbą; rinkinio „Dienos drobulė“ eilėraštis „Kalbos ganymas“. Piemuo, pakeltas į kultūros herojaus rangą.

Iš paskutiniųjų poeto prisakymų svarbiausias - saugoti lietuvių kalbą, jos valstybingumą. Sujungta žemoji (piemens) ir aukštoji (valstybės) galios, turinčios užtikrinti tautos ir jos kalbos tęstinumą.

Jei būsime, jei išlaikysime savo kultūrą, savo kalbą, negalėsime apeiti poeto, kėlusio, žadinusio jos gyvybę, gynusio jos tautinį ir valstybinį orumą ir labai sunkiu, nelaisvu laiku. Paprastai pasakius - buvusio su savo žmonėmis, veikusio savo asmenybės patrauklumu, savo šviesa.

„Traukia tas, kuris turi galią pritraukti. Galia, jei pasirodo, nebeišnyksta. Sesuo mirtis nuvalo šviesos veidą“, - paties J.Marcinkevičiaus eilutėmis išsamų ir itin iškalbingą pasisakymą užbaigė profesorė V.Daujotytė, palinkėdama universitetui kuo greičiau pasirūpinti poetui skirta memorialine lenta.

Poeto eiles kaip visada puikiai skaitė aktorė, poezijos bičiulė Gražina Urbonaitė, publiką savosiomis dainomis ir jų migravimu po visą salę užbūrė profesoriaus Vaclovo Augustino vadovaujamo choro „Jauna muzika“ dainininkai.