Rašytojas žaibiškai išdrožtų žvirblelį

Rašytojas Henrikas Algis Čigriejus, sutikęs garbingą 80 metų jubiliejų, iš medžio yra išdrožęs devynias galybes įvairiausių figūrėlių. Šio amato poetas pramokęs dar vaikystėje, tik pastaruoju metu vis rečiau griebiasi peiliuko ir medžio šakelės. „Dabar aš jau nebedrožinėju, man šiek tiek per skaudžiai prisimena praėjęs laikas, kuris jau niekada nebegali sugrįžti...“ - sako rašytojas.

Tiktai drožinukai

Nacionalinės premijos laureatas H.A.Čigriejus kuklindamasis paties išdrožtų dirbinių nelinkęs vertinti labai rimtai. „Kokie čia dirbiniai? Tai yra tiktai drožinukai. Netgi yra toks pamąstymas: jeigu žmogus yra ar mokslininkas, ar rašytojas, ar tuo labiau poetas, tai toks žmogus nelabai tinka ūkiškiems, kitaip sakant, rimtiems darbams. Bet čia - ne taisyklė. Juozas Aputis - gi puikiausias rašytojas, o koks meistras jis buvo - kaip jis namus gražiai tvarkėsi. Antanas Drilinga, man rodos, yra puikiausias stalius. O man rimti darbai beveik neįdomūs, todėl aš ir dirbinėju tokius drožinukus“, - sako H.A.Čigriejus, prisimindamas, iš kur atsirado šis pomėgis drožinėti.

„Mano krikštatėvis dėdė Balys buvo labai rimtas ūkio žmogus - puikus artojas ir sėjėjas, bet jis mokėjo dirbti ir visokius blėnius, kaip sakydavo. Vaikams jis visko pridroždavo ir pridirbdavo. Tai aš, matyt, į krikštatėvį ir esu nusidavęs. O paskiau dar vokiečių metais mano tėviškėje kartu gyveno ir tėvo brolio sūnus Eugenijus - dabar jau amžinatilsį. Na tai karo metai - žaisliukų nėra, tai mes patys nusidirbame visokius šautuvus ir balvonėlius. Po kiek laiko, praėjus daug metų, kai aš su savo žmona ir dukterimis parvažiuodavau į tėviškę, prisimindavau, kaip mes dirbdavome šituos dalykėlius. Tai nueinu į malkinę ir savo dukrytėms, pusseserės vaikams drožiu visokius žmogeliukus, malūnėlius, laivelius. O paskui vaikai sekioja mane iš paskos: dėde Algi, kada pataisysi žmogelį? Pataisysi, vadinasi, padirbsi. Taip visokių žmogelių ir žvirblių aš ten esu pridrožęs devynias galybes. Bėgo vasaros, vaikai užaugo ir tie žmogeliai dingo ir pradingo tų vasarų žolėse. Dabar vienas kitas kai kur išlenda, kai kam aš dar žvirblį nudrožiu. Mano dukrytė tai dar po šiai dienai, kur tik eina, visada rankinuke, kaip talismaną, nešasi mano nudrožtą žvirbliuką“, - pasakoja poetas ir prozininkas H.A.Čigriejus.

Paukščiai rašytojui yra labai gražūs ir mieli dangaus padarėliai, ypač paprastieji sparnuočiai, tokie kaip žvirbliai ir varnos. Juk tai - patriotiški paukščiai, niekur neišskrendantys žiemą, liekantys, nes jiems visada yra gerai. „Nors varnas daug kas peikia, aš tai jų nepeikiu, man labai gražu, kai varnos sukarkia rūke rudenį arba pavasarį“, - susižavėjimo neslepia rašytojas. Droždamas paukštį jis susiieško, kad medžio šakelė turėtų atšakėlę, iš kurios išeitų dailus snapelis. Nors anksčiau darydavo šiek tiek kitaip: įgręžia ir įstato medinį snapiuką, tik jis po kurio laiko iškrisdavo.

Kūrėjo dėmesį patraukia ne tik sparnuočiai. Kartais pamatęs prošal einantį barzdotą žmogelį nejučia susimąsto, kaip būtų nesunku jį išdrožti iš medžio. Ir tokį ne vieną yra išdrožęs, tarp kurių ir kaip iš akies trauktą gerą bičiulį J.Aputį.

Šiam amatui tereikia paprasto, bet aštraus peiliuko ir paprasčiausios medžio šakelės, kurių galima lig valios prisirinkti genint medžius. „Medis yra labai gražus augalas. Mano tėviškė buvo apsodinta medžiais. Bet kai melioracija mano tėviškę nuskuto - visus medžius nukirto, dabar ten lygus laukas. Medis yra tikrai ypatingas augalas. Ne veltui mūsų senoliai medyje matė kažkokį gyvenimo įprasminimą - tai buvo savotiškas gyvenimo simbolis“, - sako rašytojas, kuriam yra labai malonu prisiliesti prie medienos. Nors užsiimti drožinėjimu būdavo nepaprastai smagu, ypač vasaromis, dabar prie šio darbo prisėda vis rečiau. „Žinote, galiu prisėsti, bet tada kažkaip per daug skaudžiai prisimenu praėjusį laiką. Galėčiau - juk žaibiškai aš galiu padaryti kokį žvirblį, bet kažkaip jau nebekyla ranka“, - prisipažįsta rašytojas, anksčiau piešdavęs ir ekslibrisus.

Neprisijaukino Vilniaus

Ar, kaimiškos prigimties kūrėjo nuomone, kiekvienas tikras vyras turėtų mokėti atlikti ūkio darbus? „Be jokios abejonės. Jaunystėje taigi puikiausiai dirbdavome visokius ūkio darbus - galiu ir šienauti, ir šieną vežti, ir malkas kapoti. Taigi šituos dalykus aš moku. Gal net ir gerai. Pjovėjas aš esu neblogas, tik reikia dalgį gerą turėti. Bet šitie dalykai, kaip Vytautas Mačernis sakydavo, šiandien tai jau yra praeitis“, - susimąsto H.A.Čigriejus.

Kaip pastebėjo, jaunimas šiais laikais visai kitoks. Neįsivaizduoja, ar kas labai mokės arti, šienauti ar akėti. „Aš irgi, tiesą sakant, nors ir mokėjau kai kuriuos ūkio darbus dirbti, bet per daug prie jų nesiveržiau. Jeigu aš būčiau veržęsis, nebūčiau iš viso išvažiavęs nei universitete studijavęs, būčiau palikęs tenai. O gal ir geriau būtų buvę, kas čia žino. Kaip tas Juozas Baltušis yra sakęs: „Gal geriau man reikėjo pasidaryti puodžiumi“. Tai gal ir man reikėjo nevažiuoti. Bet išvažiavau, ir viskas. Kažkas žmogų vis tiek savaip patvarko - ar čia likimas, ar čia ne likimas“.

Kaip pats sako, Vilniaus taip ir nesugebėjęs prisijaukinti, yra įsitikinęs, kad žmogus neturi būti vaikštikas ir privalo gyventi ten, kur jam yra paskirta, kur jis yra gimęs. „Aš Vilniuje blogai jaučiuosi, bet man kito kelio nebėra. Mes visi iš tų kaimų išslydome, niekas manęs iš to kaimo neišvijo - aš pats išėjau. Bet vis tiek, kaip tas Marcelijus Martinaitis yra sakęs: „Tu mano žemdirbe dvasia“. Tai va, taip ir lieka. Kurgi dabar aš eičiau? Aš gi vis tiek dabar žemdirbys būti negaliu. Aš ir nebūčiau galėjęs. Mane traukė kiti dalykai - tai literatūra. Bet va kaimas - jį išsivežiau su savimi ir palikau tą kaimą knygose. O kaip jis pasiliko tenai, ar jis gražiai įgulė į tas knygas, ne man spręsti. Sakau, Vilnius man yra kažkoks ganėtinai svetimas. Galbūt ir per smarkiai pasakiau, bet taip yra. Tačiau mano žmona ir dukrelės labai prisijaukino Vilnių, todėl, kad jos čia gimė. Šiaip jau su visa savo dūšia esu tikrai kaimietis ir kitaip neišeina. O kur aš pabėgsiu nuo savo prigimties?

Kažkada esu sakęs, kai ateis senatvė, važiuosiu atgal į savo Saločius. O ką aš ten veiksiu? Kas manęs ten laukia? Niekas manęs tenai, deja, nebelaukia. Mano draugai arba kažkur yra išskridę po pasaulį, arba kiti iškeliavę visai į kitą pasaulį - jau nebėra jų. Kai nuvažiuoju į Saločius, su kuo dabar man pasisveikinti? Nebėra su kuo pasisveikinti - manęs nepažįsta, aš nebepažįstu. Išvažiavau, tai ir išvažiavau. Štai tokie dalykai. Bet užtat tuos visus savo Saločius, tuos visus Vidugirius aš sukišu į savo knygeles, ar jie ten gyvena jaukiai, ar ne, nežinau. Daugiau ar mažiau aprašau tai, kas yra gyvenime kažkam, kažkada, kažkur, kažkaip atsitikę. Tai tiesiog tokios mozaikos pasidaro. Tik, žinoma, kadangi tai nėra reportažai, tai iš jų padarau literatūrinius personažus. O šiaip daugiau ar mažiau, kas ten užrašyta, kažkam yra atsitikę. Ir man pačiam, žinoma“, -  šypsosi rašytojas.