respublika.lt

2017 rugsėjo 20, trečiadienis

Laisval kortel 2

Prof. S.Kolupailanuotraukos

2017 rugpjūčio mėn. 20 d. 08:18:22
Habil. dr. Algirdas AŽUBALIS, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius

Steponas Kolupaila gimė 1892 09 14 Latvijoje, Daugpilio aps., Tuminiškių dvare, neturtingų bajorų šeimoje. Tėvas Jonas buvo to dvaro nuomininkas. Jis buvo kilęs iš Vabalninko apylinkių, baigęs Peterburgo felčerių mokyklą. Motina - bajoraitė Liudvika Labunskaitė, nedidelio dvarelio Agluonos apylinkėse (Latvija) savininko duktė.

 

Šeimoje buvo kalbama lenkiškai, nors tėvas laikė save lietuviu ir lietuvių kalbą mokėjo. Ūkininkauti Tuminiškėse nesisekė ir Kolupailų šeima ėmė kilnotis iš vietos į vietą, nes tėvas įsidarbino felčeriu geležinkelių statyboje. Ilgesniam laikui šeima apsistojo Tukume (Latvija), čia Steponas baigė pradžios mokyklą.

Norėdami geriau išmokslinti vaikus, Kolupailos persikėlė į Mintaują (dab. Jelgavą), ten Steponas ir kiti vaikai ėmė mokytis gimnazijoje. Joje tuo metu mokėsi daug lietuvių. Bendraudamas su draugais, nuvykdamas į tėvo tėviškę ir Steponas pramoko lietuviškai.

Gimnaziją Steponas baigė 1911 metais aukso medaliu. Tėvai, norėdami padėti vaikams studijuoti, persikėlė į Pamaskvį, Steponas 1911-1915 m. studijavo Matavimų institute, baigė jį geodezijos inžinieriaus laipsniu. Kaip buvęs labai geras studentas buvo paliktas institute rengtis profesūrai, nuo 1917 m. ėmė dėstyti jame hidrometriją, 1919 m. tapo profesoriumi. Čia išleido „Hidrometriją“ (1918, pirmasis toks veikalas rusų k.) ir „Trumpą hidrometrijos bibliografiją“ (1921). Parašė keletą mokslinių straipsnių.

Beje, kartu studijavo Žemės ūkio akademijoje, ten tobulino hidrometrijos žinias, studijavo hidrauliką, melioraciją. Studijuodamas Matavimų institute, atliko praktiką Breslaujos apskrityje, Pliaterio dvaruose. Susipažino su vilniškio bajoro, šių dvarų administratoriaus, ir žemaičių bajoraitės dukra Janina Tomaševičiūte, pianiste, 1916 01 24 Maskvos katalikų bažnyčioje su ja susituokė. Kadangi po Spalio perversmo išsimokslinę lietuviai stengėsi pasprukti iš badaujančios sovietų Rusijos ir grįžti kurti nepriklausomos Lietuvos, į tėvų gimtines patraukė ir jaunieji Kolupailos.

S.Kolupaila rašė: „Su žmona, vienų metų dukrele ir keliais daiktais 1921.XI.12 išvažiavome į paslaptingą Lietuvą, į nežinomą ateitį. Važiavome be pinigų, be turto, nemokėdami kalbos, vedami vien gerų norų dirbti ir kurti. Tiesa, turto buvau kiek surinkęs: tai buvo seni tyrinėjimų duomenys, žemėlapiai ir literatūra, bet to turto vertę retas tesupras.

Dabar <...> šaltai įvertindamas savo žygį, turiu jį pripažinti romantiškai drąsiu ir gal kiek naiviu.

Be ypatingų sunkumų <...> per Rygą atvykome į Lietuvą. <...> Šiaulių stoties bufetas su įvairiais valgiais padarė pirmą puikų įspūdį: čia žmonės nebadavo...“

S.Kolupaila pradėjo dirbti Dotnuvos technikume (vidurinėje žemės ūkio ir miškų mokykloje), taip pat Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Greitai puikiai išmoko lietuviškai kalbėti ir rašyti. Nuo 1922 m. dėstė ir Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete. Nuo 1923 m. - docentas, nuo 1926 m. - ekstraordinarinis, nuo 1940 m. - ordinarinis profesorius. 1923 m. S.Kolupaila įsteigė Plentų ir vandens kelių valdybos hidrometrinį biurą ir jam vadovavo. 1935-1940 m. buvo Lietuvos energijos komiteto vandens jėgų skyriaus vedėjas. Parengė Lietuvos elektrifikavimo planus panaudojant jo ištirtus didelius Lietuvos upių energijos išteklius, bet dėl okupacijos jie buvo realizuoti tik iš dalies. 1941 m. už darbus gavo technikos mokslų daktaro laipsnį ir buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu.

Kaip ir daugelis kitų jo kolegų, prof. S.Kolupaila prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės karininkų kvalifikacijos kėlimo, dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose.

Lietuvoje iki 1944 m. S.Kolupaila paskelbė 96 veikalus ir mokslinius straipsnius hidrologijos klausimais (daugiausia apie Lietuvos upių hidrometriją). Pasiūlė formulę maksimaliems upių debitams ir naują metodą upių žiemos debitams skaičiuoti. Formulė ir metodas plačiai paplito pasaulyje. S.Kolupaila padėjo gerus pagrindus Lietuvos upių hidrologiniams tyrimams. Dalyvavo net 18 tarptautinių mokslinių hidrologų, geodezininkų ir energetikų konferencijų, skaitydamas pranešimus Rygoje (1926), Taline (1928), Varšuvoje (1930), Leningrade (1933), Helsinkyje (1936), Vašingtone (1936), Berlyne (1938) ir kitur.

Beje, nuo išvežimo į Sibirą jį ir šeimą irgi išgelbėjo tai, kad karo pradžią S.Kolupaila sutiko Leningrade, mokslinėje konferencijoje. Kai sovietiniai aktyvistai bėgo iš Lietuvos, S.Kolupaila dar su dviem kolegomis vyko į Lietuvą. Traukiniais pavyko atvažiuoti iki Daugpilio, paskui iki Kauno teko keliauti pėsčiomis. Tai jam nebuvo labai sunkus žygis, nes Nepriklausomybės metais S.Kolupaila buvo didelis turizmo entuziastas, vadovavo daugeliui turistinių žygių su baidarėmis Lietuvos upėmis ir ežerais. Nemėgo pasyvaus atostogavimo. Plaukiodamas Lietuvos ežerais ir upėmis, kartu kaupė mokslinius duomenis. Išleido keletą knygų, kuriose detaliai aprašė daugelį Lietuvos upių, jų pakrantes. Knygas ir straipsnius gausiai iliustravo savo padarytomis nuotraukomis, nes buvo didelis mėgėjiškos fotografijos entuziastas, fotografijos mėgėjų judėjimo Lietuvoje vienas pradininkų ir veiklos organizatorių.

Aktyviai dalyvavo skautų veikloje, auklėjo jaunimą gamtosaugos, meilės Tėvynei dvasia. Buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu. Iš viso Lietuvoje parašė apie 500 mokslo populiarinamųjų straipsnių. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Be darbo nebuvo ir Vokietijoje, įsidarbino su hidrometrija susijusioje firmoje, dėstė Pabaltijo universitete. 1948-1963 m. profesoriavo „Notre Dame“ universitete (JAV), tai retas atvejis, kad atvykęs iš Lietuvos karo pabėgėlis iš karto taptų profesoriumi JAV. Vokietijoje ir JAV toliau rašė mokslo darbus, dalyvavo mokslinėse konferencijose, vėl paskelbė apie 500 mokslo populiarinamųjų straipsnių. Aktyviai dalyvavo lietuviškoje veikloje, rengė turistines išvykas po JAV. Be aktyvaus darbo negaišo nė minutės. Kaip tvirtino žmona, jiedu nė karto nebuvo rimtai susipykę per 48 bendro gyvenimo metus, nes „jisai tam ir laiko neturėtų!“

S.Kolupaila 1932 m. išleido knygą „Logaritminė linijuotė“ ir taip vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė propaguoti logaritminę liniuotę, kuri apie 50 m. buvo pagrindinis inžinierių ir kitų skaičiuotojų įrankis.

Mirė prof. S.Kolupaila 1964 04 09 JAV, Indianos valst. Saut Bendo mieste.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ČEMPIONATAS: Bergene vyksiančio jubiliejinio, 90-ojo, pasaulio dviračių plento čempionato jaunių vaikinų pavienio starto lenktynėse antradienį Lietuvos atstovai Romas Zubrickas ir Kęstutis Vaitaitis užėmė atitinkamai 42-ą ir 60-ą vietas.
  • GOLBOLAS: Suomijoje vykstančio Europos golbolo čempionato trečiosiose B grupės rungtynėse antradienį Lietuvos rinktinė 12:4 nugalėjo Belgijos komandą ir iškovojo antrąją pergalę.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar valdžia daro pakankamai, kad grįžtų emigrantai?

balsuoti rezultatai

Ar tikite materialinės pagalbos prašymais, skelbiamais socialiniuose tinkluose?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +9   +12 C

   +7  +13 C

 

   +10   +11 C

   +12  +16 C

  +13 +16 C

 

   +14  +17 C

    7-12 m/s

     1-5 m/s

 

      1-3 m/s

 

USD - 1.1972 PLN - 4.2785
RUB - 69.5066 CHF - 1.1535
GBP - 0.8862 NOK - 9.3420
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12