Prisiminimai - M.Tamošiūno turtas

Kompozitorių ir legendinės “Oktavos” ansamblio įkūrėją, kurį laiką buvusį “Trimito” meno vadovą Mindaugą Tamošiūną dar, regis, neseniai buvo galima sutikti gatvėje vaikštinėjantį su šuneliu Lordu. Praeiviai jį pažindavo, kartais užkalbindavo. Dabar vienas iš lietuviškos estrados korifėjų, galima sakyti, nebeišeina iš namų. Po stebuklingo pakilimo iš komos 76 metų maestro gyvena prisiminimais apie savo spalvingą gyvenimą tiesiogine šių žodžių prasme. Jo vieno kambario buto Antakalnyje sienos veikiau primena namų muziejų.

Niekas nepamiršta

Visiškai suprantamas maestro noras nebūti pamirštam ir pačiam prisiminti gyvenimą, skirtą muzikai. “O kas kitas visa tai gali surinkti, suklijuoti, iškabinti, - liūdnokai nusišypso M.Tamošiūnas. - Vargu ar kam daugiau to reikia, bet pažiūrėkite, kiek garsių žmonių man teko palydėti į šlovės estradoje kelią”. Iš tiesų iš nuotraukų ir plakatų žvelgia muziko mokiniai žinomi solistai: Janina Miščiukaitė, Svetlana Bagdonaitė, broliai Voldemaras ir Algis Frankoniai, Viktoras Malinauskas, Česlovas Gabalis, dabar Amerikoje gyvenantis Liutauras Čeprackas ir dar daug kitų. Tikra lietuviškos estrados istorija. Raminame maestro, kad visas jo triūsas ne veltui, o ant sienų kabanti kolekcija tikrai kada nors pravers Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejui.

“Štai mano altorius”, - kompozitorius rodo tvarkingai sudėliotus įvairių tarptautinių festivalių apdovanojimus, iš Vatikano atsivežtas relikvijas, taip pat čia matome ir vieną iš paskutinių jo kūrybinės veiklos įvertinimų “Bravo” apdovanojimą, kurį jis gavo 2004 metais jubiliejaus proga. Ne mažiau buto šeimininkas didžiuojasi ir egzotiškais suvenyrais - kaukėmis, krokodiliuko iškamša, vėžliu, jūros velniu, kurį pats kadaise pagavo nardydamas, ir kitais, atsivežtais dar tais laikais, kai su “Oktava” gastroliavo Kuboje, Meksikoje ir net aštuoniose Afrikos šalyse ir po visą Sovietų Sąjungą.

Nemėgsta verkšlenančių

M.Tamošiūnas gegužės 1-ąją dieną švęs gimtadienį. Jo dabartinė gyvenimo draugė Algimanta, kuri padeda pasiligojusiam muzikui tvarkytis namuose, pasak jo, labai skaniai ruošia valgyti, dievina jo dainas ir pavedžioja po lauką mylimą augintinį, sakė, kad tą dieną būtinai pražysta raudonais žiedais kaktusas. O maestro juokauja: “Ir vėliavos iškeliamos, ir dūdų orkestrai būdavo. Jeigu kas gyvenimo ratą pasiūlytų pasukti atgal, nieko nenorėčiau pakeisti. Viskas, kas buvo, mano: muzika ir meilė, kelionės, pakilimai ir nuopuoliai, nesėkmingas bandymas pradėti verslą, net ligos”. Lietuviškos muzikos legenda nemėgsta verkšlenančių žmonių ir pats ne iš tų, kurie verkšlentų. Jam gerai dabar taip, kaip yra. 150 populiarių estrados dainų ir roko oratorijos “Ugnies užkalbėjimas” autorių guodžia ir jo dvasią palaiko prisiminimai. “Štai matote, jie ne tūno kur nors sukišti į albumus ar vokus, aš juos matau, dėkui Dievui, prisimenu, kas kada ir kur buvo. Tai mane guodžia, padeda susitaikyti su senatve”, - sako kompozitorius.

Su Algimanta kartais pasipyksta, pasibara, tačiau abu džiaugiasi, kai retsykiais užeina svečių. Moteris būtinai iškepa savo skaniųjų pyragėlių su obuoliais. Tuomet neretai paleidžiama Mindaugo sukurta muzika, o kai skamba oratorija “Ugnies užkalbėjimas”, kompozitorius reikalauja, kad būtų mirtina tyla, nes tas kūrinys jam, ko gero, brangiausias.

Kelią numezgė mama

Bene dažniausiai iki šiol per radiją ar televizijos pageidavimų koncertus skambanti M.Tamošiūno daina yra “Tu numegzk man, mama, kelią” (žodžiai M.Martinaičio). Maestro savo mamai, kurios nuotraukomis ir pradedama savotiška ekspozicija, už daug ką dėkingas. Pirmiausiai už tai, kad jį viena užaugino, nes tėvą, buvusį Lietuvos partizaną, sušaudė pokario metais. O mamos, pagal profesiją virėjos, buvusios Kauno “Metropolio”, o vėliau “Vasaros” restorano Palangoje virtuvės šefės, būta gražios ir mėgstančios dainuoti. Aistrą muzikai Mindaugas paveldėjo, kaip pats sako, gal daugiau iš senelio. “Pradėjau savo muzikinį kelią grodamas akordeonu. Jo labai norėjau dar visai vaikas būdamas, o mama neturėjo už ką nupirkti. Bet aš buvau ne iš kelmo spirtas. Susigalvojau tokį bizniuką. Atstovėdavau didelėse eilėse prie cukraus ar mandarinų, o paskui bėgdavau į turgų ir tuos deficitus brangiau parduodavau. Taip ir susitaupiau nedidukui akordeonui, kurį vėliau virkdydavau priešais senąją Kauno prezidentūrą, - prisimena veteranas. - O štai trombonas, kuriuo groti mane priėmė estrados metras Juozas Tiškus į savo ansamblį, buvo jau vėliau. Juo pagrodavau pats ir “Oktavoje”.

Mindaugas iš ilgaamžių giminės. Jo mamytė išgyveno 96 metus. Jis optimistas, mylintis gyvenimą, žmones. “Kai nebeišeina iš namų, pasiilgsta bendravimo. Dar galėtų ką nors sukurti. Neseniai ir man dainą yra parašęs”, - pasigyrė Algimanta. Kompozitorius tik linkteli galva ir juokiasi: “Iš tiesų. Nė vienai savo žmonai neparašiau, o jai - sukūriau. Mes kartu jau penkeri metai. Ji, kaip koks angelas, man padeda... Bet tai ne daina, o tik dainelė”.