respublika.lt

Povilas Višinskis - lyderis, kritęs žygyje į Nepriklausomybę (1)

2018 gruodžio mėn. 16 d. 10:21:53
Jonas Rudokas

Jis - svarbiausias V. Kudirkos darbų tęsėjas, o tuo pačiu ir žymiausias šiaulietiškojo laikotarpio mūsų laisvės kovų lyderis - laikraštininkas, visuomenininkas, politikas ir dar nepralenktas literatūros talentų ugdytojas. Turėdamas didžiulius publicisto, organizatoriaus sugebėjimus, milžinišką energiją, jis tikrai galėjo, turėjo tapti vienu pačių iškiliausių mūsų nepriklausomos valstybės kūrėjų ir vadovų. Deja, daug nuveikęs, bet dar daugiau nespėjęs nuveikti, vos 31 metus išgyvenęs ir džiovos pakirstas turėjo palikti šį pasaulį. Ne jam vienam teko toks likimas: ši liga neatsitiktinai buvo vienas iš pikčiausių mūsų tautinio judėjimo priešų: iš valstiečių ateinanti mūsų šviesuomenė dažnai siekė mokslo labai sunkiomis sąlygomis - skursdama, badaudama. Tokiu keliu eiti teko ir P. Višinskiui.

 

Tas kelias prasidėjo 1875 m. birželio 15 d. nuošaliame Šiaulių apskrities Užvenčio valsčiaus Ušnėnų kaime. Tėvai priklausė ūkininkams - vidutiniokams, jie valdė 25 ha žemės, bet dirbo, vertėsi sunkiai, gyveno taupiai. Vis dėlto pasitaręs su vietos klebonu tėvas nusprendė leisti sūnų į mokslus, žinoma - į kunigus. 1885 m. rudenį jis pradėjo mokslus Šiaulių gimnazijoje, kur gaudavo draudžiamos lietuviškos literatūros. Ketvirtoje klasėje ne tik pats „Aušrą“ skaitė, bet ir per atostogas kaimynams į Ušnėnus gabeno. Taip užsikrėtė lietuvybės idėjomis ir liko joms ištikimas visą neilgą gyvenimą. 1894 m. vasarą gavo brandos atestatą, bet tuo tėvų nepradžiugino, nes tvirtai pasakė jiems, kad važiuos ne į kunigų seminariją, o į Peterburgą gamtos mokslų studijuoti.

Studijos neturint tėvų paramos, gyvenant iš atsitiktinių pajamų buvo, anot rusų rašytojo V.Korolenkos, „lėtas mirimas iš bado, tiktai ištęstas ilgiems metams“. Nepaisant to, P.Višinskis sėkmingai mokėsi, dalyvavo lietuviškoje veikloje, rašė „Varpui“ ir „Ūkininkui“. Bet jau 1896 m. antrame kurse sveikata pašlijo, o tyrimai parodė - džiova, kova su ja truks dešimt metų... Jis baigė studijas, bet nelaikė universiteto baigimo egzaminų, nes po to būtų tekę dirbti Rusijoje. O jį traukė gimtinė, darbas savų žmonių labui, pradėtas dar studijuojant, nors gerai žinojo - teks gyventi vargingai, skursti.

Grįžus į Lietuvą laukė begalės darbų, neskaitant rūpesčių, kaip užsidirbti pragyvenimui iš atsitiktinių uždarbių mokant ponų vaikus ir t.t. Jis spėjo rinkti tautosaką, archeologinę medžiagą, siuntinėti J.Basanavičiui ir lenkų archeologui Liudvikui Kšivickiui, rūpintis lietuviško paviljono įrengimu 1900 m. tarptautinėje Paryžiaus parodoje, pirmojo viešo lietuviško spektaklio Palangoje organizavimu 1899 m. vasarą, istorinių Šiaulių gegužinių rengimu, draudžiamos spaudos platinimu - visur didžiulis P.Višinskio indėlis. Ypatingi jo nuopelnai mūsų grožinei literatūrai. Galime neabejoti, kad be jo pagalbos, kantrybės neturėtume nei Žemaitės, nei Šatrijos Raganos su Lazdynu Pelėda, P.Vaičaičio su Jovaru. Jis padarė didelę įtaką ir J.Biliūnui, G.Petkevičaitei-Bitei, Konstantinui Jasiukaičiui ir kitiems, nukreipdamas juos lietuvybės, demokratijos idealų, realizmo keliu.

Vis dėlto labiausiai mes turime būti dėkingi P.Višinskiui už jo visuomeninę-politinę veiklą. Apie ją tarybiniais metais stengtasi rašyti kuo mažiau, o jei kas ir užsimindavo, turėjo pabrėžti, kad ji buvo buržuazinė, klaidinga. Rašytojas, VU docentas Adolfas Sprindis dešimt metų rengė monografiją apie P.Višinskį, po to ketverius metus (1974-1978 m.) vargo, kol ją išleido - cenzūros begėdiškai sudarkytą. Net ir atgavę Nepriklausomybę sužinojome nedaug, vis dar neturime rimtos knygos apie šį žmogų, tiek daug nuveikusį mūsų laisvės ir nepriklausomybės labui.

Jo darbai šioje srityje glaudžiai susiję su „Varpu“, su jo sukurtu varpininkų judėjimu. Jame P.Višinskis labai aktyviai veikė kartu su V.Kudirka, K.Griniumi, Jonu Vileišiu, Felicija Bortkevičiene ir kitais šviesuoliais, augo kartu su jais. Rašė korespondencijas, straipsnius „Varpui“ ir „Ūkininkui“, siuntė jiems savo išugdytų rašytojų kūrybą, padėjo rengti bendraminčių susibūrimus, rinko lėšas draudžiamajai spaudai leisti. P.Višinskio darbštumo, energijos, nuveiktų darbų dėka kilo ir jo autoritetas kolegų akyse - juk neatsitiktinai po kelionės pas Didįjį Varpininką 1898 m. vasarą po jo mirties teko užimti jo vietą.

Stojęs Varpininkų, o tuo pačiu ir viso mūsų tautinio sąjūdžio priešakyje, P.Višinskis greitai suvokė, kad jam bręstant, plėtojantis reikia peržiūrėti, atnaujinti jo ideologiją: nuo raginimų šviestis, geriau tvarkyti ūkius, perėjus prie politinių šūkių, kultūros ir ekonomikos kilimas vyks savaime. „Varpas“ iki tol radikalesnių politinių temų vengė, laikėsi atsargesnės, liberalios linijos. Galimas dalykas, kad kaip tik tada sustiprėjęs mūsų tautinio judėjimo persekiojimas, o ir tam tikras pasimetimas varpininkų stovykloje, netekus ilgamečio lyderio, paskatino P.Višinskį suformuluoti ir pasiūlyti naujus to judėjimo siekius. Jie turėjo pakelti bendražygių dvasią, mobilizuoti juos, nurodant jiems didelį ir šviesų tikslą. Tas tikslas - tai Nepriklausomybė, o didžiausias mūsų tautos priešas - carizmas. Apie tai jis 1901 m. „Varpe“ pareiškė: „Mūsų idealas: laisva, nepriklausoma Lietuva, nusikračiusi nuo savų ir svetimų despotų, pamynusi po kojomis tamsybes, išvien su kitomis liuosomis tautomis rūpinasi apie pagerinimą savo ekonomiško būvio ir žengia pirmyn.“

Žinoma, varpininkams Nepriklausomybė nebuvo visai netikėta, nežinoma idėja: juk V.Kudirka, 1898 m. sukūręs „Tautiškąją giesmę“, K.Griniui užsiminė: tai galės būti valstybės himnas. Apie Nepriklausomybę rašė J.Šliūpas, o mūsų socialdemokratai taip pat pasisakė už „savistovią“ demokratinę Lietuvos Respubliką, bet tik federacijoje su kaimynais - o tai, kaip vėliau paaiškėjo, buvo visai nerealu. Todėl turime pripažinti, kad tik P.Višinskis, faktiškai įrašęs Nepriklausomybės tikslą į Varpininkų sąjūdžio, o vėliau ir į jo įkurtos Lietuvių demokratų partijos programą, drąsiai ir be jokių išlygų, pasak R.Miknio, „pažymėjo pirmąsias ryškias gaires lietuvių tautos kelyje, tiesiai vedančiame į Vasario 16-osios aktą. Iki tol jo pirmtakai ir bendražygiai varpininkai Lietuvos nepriklausomybės idėją buvo įsisąmoninę kaip romantinį polėkį, savo veiklos kelrodę žvaigždę“, bet ne kaip konkretų ir realų tikslą.

Reikia pripažinti, kad P.Višinskis daugiausia nusimanė demokratijos reikaluose, jis 1905-1906 m. parengė ir išleido visą seriją brošiūrų, skirtų mūsų tautiečių politiniam sąmoningumui kelti, demokratijos idėjoms propaguoti. Jose pabrėžė, kad demokratinėje valstybėje „nė vienas įstatymas negali būti išleistas be žmonių žinios, be žmonių sutikimo“, kad kiekviena valdžia turi būti žmonių prižiūrima - kitaip ji išsigims - ims jiems kenkti. Jis siekė gerųjų kapitalizmo ir socializmo idėjų suderinimo, sintezės, norėjo apriboti vadinamąją ekonominę laisvę, kapitalistų godumą. Tačiau būdamas nuoseklus ir sąžiningas nesistengė savo nuomonės primesti kuriamos valstybės piliečiams, manė būtina atsiklausti jų nuomonės dėl būsimos tos valstybės santvarkos ir žinojo, kaip tą padaryti. P.Višinskis rašė apie valstybių steigiamuosius susirinkimus, įvykusius dar XVIII a. JAV, vėliau - Prancūzijoje, sudarytus iš „žmonių rinktų atstovų, kuriems pavedama buvo sutaisyti pamatinius valstybės įstatymus, vadinamąją konstituciją“ - taip turėjo būti ir Lietuvoje.

Tačiau P.Višinskio sveikata dėl progresuojančios džiovos sparčiai blogėjo. Reikėjo važiuoti į užsienio kurortus, bet pinigų nebuvo, o ir pradėtų darbų nenorėjo palikti - rūpėjo atlikti savo pareigą iki galo. Kol susiruošė į kelionę, buvo per vėlu. Pakeliui į Italiją 1906 m. balandžio 23 d. jis užgeso Berlyne. Palaidotas Rasų kapinėse Vilniuje.

P.Višinskio mirtį kaip didžiulį nuostolį mūsų Tautai įvertino ne tik artimiausieji jo bendraminčiai. A.Smetona, ne kartą piktai puolęs jį už radikalumą, dabar savo parašytame nekrologe pavadino P.Višinskį Lietuvos milžinu. Jis vienintelis iš mūsų veikėjų sugebėjo teisingai prognozuoti sudėtingų politinių įvykių Rusijos imperijoje eigą ir tuo pagrindu pasiūlyti radikalią, bet realistinę mūsų tautinio judėjimo strategiją ir taktiką. Jos skelbtos idėjos atsispindėjo ir Vasario 16-osios akte, ir Steigiamojo seimo, posėdžiavusio 1920-1922 m., dokumentuose.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (1)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRALAIMĖJO: 2019-ųjų sezonui besirengianti Lietuvos futbolo čempionė Marijampolės „Sūduva“ antrosiose draugiškose rungtynėse namuose penktadienį nusileido Rygos RFS (Latvija) ekipai 1:3 (0:2).
  • UŽSILIEPSNOJO: šeštadienį centrinėje Meksikoje užsiliepsnojus prakiurusiam naftotiekiui, žuvo mažiausiai 20 žmonių, o 54 buvo sužeisti, informuoja naujienų agentūra AFP.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar pasitikite privačiais pensijų fondais?

balsuoti rezultatai

Kiek laiko per dieną internete praleidžiate ne darbo reikalais?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-3      0 C

  -7     C

 

-12.  -14  C

-5. -7 C

   -1     C

 

  -8    -10  C

4-5 m/s

5-6 m/s

 

2 m/s

 

USD - 1.1402 PLN - 4.2931
RUB - 75.6267 CHF - 1.1331
GBP - 0.8813 NOK - 9.7218
reklama
Kalėdos 2018