Kaunietė poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė vakar Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje pagerbta „Poezijos pavasario“ laureatės ąžuolų lapų vainiku už poezijos knygą „Greitaeigis Laiko liftas“. Tad nuo šiol Tautvydos vaikai, jau studentai Gajus ir Gudrūna, galės sakyti, kad jie gyvena „Poezijos pavasario“ laureatų šeimoje. Ir tėtis Gintaras Patackas, ir mama Tautvyda skirtingais metais pagerbti už savo poetinius talentus.
Sunku būti poetei, kai kartu esi dar ir žmona, ir motina. Skambinau Tautvydai, kad susitarčiau dėl pokalbio laiko, o ji atsakė: „Dabar dar negaliu, dar turiu išvirti šeimai pietus, gal šiek tiek vėliau?“ Na, ką gi, susitikome vėliau. Ir, aišku, ne apie pietus puolėme kalbėti. Apie poeziją.
- Tautvyda, pirmoji tavo eilėraščių knyga „Gyvybės graužatis“ buvo išleista 1984 metais. Kiek skiriasi tuometė poetė Tautvyda nuo dabartinės, parašiusios jau ne vieną poezijos knygą ir verčiančios iš anglų kalbos Viljamą Šekspyrą (William Shakespeare) bei kitus autorius?
- Skirtumas tikrai yra. Mano paskutinė knyga brandesnė už praėjusias. Ši knyga paremta mano buvimu poezijoje. Ne vien tik poetiniu rašymu, ne eksperimentais, bet buvimu sau kalba kitame plane, kitame lygmenyje. Ši knyga man artimesnė, yra, ko gero, daugiau stiprių eilėraščių nei ankstesnėse. Tai yra apmąstymai naujos situacijos, kai vis daugiau anapus išeina draugų, bičiulių, pažįstamų. Tai suteikia šiai knygai šiokio tokio liūdnumo, bet vis vien tikiu, kad visi dar susitiksime anapus. Todėl poetinė kalba neturi būti vien tamsi, bet ir teigianti mūsų visų vienovę su Kosmosu.
- Jūs, poetai, tuo ir esate unikalūs! Galite neišpažinti vienos ar kitokios teologinės sistemos, tačiau vis vien tikite, kad yra kažkas ir anapus...
- Senovės romėnai sakydavo - dubito, ergo sum, abejoju, vadinasi, esu. Abejonė gali būti kaip vaiko, kai jis nepasako daikto pavadinimo, kol dar pats nežino to daikto paskirties. Bet vėliau, kai įgauna proto, pavadinti daiktą jo tikruoju vardu yra visiškai natūralus dalykas. Jeigu abejotum kokiais nors dalykais, kurie mūsų dar laukia, tai šitas mūsų gyvenimas žemėje atrodytų labai liūdnas, slegiantis. Neturėtume jokios vilties. O viena iš krikščioniškųjų vertybių ir yra viltis. Meilė, tikėjimas ir viltis. Galbūt tik maža mūsų dalis abejoja anapusybe. Tik didesnė sielos dalis nepasitiki, ko galima laukti, tikėtis.
- Pakartosiu pagrindinius gyvenimo stulpus - meilė, tikėjimas, viltis. Pirmuosiuose tavo eilėraščiuose buvo akcentuojama meilė. O dabar - viltis?
- Ko gero, taip. Jaunystėje į meilę dedi dideles viltis, o vėliau iš dalies užmiršti, kaip tai atrodo. Gyvenimas diktuoja kitokį gyvenimo būdą, taikstymąsi ar nesitaikstymą. Ir meilė gali pasirodyti visai kitoks dalykas. Gali ją vadinti labiau viltimi nei meile. Nors nemanau, kad meilė neegzistuoja. Tai labai didelis užtaisas. Meilės neturėjimas gali išsprogdinti pasaulį. Bendrystės neturėjimas veda žmones į labai liūdnus, beviltiškus kelius. Dabar Lietuvoje irgi mažėja bendrystės. Daug susiskaldymo į partijas, partijėles. Atitolome vieni nuo kitų, bet jeigu atsiranda problema, svarbi visai Lietuvai, žmonės tuoj mobilizuojasi. Mes dar turime labai didelį mus sutelkiantį potencialą.
- Pastebėjau, kad paskutinėje savo knygoje vis drąsiau eksperimentuoji su žodžiais. Daug drąsiau nei priešpaskutinėje knygoje „K.E.Lionė“.
- Ypač kreipiu dėmesį į moteriškos giminės žodžius. Meilė. Viltis. Mirtis. Mintis... Tie žodžiai turi savyje labai didelius koncentratus. Tęsiu savo buvimą su kalba, praplatindama kalbos buvimo erdvę. Stengiuosi peržengti vienos kalbos slenkstį. Kiek skirtingų reikšmių žodžių turime visai šalia, su tomis pačiomis šaknimis. Kalba reiškia daugiau, nei galime pasakyti. Tai buvimas su kalba.
- Įneri į kalbą kaip į gilų vandenį, į jos žodžių šaknis, priesagas ir preparuoji? Iš kelionės padarydama Lionę ir panašiai...
- Preparuoti galima negyvą daiktą, o kalba gyva. Labiau tiktų pasakymas - nerti į kalbą. Kaip į gilų vandenyną. Nerti ir ieškoti perlų, kaip vaikystėje skaitytoje knygoje „Perlų žvejai“. Jaunųjų poetų kūryboje taip pat pastebiu įdomesnių sąlyčių su kalba.
- O dabar pakalbėkime ne apie būtį, bet apie socialinius dalykus. Lietuvoje vos ne kas antra pora skiriasi ar kalba apie vidurio amžiaus krizes. O jūs su Gintaru (poetu G.Patacku - red. past.) jau tiek metų kartu. Gal, tarsi kalbinčiau tave smalsių kūmučių žurnalui, pasidalytum receptu, kaip daugiau nei 20 metų išlaikyti darnią šeimą?
- Na, mes nuo pat pradžios buvome gana originalūs. Draugavome šešerius metus, savo jausmus brandinome, stiprinome. Padėjome pagrindus tolesniam bendravimui. Buvo, aišku, visko. Ir šilto, ir šalto. Bet mes visokiais būdais stengiamės apeiti užkeiktas vietas, kaip tose pasakose, kur draudžiama atsisukti, draudžiama eiti į pelkę, nes paskęsi, draudžiama eiti į kokią nors pusę, nes žūsi. Iš tikrųjų mes stengiamės vienas kitą saugoti ir branginti. Kitokių žmonių šalia vienas kito net neįsivaizduojame. Nebuvo lengva ir vaikus auginti, ir santuoką išlaikyti, bet mes visada domėjomės literatūros naujienomis, turėjome bendrą mus vienijantį tikslą. Galėjome ir galime žiūrėti viena kryptimi.
- O bohema jus bent kiek palietė? Iš šalies atrodote tokie atsipalaidavę, tokie bohemiški...
- Bohema iš pradžių buvo, bet aš tą grietinėlę labai greitai nuvalgiau, nes bohema netiko mano gyvenimo būdui. O Gintaras buvo giliau pasinėręs. O šiuo metu bohemos nėra. Išmirė. Išsislapstė. Pasikeitė. Dabar bohemiškas gyvenimo būdas - paprasčiausias girtuokliavimas. O daug buvusių bohemos žmonių stengiasi to girtuokliavimo atsikratyti.
- Tavo eilėraščiuose susipina ir visiškai proziški dalykai. Pavyzdžiui, virtuvė, puodai... O eilėraščių knygoje „Miegantis vaikas“, išleistoje 1994 metais, kalbi apie Tironą, apsigyvenusį tavo haziendoje ir savo ūgiu primenantį gnomą ar Skardinį Būgnelį. Iškart aišku, kad rašai apie sūnelį Gajų. Dar kitur rašai apie „kažkokią moterį, tupinčią kambario inkubatoriuje“. Ir tą moterį, įstrigusią kubinėje šeimos šaknyje, laisvė traukia kaip Kuba. Net ir banaliausią buitį transformuoji į poeziją.
- Geriau apie tai kurti nei kalbėti apie virtuvinius reikalus. Nesu tokia puiki virėja, kaip norėtųsi perfekcionistei, bet aptarnauju šeimą - penkis asmenis. Tenka supirkinėti produktus, gaminti, plauti lėkštes. Vienai tokių pareigų per daug, o dviem - per mažai. Gudrūna baigia pirmą kursą Sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje, o Gajus jau bebaigiąs teisės studijas ir dirba.
- Vaikai didžiuosis, kad augo „Poezijos pavasario“ laureatų šeimoje.
- Skamba labai šlovingai, bet mūsų vaikai turi kitokį supratimą apie gyvenimą. Reikia turėti specialybes, iš kurių galėtų pragyventi. Kad gyvenimas būtų saugus.
- Bet Gintaras - inžinierius, tu baigusi anglų kalbą ir literatūrą, o vis vien abu pasukote į poeziją.
- Nelabai manau, kad mūsų vaikams taip atsitiks. Jie labai racionalūs, šiuolaikiški, labiau prisitaikys prie visuomenės poreikių. O mes galvojome apie save. Norėjome, kad mūsų gyvenimai klostytųsi taip, kaip įdomiau. Jei vaikai galvos, kad mes su Gintaru esame teisūs, tai bus labai gerai.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“
