respublika.lt
 

Poetas su sovietmečio „žiedu“ grįžtanuotraukos (7)

2019 balandžio mėn. 14 d. 09:34:56
Danutė ŠEPETYTĖ

Kai išgirsti apie išėjusią knygą, skirtą Eduardo Mieželaičio personai, galvoji, gal pagaliau ateina laikas, kai aistros dėl sovietmečio paveldo ims slūgti ir žmonės liausis daliję Lietuvos rašytojus į savus ir svetimus, ir ims vertinti jų knygas ne tik pagal ideologines pažiūras. Pilnos salės sutinkant Elenos Baliutytės- Riliškienės monografiją „Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir Staugsmas su Alenu Ginsbergu“ Vilniaus knygų mugėje ir Rašytojų sąjungos klube lyg ir liudytų tokios „eros“ naudai, tačiau, prisiminkime: dar visai neseniai buvo renkami parašai, kad būtų nugriautas paminklas rašytojui Petrui Cvirkai. Ir visiškai neseniai keli vilniečiai nuoširdžiai pasipiktino suradę sovietinius spaudus ant kanalizacijos vamzdžių.

×
nuotr. 3 nuotr.
Elena Baliutytė - Riliškienė. Stasio Žumbio nuotr.

 

„Mes po truputį atrandam savo istoriją, - kalbėjo leidėjas Gytis Vaškelis, - kasmet vis daugiau, vis dar skausmingai mes ją priimam, manydami, kad tai būdinga tik mums, tačiau ir kitose šalyse kažkas panašaus yra buvę.“

Sovietinės ideologijos ženklų E.Mieželaičio biografijoje (1919-1997) apstu: LKP CK narys, LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, TSRS AT deputatas, Lenino premijos laureatas, Socialistinio darbo didvyris… Ir šalia to - vienuolika tomų kūrybos. Juose ir tokios eilutės:

„Ir grįžau. Po daugybės dienų,

Ir tyliu. Nieko tau nesakau.

Prie ugnies drabužius džiovinu.

Pypkę prikemšu. Ir užrūkau.

Tu tyli. Nieko man nesakai.

Tu žydi - lyg sode radasta.

Baltesni tapo mano plaukai,

Stovi vyno taurė apversta.

Pabučiavimų tavo sūrių

Tarsi druskos man stigo anksčiau,

Ir iš žemės į žvaigždę žiūriu,

Iš kurios tave žemėj mačiau.“


Perskaitęs šias eilutes literatūros kritikas Valentinas Sventickas paklausė susirinkusios publikos, iš kokios knygos paimtas šis eilėraštis, tačiau nesulaukęs atsakymo, paaiškino: iš eilėraščių rinkinio „Žmogus“, to paties, kuris buvo vainikuotas Lenino premija.

„Paradoksalią išvadą netiesiogiai siūlo ir E.Baliutytės knyga: E.Mieželaitis bent jau Lietuvoje mažai beturi ištikimų nuolatinių jo kūrybos gerbėjų, - tarė V.Sventickas ir pajuokavo, žvelgdamas į knygos autorę, - matyt, viena buvo.“

Literatūros tyrinėtoja humanitarinių mokslų daktarė Elena Baliutytė-Riliškienė patikino poeto nesiėmusi nei teisinti, nei teisti, - nei advokate norėjusi būti, nei prokurore, - jai buvo svarbu, kaip poetas pats save teisino, kaip jis pats jautėsi. Jis, be abejonės, jautęs dviprasmišką padėtį, egzistencinę prievartą, kurią prieš save ir vykdęs.

Autorė pasakojo, kad mintis apie knygą atėjusi gal prieš dešimtį metų. Didelę įtaką bus padariusi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto programa, tyrinėjanti sovietmečio literatūrą ir jau pradžiuginusi vaisiais - ne viena kolektyvine knyga. Tačiau E.Baliutytė įsitikinusi, kad apie sovietmečio rašytojus reikia rašyti monografijas ir dėl to, kad kolektyvinėse studijose pirmiausia tiriamas literatūros laukas: hierarchijos, institucijos, priežiūros mechanizmai, cenzūros veikimo būdai, literatūros gyvavimas totalitarizmo sąlygomis, kitaip tariant, bendrieji dėsningumai, o juk mums turėtų būti svarbi ne tik objektyvizuota sovietmečio literatūros apžvalga, bet ir emocijų istorija, apie kurią jau prakalbo istoriografai: svarbu ne tik suprasti, kaip kas buvo, bet ir pajausti.

„Kodėl man buvo įdomu rašyt apie Mieželaitį? - kalbėjo monografijos autorė, - pradėdama aš turėjau savo viziją, poeto įsivaizdavimą ir jis man buvo gal kaip daugeliui kitų - oficiozinis sovietmečio autorius, ideologiškai reprezentatyvi to laiko asmenybė, ir kažkokių ypatingų dramų jo pasaulėjautoje, atrodė, neturėtų būti. Kai pradėjau skaityt jo kūrybą, buvau nustebinta, kad tos dramos būta: ji tęsiasi praktiškai visą jo gyvenimą ir jos ženklų kūryboje yra labai daug. Tie ženklai nesutapo su išankstiniais lūkesčiais, kuriuos turėjau, - supratau, kad drama buvo egzistencinė, kad ją jautė, patyrė, atrodytų, sovietinis poetas, visiškai lojalus valdžios linijai. Pirmas dalykas, nustebinęs jo kūryboje - armėnų vienuolio raudų vertimai. Mane ištiko šokas, nes Mieželaičio lyrinis subjektas asocijuojasi su žmogumi, ateistu, stovinčiu visatos centre, o čia staiga skaitau priešingo turinio tekstą…“

Knygoje „Eduardas Mieželaitis: tarp Rytų ir Vakarų“ E.Baliutytė teigia mananti, jog ir Sąjūdžio idėjos, bent jau dauguma, jam turėjo būti priimtinos, bet poetą stabdė viešasis jo įvaizdis - žinojo, kad daugumos akyse jis atrodys nenuoširdus, sau naudos siekiantis atsivertėlis.

Pasak literatūros tyrinėtojo Marijaus Šidlausko, rašyti tokią monografiją yra didelis iššūkis: „Mieželaitis, švelniai tariant, buvo didelis, nes vien kūrybos apimtys yra didelis iššūkis, toliau - asmenybės šakotumas, istorinio vaidmens dviprasmiškumas. Mieželaitis sakė, kad poetas visada turi būti savo istorinio laiko priešakyje ir pats siekė būti istorinio laiko smaigalyje, bet jį patį istorinio laiko bangos daužė ir labai stipriai daužė ir gyvenimo pabaigoje jis atsidūrė istorinio laiko nuošalėje arba net paraštėje.“

Jis mano, kad šiais laikais, rašant tokią monografiją, nėra lengva nepasiduoti naujiesiems gundymams, t.y. naujosios konjunktūros, autoritetų vartaliojimo vajui, visokio demaskavimo, revanšizmo aistrai, vertybiniam daltonizmui, kitaip tariant, - nepasiduoti antikultūriniams vėjams ir skersvėjams. Antra vertus, kalbant apie iššūkius, jo manymu, yra pagunda pasiduoti sovietiniam selektyviam mąstymui, sovietinei muitinei, kuri atsirenka, kas galima ir kas negalima. „Svarbiausia, - teigė jis, - kad Elena Baliutytė randa matą Mieželaičio formatui, pakankamai adekvatų matą. Būdama viena kvalifikuočiausių sovietmečio tyrinėtojų E.Baliutytė rašo apie Mieželaitį nenudailindama jo fenomeno briaunų, o jų daug ir aštrių, bet sykiu be jokio Niurnbergo nuosprendžio. Kategoriškesnes išvadas palieka pačiam skaitytojui. Monografija parodo, kur dabar ieškoti ir kur yra Mieželaitis, ir leidžia manyti, kur jis bus ateityje.“

M.Šidlausko įsitikinimu, knygos privalumas yra tas, kad, neignoruojant istorinio laiko, ieškoma Mieželaičio vietos kultūros lauke, o „kultūros laukas jau turi amžinumo dimensiją“.

E.Mieželaičio akiratis, erudicija, intelektualinis imlumas yra fenomenalūs, teigė literatūros kritikas V.Sventickas, o jį pasirinkusi E.Baliutytė nudirbo didžiulį darbą, vien turint galvoje jo aprėptį: vienuolika raštų tomų, laiškai, interviu, recenzijos, skaitytojų atsiliepimai ir pan.

„Tie, kurių sąmonėje E.Mieželaitis yra įžymus tarybinis poetas, Lenino premijos laureatas, oficiozinių prezidiumų iškamša, gaus progą sužinoti, kad jis buvo ir kitas - nestandartiška, nenuspėjama, tragiška asmenybė, - kalbėjo V.Sventickas, - o jeigu, pavyzdžiui, talentingas serbų režisieirius Emilis Kusturica savo slenkančių kontrastų stiliumi imtųsi kurti kinematografinį Mieželaičio atvaizdą, tai būtų dėl ko pasigraudinti, pasijuokti, susimąstyti. Įsivaizduokime įsivaizduojamo filmo scenas: kairuoliškų pažiūrų rašinėjantis gimnazistas laikinojoje sostinėje Kaune vadovauja V.Kudirkos lavinimosi kuopelei (paskui tarybiniais laikais bandė ją atkurti), jaunas poetas karo metais Maskvoje, karo frontuose prie propagandinių mikrofonų; Salomėja Nėris, paskaičiusi jaunuolio patikėtą rankraštį (nė nepaklaususi autoriaus) duoda leisti jo pirmą knygą „Lyrika“ (1943); aktyvus komjaunimo lyderis, išleidęs knygą „Tėviškės vėjas“, 1946-aisiais LKP sekretoriaus Kazio Preikšo žiauriai triuškinamas („nacionalistinė bala“, „bohemščina“, „latravimas“)… E.Mieželaitis mano būsiąs ištremtas. Tuo metu salės prieigose jo laukia mylimoji Stasė, kuri sako: „Į tremtį keliausim kartu.“ Trumpa kūrybinė pauzė, ir - žygis į tarybinę literatūrą su Stalino pagarbinimais ir „Broliška poema“. Tada ir dėl to prasidedanti reikšmingų postų grandinė ir asmeninės dvilypumo depresijos su įspūdingomis girtuokliavimo scenomis bei meilės istorijomis (Monika Mironaitė)… Dar vienas triuškinimas už formalizmą jau Nikitos Chruščiovo laikais; atskiros scenos būtų kelionės po pasaulį, susitikimai su žymiomis asmenybėmis Alenu Ginsbergu, Žanu Poliu Sartru, mūsų išeivijos talentais, bendravimas su sovietiniais valdininkais, gudrybės ir šiurkštumai, amžinas konfliktas su kritika, konkurentų gniuždymas…“

Literatūros kritikas pastebi, kad E.Baliutytė-Riliškienė knygoje sukuria gan platų to laiko literatūros visumos paveikslą ir tarp kitų reikšmingai įprasmina žieduoto paukščio įvaizdį, kelios tokios eilutės yra iškeltos ant monografijos viršelio: „Aš žinau, aš jaučiu-negražu/paukščiui gėda nešioti žiedą,/bet jis paukštis, todėl nepražuvo/ ir su žiedu, nors gėda, gieda…“

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (7)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • MAŽINS: Italijos energetikos milžinė „Enel“ trečiadienį pranešė mažinsianti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą 70 procentų iki 2030-ųjų.
  • LĖŠOS: Europos Parlamentas balsavo už papildomų 80 mln. eurų skyrimą ES tyrimų programai „Horizontas 2020“ bei 20 mln. eurų – jaunimo mainų programai „Erasmus+“.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Tobago Anthony Joseph.

Ar pastebite maisto produktų kainų pokyčius?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate tai, kad Vilniuje stadionas „statomas“ jau 30 metų?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+5 +7 C

 +3 +5 C

 

 +1 +2 C

+11 +12 C

+8 +10 C

 

 +11 +13 C

3 m/s

 4 m/s

 

3-5 m/s

 

USD - 1.1053 PLN - 4.3370
RUB - 70.9405 CHF - 1.0999
GBP - 0.8872 NOK - 9.8905
reklama
Ūkis