P.Mašiotas dirbo Lietuvai ir užgeso su ja

2013 liepos mėn. 06 d. 07:58:45 Perskaitė 2761

Šįmet sukanka 150 metų, kai gimė vaikų rašytojas, pedagogas, publicistas, kultūros veikėjas Pranas Mašiotas. Visas jo gyvenimas ir veikla buvo paskirta lietuvybės puoselėjimui. Simboliška, kad ir rašytojo gyvenimo pradžią, ir pabaigą žymi kertinės Lietuvos datos. P.Mašiotas gimė 1863-iaisiais, sukilimo, metais, o užgeso kartu su nepriklausoma Lietuva - 1940-aisiais.

Tautinio sąmoningumo keliu

Pranas Mašiotas gimė 1863 12 19, Šakių apskrities Būblelių valsčiaus Pūstelninkų kaime. Mamos išmokytas lietuviškai skaityti, tėvelio - rašyti, dešimties metų būdamas pusmetį mokėsi Naumiesčio (dabar Kudirkos Naumiestis) rusiškoje pradžios mokykloje.

Dar kiek pamokytas giminaičio, 1874 m. įstojo į Marijampolės gimnazijos parengiamąją klasę. To meto Marijampolės gimnazijos puslapiuose kilnumu ir patriotiškumu ryškiausi buvo lietuvių mokytojų poeto bei vertėjo Petro Armino-Trupinėlio (1853-1885) ir Petro Kriaučiūno (1850-1916) vardai. Abu šie mokytojai, dėstę lietuvių kalbos fakultatyvinį kursą, ne vieną lietuvį gimnazistą atvedė į tautinio sąmoningumo kelią. P.Kriaučiūno pamokas lankė ir P.Mašiotas. Mokytojo mintys, bertos į lietuvių jaunuolių protus, buvo sveiki grūdai, iš kurių išaugo vešlus tautinio sąjūdžio atžalynas, jame svarbią vietą užėmė ir P.Mašiotas.

1883 m. gimnaziją jis baigė sidabro medaliu. Norėjo mokytis girininku - labai mėgo miškus, tačiau ten nebūtų gavęs stipendijos, todėl pasuko į Maskvos universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. Beje, stipendijų politika buvo sugalvota pagal imperinės politikos kurpalį „skaldyk ir valdyk“: būtent dėl to spaudos draudimo metais Marijampolės gimnazijoje buvo lietuvių kalbos fakultatyvas. Lietuviai, norėdami gauti stipendiją studijoms Rusijos universitetuose, būtinai turėjo gauti baigiamąjį šio fakultatyvo pažymį 4 ar 5 ir pasirinkti tuo metu Rusijai reikalingiausias specialybes. Jei abiturientas studijuoti vykdavo į Varšuvą, stipendijos negaudavo. O stipendija siekė 360 rublių per metus; 20 rublių tada kainavo karvė. Taip buvo siekiama apsaugoti lietuvius nuo lenkų įtakos.

Studijuodamas P.Mašiotas buvo aktyvus lietuvių studentų ir kitų lietuviškų draugijų Maskvoje narys, čia išvydo pirmuosius „Aušros“ numerius ir tapo aktyviu jos skaitytoju, platintoju, bendradarbiu. 1884-1886 m. P.Mašiotas Ašakos, Prano Ašakaičio ir Ašakaičio slapyvardžiais „Aušroje“ išspausdino 10 straipsnių, kuriuose griežtai pasisakė prieš carizmo vykdomą lietuvių tautos engimo, kalbos niokojimo politiką.

Nesiskyrė su plunksna

„Aušroje“ pradėtas darbas truko visą gyvenimą. P.Mašiotas - kelių šimtų šviečiamosios publicistikos straipsnių autorius. 1887 m. baigė universitetą. Pagal represinius spaudos draudimo meto įstatymus kaip lietuvis katalikas valdiško darbo Lietuvoje gauti negalėjo. Norėdamas būti arčiau Tėvynės, įsidarbino menku valdininku finansų įstaigoje Lomžoje (Lenkija). Pasitaikius palankiai progai, persikėlė į Rygą, ten 1889-1891 m. taip pat teko valdininkauti mokslo apygardos kanceliarijoje. 1891-1915 m. P.Mašiotas buvo Rygos vokiečių realinės gimnazijos matematikos mokytojas, 1913-1915 m. - dar ir privačios mergaičių gimnazijos direktorius. Gyvendamas Rygoje, su kitais suorganizavo lietuviškas „Pašalpos“, „Kanklių“ (scenos mėgėjų, 1904), „Žvaigždės“ (švietimo, 1906) draugijas. Paskutinei vadovavo apie 10 metų. Šią draugiją įkūrė lietuvių inteligentai, susirūpinę maždaug 40 000 Rygos lietuvių švietimu.

Jo pastangomis įsteigtos 6 lietuviškos pradžios mokyklos, kuriose dirbo 8 mokytojos. Mokyklas išlaikė „Žvaigždės“ draugija, kuri ne tik švietė žmones (rengė paskaitas, vaidinimus, koncertus, loterijas), bet ir jų metu bei kitais būdais kaupė lėšas mokykloms. Suaugusiems lietuviams Rygoje buvo steigiami vakariniai kursai, kuriuose buvo skaitomos Lietuvos istorijos, geografijos, gamtos mokslų bei kitų dalykų paskaitos.

Prie lietuviškos mokyklos ištakų

Rygoje gyvendamas, 1894 m.  P.Mašiotas vedė iš Linkuvos apylinkių kilusią išsilavinusią dvarininko dukrą Mariją Jasienskytę. Jų šeimoje, branginusioje lietuvių papročius ir kalbą, išaugo trys vaikai: Marija, Jonas, Donatas. Šeima sugyveno labai gražiai, darniai. 1915-1918 m. P.Mašiotas buvo Martyno Yčo (1885-1941) suorganizuotos Vilniaus mergaičių gimnazijos direktorius Voroneže. Beje, greitai jis buvo paskirtas ir ten buvusios lietuvių berniukų gimnazijos direktoriumi.

Kai 1907 m. Vilniuje buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija, P.Mašiotas buvo vienas iš tos draugijos iniciatorių, todėl kiek galėdamas stengėsi prisidėti prie jos veiklos ir pasirinko etnografijos sritį. Laisvu nuo darbo ir atostogų metu jis fotografuodavo visa, ką jam atrodė svarbu išsaugoti tautos atmintyje.

Grįžęs į Lietuvą, P.Mašiotas pasinėrė į Lietuvos mokyklos kūrimo darbą.

1918 m. P.Mašiotas - Lietuvos Tarybos Švietimo sekcijos narys, Švietimo ministerijos Aukštesniojo mokslo departamento direktorius, 1919-1923 m. - švietimo viceministras. Tiesus, principingas, patyręs pedagogas nesilankstė naujai iškeptiems valdininkams, dirbo negailėdamas jėgų, sakydamas: „Jei aš mesčiau šitą vietą, tai ne vietą mesčiau, o Lietuvą“. Tačiau atsirado „aukščiau sėdinčių“, kuriems asmeniniai interesai, partiniai kivirčai buvo svarbiau negu tautos reikalai. P.Mašiotas, specialiai laikinai panaikinus viceministro postą, buvo iš jo atleistas ir paskirtas Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriumi. Liūdėti nebuvo kada. P.Mašiotas greitai įsitraukė į Klaipėdos gyvenimą. Gerai mokėjo vokiečių kalbą, todėl pritapo suvokietintoje Klaipėdoje. Be tiesioginių pareigų, rūpinosi suaugusiųjų švietimu, prižiūrėjo valdininkams organizuojamų lietuvių kalbos kursų darbą. 1929 m. dėl nesutarimų su gubernatoriumi Antanu Merkiu (1887-1955) atsistatydino ir išėjo į pensiją. Tuomet atsidėjo literatūrai.

Savo pavarde ir slapyvardžiais (Čiabuvis, Dvylis, Mošaitis, Niektauška, Pakeleivingas, Rygietis, P.A., P.A.Svetys, P.A.Suvalkietis, Mark-bis ir kt.) „Aušroje“, „Draugijoje“, „Varpe“, „Rygos garse“, „Gimtojoje kalboje“, „Lietuviškajame balse“, „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos mokykloje“, „Skaitymuose“, „Šviesoje“, „Ūkininke“, „Vaire“, „Švietimo darbe“ ir kt. rašė pedagogikos, vaikų literatūros, mokyklų darbo organizavimo, kalbos, visuomeninio gyvenimo, mokslo populiarinimo temomis. Per daugiau kaip 50 metų jis parašė kelis šimtus straipsnių.

Vadovėlių autorius

Vadovėlius P.Mašiotas ėmėsi rašyti paragintas lietuvių nacionalinio atgimimo veikėjų. „Dar 1904 ar 1905 m. pradžioje, - rašė autobiografijoje P.Mašiotas, - buvau gavęs iš Vilniaus, iš Jablonskio gana griežtą laišką, kad aš būtinai ir skubiai turįs parašyt aritmetikos vadovėlį pradžios mokyklai. Paprakaitavęs artimiausias vasaros atostogas, parašiau „Aritmetikos uždavinyno pradedamajai mokyklai“ I dalį ir išsiunčiau į Vilnių. Paprakaitavęs kitas atostogas, turėjau ir II dalį. Voroneže karui baigiantis iš to paties Jablonskio gavau įtikinamą patarimą imtis rašyt vadovėlių aukštesniajai mokyklai. „Trigonometrijos“ pradžią jau galėjau skaityt jam vagone, keliaujant iš Voronežo į Vilnių. Vilniuj tą vadovėlį baigiau <...> ir ėmiaus kitų rašyt. Ypač sparčiai ėjo darbas, kai bolševikai, paskui lenkai sudarė čionai tokias sąlygas, kad baisu būdavo nosį iš namų iškišt“.

P.Mašiotas parašė ir išleido šiuos vadovėlius: „Aritmetikos uždavinynas“ (1-2 d., 1906, 14-asis leid., 1938), „Raštas. Vadovėlis norintiems išmokt rašyt“ (1907), „Plokštumos trigonometrija“ (1919), „Žemosios matematikos istorija“ (1919), „Algebros uždavinynas“ (1-2 d., 1919-1920), „Logaritmų knygos“, „Ašakaičio abėcėlė“ (1921), „Fizikos vadovėlis vidurinei mokyklai“ (1922), „Plokšminė trigonometrija ir uždavinynas“ (1936, pertvarkė sūnus J.Mašiotas).

Parašė ir mokslo populiarinimo kūrinių: „Pasikalbėjimai apie dangų ir žemę“ (1901), „Mokslo pasakos ir pasakojimai“ (1916), „Kaip žmogus žemėje įsigalėjo“ (1919), „Žiema ir vasara“ (1920) ir kt. „Ir aš mažas buvau“ (1919), „Gimnaziją atsiminus“ (1922), „Kai knygas draudė“ (1924), „Pašešupių knygnešiai“ (1937) - P.Mašioto atsiminimų knygos, kuriose jis meniškai pateikė lietuvių nacionalinio judėjimo, kovų su carizmu, kaimo buities vaizdus.

Dabar plačiajai visuomenei P.Mašiotas labiausiai žinomas kaip vaikų rašytojas. Iš maždaug 150 jo knygučių vaikams apie 30 originalios. Kitos - laisvieji, sulietuvinti žymių Vakarų ir Rusijos autorių kūriniai vaikams. Daugelio Vakarų Europos rašytojų originalias knygutes tėvui atsiųsdavo Lietuvos užsienio atstovybėse dirbusi dukra Marija Urbšienė. 1969 m. Lietuvoje pakartotinai imta leisti P.Mašioto kūrinius vaikams. Serija pavadinta „Prano Mašioto knygynėlis“.

Nepriklausomoje Lietuvoje P.Mašioto nuopelnai buvo tinkamai įvertinti: 1928 m. jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio, 1933 m. - I laipsnio ordinais, 1923 m. išrinktas Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto garbės daktaru, 1933 m. - Lietuvos rašytojų draugijos garbės nariu.

Užgeso kartu su Lietuva


Už santaupas P.Mašiotas Kaune, K.Donelaičio g.2A, pasistatydino namą. Jam padėjo giminaitis architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, dėkingas už paramą mokantis Rygoje. Čia kelerius metus ramiai gyveno dirbdamas literatūrinį darbą.

Bet atėjo 1940 m. Kadangi namas atsidūrė NKVD kaimynystėje, P.Mašiotas buvo prievarta iš jo iškeldintas. Dukra Marija su žentu Juozu Urbšiu (1896-1991), paskutiniu prieškario nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministru, buvo ištremti iš Lietuvos. P.Mašiotas vasarą prisiglaudė Kačerginėje, sūnaus Jono (1897-1953 Čikagoje), žymaus prieškario Lietuvos matematikos mokytojo, vadovėlių autoriaus, vasarnamyje. Čia dar sulaukė žinios iš Tambovo, Leningradskajos g.25, kur buvo apgyvendinti M.ir J.Urbšiai (1940 08 01 telegrama ir 08 25 atvirukas J.Mašiotui). Bet 77 metų pedagogas ir rašytojas daugiau nepajėgė pakelti ir 1940 09 14 mirė.

„Jo gyvenimas prasidėjo rūsčiai nugriaudėjus 1863 m. sukilimo audrai, - rašė P.Mašioto biografė, daug prisidėjusi prie jo vardo grąžinimo tautai, mokytoja iš Kudirkos Naumiesčio Natalija Manikienė (1922-2008), - sutapo su keturiasdešimt metų trukusiu lietuviškos spaudos draudimu, I pasauliniu karu, nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpiu“. Užgeso nepriklausoma Lietuva, užgeso ir P.Mašiotas.

1993 m. rugpjūčio mėnesį P.Mašioto anūkė Baniutė Mašiotaitė-Kronienė, gyvenanti JAV, parvežė tėvo Jono pelenus ir jie iškilmingai buvo perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse, šalia P.Mašioto, M.ir J.Urbšių. Vėliau B.Mašiotaitė-Kronienė minėtą vasarnamį ir maždaug 1 ha žemės sklypą Kačerginėje padovanojo miesteliui su sąlyga, kad vasarnamis bus ir toliau prižiūrimas (jame yra 4 butai, gyvena 3 šeimos), o viename bute bus Mašiotų muziejus.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Nacionalinių vertybių rinkimai 2013"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net