respublika.lt

2017 liepos 27, ketvirtadienis

P.Kriaučiūnas - lietuvybės apaštalas Sūduvojenuotraukos

2017 sausio mėn. 30 d. 08:51:06
Jonas RUDOKAS

Mūsų tautinis judėjimas prasidėjo XIX a. pirmoje pusėje Žemaitijoje, bet labiausiai išsiplėtojo vėliau Sūduvoje, kuri priklausė Varšuvos generalgubernijai. Tą lėmė čia buvusi mažesnė carizmo priespauda, taip pat aktyvūs vietos inteligentai, tarp kurių mokytojas P.Kriaučiūnas užima ypatingą vietą.

 

Jis gimė 1850 m. rugsėjo 16 d. netoli Kybartų Papečkių kaime, šviesioje šeimoje: tėvas, paprastas ūkininkas, kalbėjo ir skaitė ne tik lietuviškai, bet ir vokiškai, lenkiškai, rusiškai; lietuviškai skaitė ir motina. Petras buvo vyriausias iš keturių brolių ir, vykdydamas motinos valią, ruošėsi į kunigus: mokėsi Vištytyje, nuo 1862 m. - gimnazijoje Marijampolėje. Net šis miestas, lietuviškų kaimų apsuptas, buvo labai lenkiškas, sulenkinta buvo ir gimnazija, nors dėstė joje rusų kalba.

Kodėl šis jaunuolis dar gimnazijoje ryžosi eiti prieš srovę: rinko lietuviškus žodžius žodynui, drąsiai kalbėjo lietuviškai viešumoje (o tai buvo nepriimta), vadino save lietuviu? Kaip jis pats vėliau pasakojo, meilę gimtajai kalbai, tėvynei Lietuvai jam įkvėpė motina, įpratinusi dar vaikystėje šventadienių rytais giedoti lietuviškas giesmes. Daugelis prisiminė, kaip 1871 m. pavasarį iškilmingame akte, surengtame gimnazijos baigimo proga, dalyvaujant ne tik mokytojams, mokiniams, bet ir jų tėvams, valdžios atstovams, apylinkės dvarininkams jis lietuviškai labai pakiliai ir išraiškingai padeklamavo savo paties išverstus vieno lenkų poeto eilėraštį ir Ivano Krylovo pasakėčią. Tada pirmą kartą šioje mokykloje viešai nuskambėjo mūsų kalba, tai buvo demonstracija, klausytojai karštai plojo, o lietuvės moterys šluostėsi ašaras...

Po to buvo Seinų kunigų seminarija ir Peterburgo dvasinė akademija. Ypač čia, studijuodamas 1875-1879 m., bendraudamas su kolegomis ir būsimuoju kalbininku Kazimieru Jauniumi, ir rašytoju, kanauninku Silvestru Gimžausku P.Kriaučiūnas gerokai papildė savo lituanistikos žinias, sustiprino pažiūras ir galutinai suformavo gyvenimo principus, kurių pirmasis buvo toks: gyventi tarp savųjų, čia dirbti ir mirti. Todėl dvasinės vyresnybės skiriamas į Mogiliovo guberniją jis atsisakė kunigo šventimų, Varšuvos universitete įgijo lotynų kalbos mokytojo diplomą ir galėjo pretenduoti į tarnybą savojoje Alma Mater - Marijampolės gimnazijoje.

Caro valdžia bijojo mūsų inteligentų, laikė juos maištininkais ir gynėsi nuo jų visokiais būdais. Todėl P.Kriaučiūnui, norėjusiam mokytojauti Lietuvoje, teko ne tik išlaikyti specialius sunkius egzaminus, bet ir nusižeminti, prisiekti ištikimybę carui Aleksandrui III, įsipareigoti sąžiningai ir uoliai jam tarnauti, gerbti imperijos įstatymus, nepriklausyti jokioms slaptoms draugijoms, padėti valdžiai kovoti su jos priešais ir t.t. Tik po to 1881 m. lapkričio 3 d. jis buvo paskirtas lotynų kalbos mokytoju su 750 rublių metine alga, be to, dėstė čia lietuvių, esant reikalui - ir vokiečių, graikų kalbas, tvarkė mokyklos biblioteką.

Visus šiuos darbus naujasis mokytojas atlikdavo labai sąžiningai ir kūrybiškai. Puikiai, įdomiai dėstė lotynų kalbą - apie tai vėliau su dėkingumu rašė ne vienas jo mokinys dvasininkas: Motiejus Gustaitis, Pranciškus Būčys ir kiti, kuriems tai buvo labai svarbu toliau besimokant. Netrukus pelnė didžiulį mokinių autoritetą ir pagarbą dar ir dėl savo gero būdo, karšto temperamento ir garbingo stoto - ne šiaip jis gavo Perkūno pravardę. Tačiau ypatingą dėmesį skyrė lietuvių kalbos mokymui: atskleisdavo jos grožį, pabrėždavo jos vertę, artumą sanskrito, lotynų kalboms, jos skirtumus nuo rusų ir lenkų kalbų, iliustruodamas savo teiginius ryškiais, įsimenančiais pavyzdžiais. Kiekviena proga pabrėždavo, kad rusų abėcėlė, tuo metu prievarta peršama mūsų raštui, visai netinka. Mokė ne tik rašybos, gramatikos, sintaksės - pasakojo apie garbingą mūsų praeitį, garsius senovės valdovus, apie mūsų papročius, tautosaką, skatino mokinius ją rinkti. Žinoma, tą aiškinti buvo galima tik prieš tai patikrinus, ar už durų nesiklauso koks valdžios šnipas, nes bet kokie nukrypimai nuo kalbos mokslų buvo griežtai draudžiami. Nors iš 700 gimnazijos mokinių 80 proc. buvo gryni lietuviai, anksčiau šios pamokos buvo nemėgstamos. O dabar tapo noriai, gausiai lankomos dėl
P. Kriaučiūno entuziazmo ir pedagoginio talento.

O mokytojas tuo neapsiribojo - stengėsi daryti įtaką ir miesto gyventojams. Buvo sukaupęs turtingą lituanistinę biblioteką, kurios knygas skolino patikimiems žmonėms, pirko nemažais kiekiais lietuvišką literatūrą ir ją dykai dalijo, platino „Aušrą“. J.Šliūpas tvirtino, kad „ypač pačioje pradžioje „Aušrai“ būtų labai sunku buvę išsilaikyti, jeigu jos palaikyti nebūtų norėję P.Kriaučiūnas, mokytojas Marijampolės gimnazijoje, ir Juozas Miliauskas, policijos viršininkas Rygoje. Kriaučiūnas sumokėdavo už šimtą ar du šimtus egzempliorių ir per mokinius plačiai paskleisdavo „Aušrą“ Suvalkijoje ir Kaune“. Jis buvo ir tarp „Varpo“ leidimo iniciatorių, rėmė ir platino jį. Dėl to ir apsigyveno viešbutyje - specialiai, kad būtų sunkiau sekti, kas pas jį lankosi, ypač daug svečių sulaukdavo šventadieniais. Mieste vis dažniau imta kalbėti lietuviškai, P.Kriaučiūno įtaka buvo jaučiama ir Veiverių mokytojų, Seinų kunigų seminarijose, net, kaip toliau matysime, Maskvos universitete.

Gaila, tokia kilni ir svarbi patriotinė mokytojo veikla truko tik aštuonerius metus, nes valdžia ją įvertino taip, kaip buvo įpratusi: prikibo, kad pamokose jis naudoja knygas, išspausdintas ne „graždanka“, o lietuviška abėcėle. Todėl 1887 m. rugsėjį jam teko palikti gimnaziją ir ieškotis kito pragyvenimo šaltinio, žinoma, tik čia pat, Lietuvoje. Gerų pasiūlymų nebuvo, teko kurį laiką skursti, gyvenant iš kuklios teismo raštininko algos (12,5 rublių mėnesiui) Plokščių miestelyje, bet savo idėjų jis neišsižadėjo nei tada, nei vėliau, kai 1889 m. tapo teisėju.

P.Kriaučiūno dėka Plokščių miestelis ištisus keturiolika metų buvo lietuviškos veiklos židinys. Čia, jo namuose ant Nemuno kranto, lankėsi ne tik žymiausi mūsų tautinio judėjimo veikėjai, bet ir rusų, danų, suomių mokslininkai, tyrinėjantys lietuvių kalbą. Čia jis tęsė kovą dėl lietuviškos abėcėlės - rašė peticijas valdžios įstaigoms, 1900 m. mokslinėje konferencijoje Peterburge įrodinėjo, kad iš rusiško raidyno lietuvių kalbos garsams išreikšti tinka vos 20 ženklų, o net 97 trūksta, - tai argi mūsų tautiečiai gali tokia abėcėle naudotis?

Teisėjas jis buvo geras, doras, turėjo autoritetą, dėl to buvo renkamas šioms pareigoms tris kadencijas iš eilės. Bet vis dėlto turėjo jas palikti - vis dėl kovos už lietuvybę. 1906 m. grįžo į Marijampolės gimnaziją, vėl dėstė lietuvių kalbą, dabar, panaikinus spaudos draudimą, čia buvo galima sukaupti didelę lietuviškų knygų biblioteką. Tačiau prasidėjus karui 1915 m. gimnazija atsidūrė Jaroslavlyje, o kartu ir P.Kriaučiūnas. Čia dirbo neilgai - 1916 m. mirė nuo anginos ir atgulė amžinojo poilsio toli nuo gimtinės, kurios ilgėjosi, tikėjosi bent po mirties į ją sugrįžti. Deja, dėl revoliucijos Rusijoje net jo palaidojimo vieta liko nežinoma...

Savo mokytoją P.Kriaučiūno mokiniai pavadino lietuvybės apaštalu, taip išskirdami jį iš kitų tautinio sąjūdžio veikėjų. Ar tinka šis dabar beveik užmirštas, nevartojamas žodis šiuo atveju? Manau, tinka, nes jis skelbė, platino tautinį judėjimą tuo metu, kai dar niekas to nedarė, dar anksčiau už
J.Basanavičių, ir ne tik Sūduvoje. Jo nuopelnus turėjo pripažinti net rusų valdžios atstovai. Svarbiausia - jis išugdė arti šimto savo sekėjų, kovotojų dėl lietuvių tautos teisių, nepriklausomos Lietuvos kūrėjų - profesorių, rašytojų, politikų, karininkų, vyskupų, gydytojų, žurnalistų, teisininkų. Neatsitiktinai iš 20-ies Nepriklausomybės akto signatarų net šeši buvo P.Kriaučiūno mokiniai. Prezidentas Kazys Grinius - taip pat jo mokinys - savo atsiminimuose mokytojo pavardę paminėjo greta žymiausių tautos žadintojų - M.Valančiaus, J.Basanavičiaus, V.Kudirkos - ir šį vertinimą aiškino taip: „Kas gi paruošė naujų lietuvių inteligentų kadrus ir kas jiems parodė kryptį, kuri nuvedė iki nepriklausomos demokratinės Lietuvos? Aš manau, kad svarbiausias čionai veikėjas buvo Petras Kriaučiūnas“, tokių jo mokinių išvardijo apie 80. O daugelis jų savo ruožtu kai ką įtraukė į lietuviškąją veiklą, taip susipratusių tautiečių vis gausėjo, nepaisant valdžios persekiojimų.

Taip vyko gal dar ir todėl, kad savo mokiniams P.Kriaučiūnas įskiepijo ištisą filosofiją, savitą pasaulėžiūrą, štai keletas svarbiausių jos teiginių:

- patys besišviesdami švieskite ir kitus lietuvius;

- nepasiduokite baimei, kurią stengėsi sukelti lietuvių širdyse mūsų spaudėjai. Nebijokite dėl savo tautos laimės nukentėti. Neišsigąskite pakliuvę į priešų rankas, neįkiškite į nelaimę kitų;

- laikykitės vienybės, visados atmindami, kad svarbiausias dalykas yra visos tautos atgijimas, susipratimas, bendras ėjimas prieš bendruosius spaudėjus;

- laikykitės amžiais nusistovėjusių dorovės dėsnių, artimo meilės, teisingumo, darbštumo, tolerancijos;

- branginkite savo sveikatą, kad ilgiau galėtume tarnauti lietuvių tautai ir t.t.

P.Kriaučiūnui sekėsi įteigti tokią pasaulėžiūrą savo mokiniams todėl, kad pats gyveno pagal šias idėjas, niekada jų neišsižadėjo, be to, turėjo įtaigos dovaną, buvo išsilavinęs žmogus - mokėjo aštuonias kalbas, tvirtai tikėjo mūsų tautos ateitimi. O jo mokiniai liko ištikimi lietuvybei visur ir visada, ypač svarbu, kad studijuojantys Maskvos universitete apie 1886 m. įkūrė lietuvių studentų draugiją ir aktyviai joje veikė - nepasidavė rusinimui.

Reikia pridurti, kad K.Grinius paminėjo tik 1881-1888 metus, pačius sunkiausius lietuviškai veiklai. O mokytojas savo apaštalavimą tęsė ir 1906-1916 m., nors energijos tada turėjo ir mažiau. Apie jį šiltai atsiliepė Nepriklausomybės akto signataras P.Klimas, poetas prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, pastarasis rašė: „Iš visų mano mokytojų man ryškiausiai atmintyje stovi Petras Kriaučiūnas. Pirmiausia imponavo jo... geros, ramios ir kartu gyvos žvitrios akys, žadindavo pasitikėjimą. Jį, žilabarzdį mokytoją, ir mus, naivius, nedaug ką suprantančius vaikus, jungė tarsi kokius sąmokslininkus nujaučiama opozicija prieš visą tą mums, lietuviams, priešišką įtaigos dvasią ir jos vadovybę.“

Štai kiek daug nuveikė, kokį gilų pėdsaką mūsų tautos istorijoje paliko tik vienas mokytojas...

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • GAISRAS: ankstų ketvirtadienio rytą gaisras kilo Vilniaus rajone, Kalvelių kaime; pranešimą, kad Žiogų gatvėje atvira liepsna dega medinis gyvenamasis namas, Bendrasis pagalbos centras skubios pagalbos telefono numeriu 112 gavo 5.18 val.
  • KELIAI: šiauriniuose ir vakariniuose šalies rajonuose dėl buvusio arba besitęsiančio lietaus valstybinės reikšmės kelių dangos šlapios; likusioje šalies dalyje keliai sausi, informuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
jogle rugsejis

Ar bankai sąžiningai elgiasi su savo klientais?

balsuoti rezultatai

Kur dažniausiai vasarą perkate vaisius ir daržoves?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +13  +16 C

   +14  +16 C

 

   +14  +17 C

   +22   +24 C

  +20  +23 C

 

   +19  +21 C

    5-12 m/s

     1-5 m/s

 

      2-6 m/s

 

USD - 1.1644 PLN - 4.2613
RUB - 69.7050 CHF - 1.1152
GBP - 0.8928 NOK - 9.2893
reklama
Velyke2017
reklama
Rokiškio pienas 2017.06