Pirmo lietuviško šedevro autorius

Atrodo, kad Lietuva nebenori kartotis klaidomis ir daug rūpestingiau rengiasi paminėti literatūros genijaus Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines, nei prieš dvejus metus minėjo  M.K.Čiurlionį.

Literatūros klasiko vardu jau pavadinti 2014-ieji Lietuvos metai, jau Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija kreipėsi dėl šios sukakties įtraukimo į 2014 metų UNESCO minimų sukakčių sąrašą. Šis klausimas UNESCO generalinėje konferencijoje bus svarstomas šių metų lapkritį. Šios organizacijos sprendimu 1977-aisiais K.Donelaičio „Metai“ buvo įtraukti į Europos šedevrų rinkinį.

Jau išnyra ir su šiomis datomis susijusių įvykių bibliotekose, mokyklose, parodose. Traukia dėmesį mažosios plastikos ekspozicijos „Skulptoriai skaito Donelaitį“, pristatomos miestuose, susijusiuose su kūrėjo vardu ir lietuvybe. Ir Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune minėjimo metai, galima sakyti, ne šiandien ir ne vakar prasidėję: čia jau numirgėjo poeto 233-iųjų mirties metinių dieną (vasario 18-ąją) atidaryta Kaliningrado miesto vaikų dailės mokyklos vaikų piešinių paroda „Donelaičio pasaulis“ (K.Donelaičio muziejus Tolminkiemyje priklauso Kaliningrado srities meno ir istorijos muziejui), čia dar tebevyksta moksleivių žinias tikrinanti ir tvirtinanti viktorina. „Kristijono Donelaičio gyvenimas ir kūryba“...

Bene prieš trejus metus Seime numatyti minėjimo programos metmenys, metų pradžioje 2013-2014 m. minėjimo renginių projektą apsvarstė Kultūros ministerija. Jame numatyta daugybė reginių ir renginių, įtraukiančių įvairių krypčių meno ir literatūros mokslo atstovus. Minint K.Donelaičio 300-ąsias gimimo metines numatyta išleist jo kūrybos tyrinėjimų seriją, K.Donelaičio raštų mokslinį leidimą, tirti K.Donelaičio archyvinį palikimą Vokietijoje, atnaujinti esamas ir rengti naujas ekspozicijas Tolminkiemio bažnyčioje ir klebonijoje, surengti K.Donelaičio poemos „Metai“ skaitymus ir t.t. Jei pavyks bent trečdalį to, kad numatyta, įgyvendinti, jau bus šis tas.

Ketinama susukti ir atkuriamosios meninės dokumentikos filmą apie Mažąją Lietuvą ir K.Donelaitį, laidų ciklą apie jį, tradicines ir virtualias parodas, konkursų, spektaklių, simpoziumų ir pan.

Grožinės lietuvių literatūros pradininkas evangelikų liuteronų pastorius K.Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose, Gumbinės apskrityje, Prūsijos karalystėje, mirė 1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemyje, ten, Tolminkiemio bažnyčioje, ir palaidotas. Po teologijos studijų Karaliaučiaus universitete dirbo Stalupėnų mokykloje muzikos mokytoju, mokyklos vedėju, paskui beveik keturis dešimtmečius iki mirties buvo Tolminkiemio klebonas. Laisvalaikiu rašė eiles lietuvių ir vokiečių kalba, komponavo muziką, meistravo barometrus, muzikos instrumentus, optinius prietaisus.

Manoma, kad svarbiausią savo kūrinį, poemą „Metai“, K.Donelaitis rašė 1765-1775 m. (tiksli data nežinoma). Atskiroms poemos dalims „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“ bendrą jungiantį pavadinimą parinko Liudvikas Rėza pirmajame K.Donelaičio poemos leidime 1818 m.

„Mes dažnai nesuvokiame, kad to provincijos purvuose braidančio pastoriaus būta labai šviesaus žmogaus, - yra sakiusi „Respublikai“ literatūros tyrinėtoja Dalia Dilytė-Staškevičienė, knygos „Kristijonas Donelaitis ir Antika“ autorė. Jos manymu, ne tik poema „Metai“, bet ir pasakėčiomis, kurių yra šešios („Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“), mes turėtume pagrindo didžiuotis jau vien dėl to, kad tuo metu jos buvo vienintelės to meto Europoje pasakėčios, parašytos hegzametru. Graikų ir lotynų kalbomis skaitanti ir verčianti antikos literatūrą D.Dilytė didžiausiu K.Donelaičio nuopelnu laiko tai, kad jis sukūrė „didaktinio ir herojinio epų sintezę“.

K.Donelaičio didybę matė ir būtojo laiko literatūros šviesuoliai. Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune saugomas 1932 m. Maironio paskaitos apie K.Donelaitį, skaitytos Lietuvos universitete, rankraštis; ištrauką galima rasti muziejaus puslapyje: „Pradėsiu literatūrą nuo pat jos pradžios, kuomet ji pasireiškė raštu. Pradėsiu ją Duonelaičiu ir paaiškinsiu, kodėl. (...) Aš skiriu rašliavą arba raštiją nuo literatūros. Lietuvių rašliava, tai visa, kas lietuvių kalba buvo spausdinta... (...) Literatūra suprantama kiek siauresne prasme. Tai yra veidrodis, kuriame amžiais pasireiškė tautos siela, jos savita kibirkštėlė; tai tautos meno kūriniai, tik, rodos, ne visi, nes literatūra neapima muzikos, tapybos, statybos ir kitų meno sričių. Ji apima tik kūrinius tautos kalba, žodžiais aikštėn pasireiškusius. Taip suprasta literatūra bėga siauresne vaga, negu rašliava; ji neapima tų žodžio kūrinių, kurie žiūri pelno, naudos, praktiškumo, mokslo, pažangos.(...) Todėl negalima lietuvių literatūros pradėti pirmuoju lietuvišku spaudiniu: arba reikia pradėti ją mūsų gražiomis dainomis, arba rašomąja lietuviška literatūra. Aš pradėsiu rašomąja, Duonelaičiu. (...) Kaip italuose Dantė, taip mūsuose Duonelaitis ne tik pradeda literatūrą, bet iškart užima joje labai žymią, gal net žymiausią iki šiolei vietą“.

Kitąmet turėtų pasirodyti dvi solidžios monografijos - D.Dilytės- Staškevičienės „Kristijono Donelaičio pasakėčios“ ir Vaido Šeferio, šiuo metu dėstytojaujančio Slovakijoje, Brno Masaryko universitete, „Kristino Donelaičio „Metai“ . Pasak V.Šeferio, šiandieniniai rašytojai turėtų nešiotis K.Donelaičio portretą piniginėje, nes jis yra pirmasis tikras lietuvių poetas, „pirmasis talentas, kuriam pavyko pajusti lietuvių poetinio žodžio gelmę“.