3 nuotr.Šiaulių apskrities policijos pareigūnai Regina Medeikienė ir Aleksandras Saiko yra puikus pavyzdys galvojantiems, kad vienintelis būdas gerai pailsėti – tai pagulėti ant sofutės. Šios poros poilsis po sunkios darbo savaitės policijoje – judėjimas. Abu jau ir nesuskaičiuotų, kiek kilometrų įveikė pėsčiųjų žygiuose, bėgimo maratonuose ar kelionėse.
Nuo jų neatsilieka ir trys Reginos vaikai. Ugdomi siekti užsibrėžtų tikslų ir įveikti sunkumus, jie jau žino pergalės saldumą.
Prasidėjo nuo rugiagėlių
Šeimos buto sienos paženklintos įrodymais, jog čia gyvena labai veiklūs žmonės. Viena pakaba – Reginai, ilgametei daugybės pėsčiųjų žygių ir bėgimo maratonų dalyvei ir laimėtojai, priklausantys medaliai. Greta – Aleksandro.
4-mečio Žilvino ir 8-erių Žygimanto kambariuose – taip pat krūvos medalių. Dešimtimis jų didžiuojasi ir 12-metės Rugilės kambarys.
Sunku ir suskaičiuoti, kieksyk šeima išvien stojo prie starto linijos. Ir emocijų pasitaikydavę visokių. Tačiau pasiektų tikslų džiaugsmas bematant užgoždavo neigiamas emocijas.
Vis tik šeimos startuole ir idėjų generatore galima vadinti R. Medeikienę, Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus vyresniąją tyrėją. Jos nueiti ir nubėgti kilometrai gerokai peršokę ir tūkstantį. Bėgimo maratonuose šiaulietė nuskynusi ne vieną prizinę vietą.
Draugės pėdomis seka ir Aleksandras Saiko, Radviliškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiasis postinis. Pėsčiųjų žygius pamėgęs gerokai anksčiau nei susipažinęs su Regina, į bėgimo trasas stojo tik draugės paskatintas.
"Visur, išskyrus bėgimą! Sakydavau, kad tai – arklių sportas", – taip Reginos įkalbinėjimams bėgti protestavo Aleksandras.
Iš pradžių jis draugę tik nuveždavo į bėgimo varžybų vietą ir nufotografuodavo – fotoaparato iš rankų nepaleidžiantis pareigūnas su juo išsiskiria, na, gal tik miegodamas.
Bet štai kartą ėmė ir pamėgino bėgti keturis kilometrus. Patiko. Kitąsyk nubėgo penkis. Distancijos ėmė nejučiomis ilgėti. Dabar pareigūnas be bėgimo, kaip ir be pėsčiųjų žygių, į kuriuos šeima išsiruošia kartais ir kiekvieną savaitgalį, nebeįsivaizduoja laisvalaikio.
O Reginos aistra bėgioti gimė iš vienos menkos smulkmenos. Juokiasi, seniai seniai, vieną dieną labai užsinorėjusi rugiagėlių, mėlynavusių kitapus kelio. Ėmė ir nubėgo jų prisiskinti. Taip viskas ir prasidėjo.
100 po 100 kilometrų
Abu susitiko pėsčiųjų žygiuose daugiau nei prieš penkerius metus. Raudona striuke vilkinti moteris kaip mat patraukė Aleksandro akis. Juokiasi, kartą ją pamatęs, ryškiai raudonos striukės žygeivių pulkuose akimis ieškojo jau kaskart.
Dviejų vienišų policijos pareigūnų bendravimas iš pradžių buvo tik oficialus: jis jai – žygio nuotraukų, o ji jam – "ačiū". Kol vieną dieną Regina nusprendė pastudijuoti Aleksandro feisbuką ir jam parašyti. Bendravimui pamažu įsilinguojant, gimė jausmai. Nuo tada į pėsčiųjų žygius ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje jau leisdavosi ir tebesileidžia arba dviese, arba ir su Reginos atžalomis.
Prieš kelerius metus R. Medeikienė įveikė ilgiausią pėsčiųjų žygio maršrutą – per parą nuėjo šimtą kilometrų nuo Jurbarko į Kauną. Antrąsyk šimtą kilometrų maršrutu Baisogala–Radviliškis įveikė jau per 19 valandų.
Į pirmą savo žygį, 50-ies kilometrų, R. Medeikienė išėjo prieš septynerius metus. Po žygio sutinusias kojas įkišo tik į šliures, visai nederančias prie policijos pareigūnės uniformos.
Tąkart po žygio ji pasakė: daugiau niekada! Tas "niekada" pasimiršo labai greitai.
O A. Saiko įtraukė kolega patrulis, pakvietęs sudalyvauti Panevėžyje rengtame pėsčiųjų žygyje. Aleksandro pašmaikštavimu, gal tas kolega ieškojo, kas degalams susimestų... Susimesti, žinoma, susimetė, ir ne tik tam žygiui. Būdas atitrūkti nuo įkyrių minčių, palikti nuovargį, atsikratyti darbe patiriamų neigiamų emocijų įtraukė policininką lygiai taip pat, kaip dar vaikystėje pamiltas fotografavimas.
Gyvatės – fotogeniškiausi modeliai
Su fotoaparatu A. Saiko nesiskiria nė vienoje šeimos išvykoje, fotografavimu susidomėjusi ir Rugilė.
Anot R. Medeikienės, jos draugui nesunku atsikelti savaitgalį kylant saulei ir nuvažiuoti, pavyzdžiui, į Rėkyvą, kur gyvena daugybė, anot jo, itin fotogeniškų gyvačių – mėgstamiausių Aleksandro modelių.
Ir į darbą Radviliškio policijoje A. Saiko stengiasi išvažiuoti kuo anksčiau – tai tam, kad spėtų stabtelėti ir nufotografuoti saulę, jei ji gražiai kiltų, arba gervių žirkles...
"Saulės laida – nuostabi, kaip ir Lietuva, kuri yra be galo graži, išskirtinė. Lietuvos grožio nepamatytume, jei gulėtume ant sofutės. Kur kitur jei ne Akmenės karjeruose dar galima išvysti Marso kanjonus, ko verti Suvalkijos lygumų kalnai, Žemaitijos kalvos, Kurtuvėnų kraštovaizdžiai!", – tuo klausimu vieningai sutaria abu sutuoktiniai.
Aleksandro nuotraukose užfiksuoti gamtovaizdžiai, gyvūnai, gėlių žiedai – tarsi atvirukai. O būna, kad savo vardą Aleksandras išgirsta šaukiant iš kiemo – tai vaikai jį kviečia norėdami, kad jis nufotografuotų kažką gražaus.
"Gamtai net nereikia pozuoti, ji ir taip fotogeniška", – šypsosi A. Saiko.
Vyras neseniai įsigijo senąjį "Zenit" – panašiu ir pradėjo fotografuoti būdamas vaikas. Pasirodo, šiandieninėje prekyboje vis dar yra tokiam fotografavimui reikalingų juostų – A. Saiko planuoja prisiminti senuosius fotografavimo metodus.
Dviese ir visi kartu
Reginai ir Aleksandrui labai svarbu, kad vaikai laiką leistų naudingai, o ne sulinkę prie kompiuterio. Tai todėl keliaudami visi kartu, dažnai renkasi tokius pėsčiųjų žygių ir bėgimų atstumus, kad užduotis būtų įveikiama net mažiausiam šeimos nariui aštuonmečiam Žygimantui.
Žinoma, ne visada mokyklos ir popamokinėje veikloje užimti vaikai nori išsiruošti į žygius, ne visuomet gali. Anot Reginos, kartais atžalas tenka įkalbinėti, kartais paskatinti, sudominti. Nepaisant visko, rezultatas būna visada panašus: daugybė įspūdžių.
Antai Kęstutėnų žygio metu per pelkėtą griovį šokdamas Žilvinas nuskandino batus, o Šilutės pėsčiųjų žygio maršrutas vedė tiesiai per upelį, kuriame vandens smulkaus sudėjimo Reginai iki pažastų – teko Aleksandrui draugę pernešti. Arba kovo mėnesį vykstantis ekstremalus bėgimas po Rėkyvos pelkes: kojos šąla taip, kad jų net nebejauti... Kur dar patirti tokias emocijas ir išbandymus, jei ne visai šeimai siekiant vieno tikslo?
O kartais į keliones leidžiasi tik dviese. Kipras, Izraelis, Ukraina, Slovakija, Lenkija – nuskrenda lėktuvu, apsistoja, o tada leidžiasi pėsčiomis, išnaršydami ir menkiausius kampelius, per dieną nukulniuodami ir po keliasdešimt kilometrų. Tokias keliones Regina ir Aleksandras vadina poilsinėmis, nes geriausiu poilsiu laiko keliavimą ir judėjimą.
"Ieškome veiklos, kuri nukreipia mintis nuo darbinių rūpesčių, nes įveikiant sunkumus nėra laiko galvoti apie darbą", – sako R. Medeikienė.
Aktyvus poilsis, sakoma, sveikata. Aktyvi pareigūnė gūžteli pečiais: niekada planuodami žygius apie sveikatą ir nepagalvojo! Kokia sveikata, jei po ilgųjų žygių sutinsta kojos arba nukrenta nagai?
Pirmiausia šeimai – tai pabuvimas su šeima, su bendraminčiais, tai pažintys, ir puikiai praleistas laikas.
