Nedaug buvo likę iki poeto Antano Miškinio svajonės

Koks žmogus buvo poetas Antanas Miškinis (1905-1983), geriausiai gali papasakoti Vilniuje gyvenanti jo vienturtė dukra Jolanta Miškinytė-Garjonienė (73 m.). „Mano tėvui Lietuva buvo šventa - dėl to jis kadaise ir neemigravo, dėl to niekur ir neišvažiavome...“ - į tolimus prisiminimus leidžiasi poeto dukra.

Komunikabilus žmogus

„Aš gerai neprisimenu tėvo prieš lagerius. Bet mano tėvą pažinoję žmonės pasakojo, kad jis buvo nepaprastai linksmas ir džiaugsmingas, su kiekvienu žmogumi rasdavo bendrą kalbą. Visi sakė, kad sugrįžęs iš lagerio jis jau buvo nebe toks, - tėvo portretą mėgina atkurti J.Miškinytė-Garjonienė. - Aš irgi išskirčiau šiuos tėvo charakterio bruožus - jį labai domino žmonės, jis iš tikrųjų su kiekvienu žmogumi pasišnekėdavo, nesvarbu, ar tai būdavo pas mane atėjęs draugas, ar tiesiog kur nors sutiktas nepažįstamasis. Tėvas buvo labai skaidrus žmogus. Jeigu kas nepatikdavo, jis iš karto viską išrėždavo, bet niekad nevaikščios susiraukęs, nesėdės kur kampe piktas. Jam buvo būdingas linksmumas, mokėjimas kalbėtis su žmonėmis, kaip šiais laikais sakoma, - komunikabilumas. O mama buvo priešingybė. Ir aš esu panašesnė į mamą - labai gaila, bet neturiu tokio tėvui būdingo komunikabilumo“.

Tačiau labai daug kuo moteris yra panaši į savo tėvą. „Supykusi mama sakydavo: tu tokia pat kaip tėvas - iš jo perėmei visus blogiausius bruožus. (Šypsosi.) Aš nesu tokia tvarkinguolė, kuri viską surinks iki plaukelio, iki mažiausios dulkelės. Ir visi mano darbo popieriai būdavo gerai išdarkyti. Tėvo būdavo tokie patys, tad esu tėvo dukra“, - šypsosi moteris. Pagal profesiją A.Miškinio dukra yra inžinierė technologė. Porą metų atidirbo fabrike, paskui persikėlė gyventi į Vilnių, kur dėstytojavo tuometiniame Lengvosios pramonės technikume (dabar - Vilniaus kolegijos fakultetas). „Dar tik ketvirti metai, kaip nedirbu, todėl dar nesu įpratusi taip laisvai gyventi“, - prisipažįsta jau senokai sutuoktinį inžinierių palaidojusi moteris, su kuriuo susilaukė vienturtės dukters Rasos. Kūrybinis talentas A.Miškinio anūkei, pasirinkusiai chemijos mokslus, vis tik nepersidavė. O poeto dukrai? „Kažkur truputį yra, bet aš supratau, kad nėra ko pavardės gadinti...“ (Šypsosi.)

Pati baisiausia naktis

Poeto atžala pasakoja, kad tėtis su mama susipažino studijų metais, kai jiedu studijavo tame pačiame Vytauto Didžiojo universiteto fakultete. Poetas krimto lituanistikos mokslus, o jo būsima žmona Aleksandra - slavų ir lotynų kalbas.

„Aš gimiau 1939 metais. Man buvo jau beveik devyneri, kai atėjo ta baisioji naktis, labai gerai ją prisimenu... Mes gyvenome pirmame aukšte, tokiame mediniame dviejų aukštų name, ir naktį aš pabudau nuo didžiulio trenksmo - kareiviai trankė į sienas, langus ir duris, rusiškai rėkdami: atidarykite, atidarykite. Staiga mūsų namus užplūdo kareiviai, buvo daroma didžiulė krata. Galiausiai išsivedė tėvą, o mus paliko kaip masalą. Liko pilnas butas kareivių su automatais. Man rodos, kad mano mėgstamame kampelyje prie krosnies, kur tik vaikas gali įsisprausti, buvo pastatytas ir kulkosvaidis... Kareiviai kokią savaitę laukė, gal ateis pas mus kokie ryšininkai...“ - į skaudžius prisiminimus leidžiasi A.Miškinio dukra. 1948-aisiais prasidėjus didžiajam vežimui, poeto A.Miškinio žmonai ir dukrai tik per plauką pavyko išvengti tremties. „Atėjo mamos draugė ir mus išsivedė taip, kaip stovime. Su mumis gyvenusi senelė, mamos mama, nesutiko palikti namų, ji tikėjosi, kad dėl kitokios pavardės jos neišveš. Bet kareiviai iš pykčio, kad mūsų nerado, griebė ir išvežė senelę“, - kraupias šeimos istorijos detales pasakoja J.Miškinytė-Garjonienė.

Laikas be tėvo šeimai buvo labai sunkus, nes teko glaustis kur pakliuvo - tai pas vienus, tai pas kitus giminaičius. „Aš neturiu nei tėvų namų, nei mokyklos neturiu vienos, bet užtat turiu daug klasės draugų“, - sako J.Miškinytė-Garjonienė, kuri jau buvo studentė, kai 1956-aisiais tėvas grįžo iš tremties. „Aš pirmoji jį pasitikau, nes kaip tik buvau atvažiavusi atostogauti pas mamą Ariogalos rajone ir kažkokiais reikalais buvau atsiųsta į Kauną. Mes žinojome, kad jis turi grįžti, bet nežinojome tikslios datos. Ir va tada jis atėjo pas dėdę, kur aš kaip tik buvau. Buvo ankstyvas rytas ir aš dar miegojau, o dėdė jau buvo atsikėlęs. Ir kai atidarė mano tėvui duris, dėdė taip suriko, kad aš iššokau vos ne su visa lova. (Šypsosi.) Jis buvo toks nedidelis, sublogęs, nors ir prieš trėmimą tėvas jau buvo tokio nepilno veido... Ir mudu abudu grįžome namo pas mamą...“

Iš tremties poetas parsivežė savo liūdnąsias „Psalmes“, kurios priskiriamos prie pačių vertingiausių pasipriešinimo laikotarpio literatūrinių kūrinių. O koks likimas ištiko poeto laiškus, kuriuos jis tremtyje rašęs savo žmonai Aleksandrai? „Mama nenorėjo publikuoti tėvo laiškų, man liepė viską sudeginti - tą aš ir padariau. Aš irgi tam pritariu. Yra žmogus, yra jo kūriniai - kam naršyti kiekvieną jausmelį ir atspalvį“.

Pasikalbėjimai su tėvu

Ar poetas nekeikė likimo už jam kliuvusią nelengvą dalią? „Keikti likimą - ne jo charakteriui, jis visą laiką juokaudavo, jeigu žmogus gyventų kokį 120 metų, tai visai nieko būtų metelius kitus praleisti lageryje ir pasižiūrėti, koks ten verda gyvenimas, ypač kai dabar žmonės šitaip yra įpratę skųstis, tai tas negerai, tai anas negerai. O kai pagyveni tokiomis baisiomis sąlygomis, tada viskas pasidaro dar ir kaip gerai. Namuose galvoji: suvalgysiu tą, o gal suvalgysiu dar aną, o lageryje, pasakojo, visai ne taip buvo. Paskui jau buvę pusė bėdos. Bet pradžia, sakė, buvo labai sunki, ypač bjauru buvo tame Mordovijos lageryje... Tėvas nieko nekeikė ir nekaltino, nė tų žmonių, kurie neišlaikę prasitarė apie pogrindinę veiklą. Lietuva jam buvo šventa - jo kaimas, jo tėviškė jam buvo šventas reikalas, dėl to jis ir neemigravo, dėl to ir neišvažiavo. Draugai išvažiavo... O mes neišvažiavome tėvo dėka, moterys - mama ir senelė būtų išvažiavusios. Bet jis būtų dar anksčiau numiręs, jeigu visą gyvenimą būtų pasmerktas gyventi toli nuo Lietuvos, toli nuo savo Tėviškės, kurią nepaprastai mylėjo“.

A.Miškinis mirė 1983 metais taip ir nesulaukęs savo didžiosios svajonės išsipildymo, - jis norėjo pamatyti nepriklausomą Lietuvą. „Nedaug buvo likę, tada buvo pats juodžiausias laikotarpis, bet tėvas tikėjo, kad vis tiek turi būti nepriklausomybė. Visa šita nelaisvė negali būti amžinai, - kaip šiandien prisimena ištartus tėvo žodžius. - Jau suaugusi būdama, kai man užeidavo noras pasikalbėti su tėvu, aš „Žaliaduonių gegužę“ skaitydavau. Ten jaučiau patį tikriausią tėvą, kurį aš pažinau, ten jaučiu tėvo neapsakomą meilę kaimui, savo tėviškei ir žmonėms. Ir esu labai laiminga, kad Miškinių sodyba, kurioje dabar veikia muziejus, yra taip gražiai sutvarkyta. Mes pasitarėme ir padovanojome tą sodybą Utenai, nebūtume jos išlaikę. Ji griuvo ir reikėjo įdėti nemažai lėšų, kurių mes neturėjome. Bet dabar sodyba prisikėlė naujam gyvenimui, ji niekados nebuvo tokia tvarkinga“. Toje sodyboje laiką mėgo leisti poetas, ten dažnai nuvažiavęs su savo žmona išbūdavo iki pat šildymo sezono.

Ar poetui A.Miškiniui būtų lengva gyventi dabartinėje Lietuvoje, dukra abejoja. „Jau senojoje Lietuvoje jis buvo šiokioje tokioje opozicijoje. Jis visada sakydavo, kad poetas neturi eiti su valdžia, poetas visada turi būti opozicijoje. O dabartinėje Lietuvoje jam nebūtų lengva ir nebūtų prie širdies kai kurie dalykai, kaip ir mums visiems...“ - atsidūsta poeto dukra.

Trumpai

Keletas faktų iš Antano Miškinio biografijos 

(1905 m. sausio 29 d. Juknėnuose - 1983 m. gruodžio 16 d. Vilniuje) - lietuvių poetas, vertėjas, prozininkas, publicistas, modernaus neoromantizmo atstovas.

Mokėsi Daugpilio gimnazijoje, Zarasų vidurinėje mokykloje ir Kauno Aušros gimnazijoje.

1934 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.

Nuo 1932 m. mokytojavo Kaune, 1936-1940 m. valstybės radiofono redaktorius. Antrojo pasaulinio karo metais mokytojavo, 1945-1948 m. - Valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktorius.

1945-1948 m. dalyvavo antisovietinėje rezistencijoje, 1948 m. suimtas ir ištremtas į Sibirą, iš kurio grįžo 1956 m.

1986 m. Miškinių buvusios sodybos klėtelėje įkurta Antano ir Motiejaus Miškinių gyvenimo ir kūrybos ekspozicija.