respublika.lt

2017 spalio 24, antradienis

Muzikos mokytojo Ginto gyvenimas - šių dienų krašto istorijanuotraukos

2017 spalio mėn. 09 d. 08:04:44
Dalia Savickaitė

Dabartiniams penkiasdešimtmečiams tenka gyventi labai įdomų gyvenimą. Tai bene vienintelė karta, kuri mokėsi mokslinio komunizmo teorija grindžiamų mokymosi programų tiek vidurinėse, tiek aukštosiose mokyklose, karjerą pradėjo socialistinės rinkos sąlygomis, o vaikus augino ir senatvės pensijos sulauks savo gyvenimą gerindami laisvosios rinkos aplinkoje. Juos formavo vienokios vertybės, jų vaikus - jau visai kitokios. Tokio amžiaus žmogaus gyvenimo istorijoje atsispindi visi politiniai ir ekonominiai pertvarkymai.

 

Rytiečiai sako, kad reikėjo labai nusikalsti, kad būtų skirta gyventi keičiantis santvarkoms. Matyt, Gintautas Juodagalvis taip pat buvo kažką ne taip padaręs praeitame gyvenime, kad jam teko tokia dalia. Dabar jis - jau daugelį gyvenimo pamokų išmokęs Ignalinos muzikos mokyklos gitaros ir muzikos istorijos dalykų mokytojas, daugeliui pažįstamas kaip įvairių Ignalinos kultūrinių renginių organizatorius, dalyvis, džiazo muzikos propaguotojas, dainų kūrėjas.

Kaip tapo muziku


Į Ignalinos miestą kartu su tėvais Gintas nusileido iš vaizdingų miestą supančių Ažušilės kalvų. Kartu su pamokomis bendrojo lavinimo mokykloje lankė ir muzikos mokyklą, kur mokėsi groti akordeonu. Aštuntoje klasėje jau buvo baigęs muzikos mokslus ir spėjęs paragauti muzikanto „profesionalo“ duonos. Sudegus Vidiškių kultūros namams, visas jaunimas traukdavo į Dūdų kaimą. Gintautas Juodagalvis ten gavo pirmąją scenos adrenalino dozę: grojo šokiuose. Cenzūros nebuvo, tad skambėjo bitlų ir kitokios tuometine samprata „prasto skonio“ jaunimo melodijos. Būdamas devintoje klasėje pirmą kartą grojo vestuvėse. Tėvo draugo paprašytas svečius linksmino per abi jaunųjų puses. Uždirbo 300 rublių! Direktoriaus alga! Džinsai, visų paauglių svajonė - magnetofonas „Daina“, savi pinigai - nerealu! Taip pradėjo kirbėti mintis, kad malonumą teikiantis užsiėmimas gali tapti pragyvenimo šaltiniu. Kol baigė vidurinę mokyklą, dar spėjo ir cenzūros slėgį pajusti: kai pradėjo groti Ramūno Gelžinio vadovaujamame ansamblyje ir oficialiai koncertuoti, teko ir „Mažąją žemę“ šlovinti.

Tai nesumažino noro mokytis muzikos. Tuomet fortepijonu Gintas grojo tik viena ranka. Norint įstoti reikėjo tobulėti. Jis per mėnesį pasiruošė stojamiesiems ir įstojo į LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos skyriaus chorinio dirigavimo specialybę. Kaip tikras menininkas nemėgo sportuoti, savaitgaliais važinėjo į gimtinę uždarbiauti ar šiaip šokiuose pagroti. Vaikinas „aktyviai studentavo“, todėl reikėjo metams mokslus nutraukti. Tą laiką teko praleisti tarnaujant armijoje. Ignalinos atominę elektrinę statantiems kariams reikėjo muzikantų. Dveji metai Kaniūkuose (Ignalinos r.) prabėgo gan lengvai: kariai dienomis dirbdavo, o meno vadovas ruošdavosi repeticijoms - skaitydavo knygas. Kareiviškais rūbais pasirėdęs skaitytojas stulbino gretimo miestelio - Dūkšto - bibliotekininkes prašydamas žodynų ir kitų „protingų“, karių niekada neprašomų surasti, knygų. Pagrindiniai jo atliekamos muzikos klausytojai buvo uzbekai ir slavų tautų žmonės: jiems labai patikdavo grupės „Mašina vremeni“ dainos. Į Klaipėdos konservatoriją grįžo kai ten gyvenimo stiliaus madas diktavo Raimondas Šilanskas, Stepas Januška, a.a. Vytautas Germanavičius ir kiti. Į Ignalinos rajoną parvyko tais pat metais kaip ir dabar plačiai žinoma teatro dalykų ekspertė Jolanta Narbutaitienė.

G.Juodagalvis buvo paskirtas į naują Visagino muzikos mokyklą. Tuomet tai nebuvo laukiamiausias paskyrimas, bet kadangi visi Visagino švietimo ir kultūros reikalai buvo tvarkomi Ignalinos r. savivaldybėje, tai tuometinės skyriaus vedėjos Genovaitės Žemaitienės išsiprašė paskyrimą atidirbti Didžiasalyje veikusiame Ignalinos muzikos mokyklos skyriuje. Didžiasalis tuomet buvo klestintis pasienio miestelis, sėkmingai gaminantis plytas. Buvo net sava „bohema“: ten tuomet dirbo būsimos Ignalinos savivaldybės kultūros skyriaus vedėjos Aldonos Jeleniauskienės vyras Algimantas, buvo įkurta grupė „Kodėl“. Tais metais Gintą, kaip Mikutavičių Vilniuje, pradėta vadinti geidžiamiausiu jaunikiu. Keičiantis valdžioms pradėjo mažėti Didžiasalio miestelis.

Tais laikais muzikos mokytojų netrūko. Aktyviai muzikiniame gyvenime dalyvavo dainingosios Deimantė Zlatkauskienė, a.a. Olga Bertytė-Juknevičienė ir kt. G.Juodagalviui pavyko gauti dalį etato Ignalinos muzikos mokykloje. Jeleniauskai atvyko gyventi į Ignaliną. Paglobojant skyriaus vedėjai, Ignalinos kultūros centre atsirado estrados studija ir darbo vieta joje. Populiarėjant elektroninei muzikai iš grupės „Kodėl“ liko tik Gintas ir Algimantas. Gintas aktyviai dirbo su muzikuojančiais vaikais, įrašinėjo kompaktinius diskus. 1995 m. uždarė kultūros centro duris ir pasakė niekada daugiau ten nebedirbsiąs. Ir šiandien Gintautas mano, kad kiekvienam, 20 metų dirbusiam kultūros centre, dar esant gyvam reikia statyti paminklą, nes ten dirbantis už minimalų atlygį parduoda visus savo savaitgalius, švenčių dienas, galiausiai atitolsta nuo šeimos, betampydamas renginių inventorių sudilina visus sąnarius. Jaunam šeimos tėvui tuomet nebuvo jokios galimybės išlaikyti šeimą. O uždarbiauti pašalėse nelabai norėjosi.

Mokytojas moko ne tik pamokose

Nuo to laiko G.Juodagalvis - muzikos mokytojas. Sakosi, kad kasmet mokslo metų metu tuos devynis mėnesius išgyvenąs nėštumo periodą: mokosi, kaip sukauptas žinias patraukliai perduoti vaikui, kokiu „kampu“ jas pateikti, nes kiekvienas besimokantis muzikos mokykloje - individualybė. Baigiantis mokslo metams įsivardija savo klaidas, sukauptą informaciją „surūšiuoja“ atminties stalčiukuose. Mokytojas tvirtina, kad nei žinios, nei diplomai, nei kvalifikacijos pažymėjimai patys savaime tikrai nieko nereiškia. Žinių daug, o atoveiksmio nėra. Tikru mokytoju jis pasijuto maždaug po dešimties mokytojavimo metų, kai jau sugebėjo analizuoti savo klaidas, mokytis iš savęs. Ne ką mažiau reiškia ir asmeninis mokytojo pavyzdys. Mokytojas Gintas kūrė dainas, ruošė džiazo muzikos koncertus su savo mokiniais - grupe „Penkios ketvirtinės“ ir draugais - grupe „GRAIS“ (pavadinimas iš pirmųjų gupės narių vardų raidžių). Teko savo patirtį perduoti ir bendrojo lavinimo mokyklų muzikos mokytojams. Su jais kalbėjo apie ritmiką ir naujųjų technologijų taikymą pamokose.

Kuriančiam mokytojui labai svarbiu atskaitos tašku tapo Rytų Aukštaitijos muzikos mokyklų festivalis. Jį savo laiku inicijavo Utenos apskrities administracija. Festivalis vykdavo (ir dabar dar vyksta pačių mokyklų iniciatyva) vis kitame apskrities rajone. Kai festivalis turėjo vykti Ignalinoje, pasitaręs su kolegomis iš kitų rajonų: A.Katinu (Utena), K.Grigaliūnu (Anykščiai), G.Lazdausku (Zarasai), paruošė siurprizą „groja mokytojai“, nes manė ir iki šiol mano, kad mokytojas turi būti veiklų pradininkas. Nors ši iniciatyva tuo metu ne visiems patiko, bet po keleto metų Gintas sulaukė kolegos K.Grigaliūno skambučio, kviečiančio prisijungti prie kuriamo buvusios apskrities rajonų muzikos mokytojų „Rytų Aukštaitijos big bendo“. Jis jau yra. Kolektyvas veikia visuomeniniais pagrindais, mokytojai į repeticijas ir koncertus atvyksta savo entuziazmu varomais automobiliais, savo „partijas“ laisvu nuo darbo laiku repetuoja namuose.

Scenos adrenalinas

Scena laikas nuo laiko vis atsivilioja. Keletą metų su draugais ir mokiniais ruošdavo džiazo muzikos koncertus, bet tokia muzika - mėgėjui, kurių provincijoje nedaug. Kultūrininkai muzikos pedagogų „intervenciją“ priėmė kaip papildomą darbo krūvį - ir tai visiškai suprantama, nors skaudu. Dabar dalyvauja renginiuose, kai būna kviečiamas. Matyt, tikra tiesa, kad savo kieme pranašu nebūsi, tad savo paslaugas pasiūlo firmoms, kitiems to pageidaujantiems. Kartu su draugais ruošia scenarijus ir repertuarą pasirodymams, pasikrauna gyvenimo džiaugsmą stimuliuojančio adrenalino ir - toliau mokytojo keliu.

Gintas sako, kad taip gerai, kaip dabar, - jis dar nėra gyvenęs. Bet tai ir blogai, nes nėra jokio poreikio kurti. Visi įrašyti kompaktai - praeityje. Jaunimo, kuris norėtų konkuruoti su vyresniais, rajone jau nėra - išvažiavo su visu stimulu, skatinančiu vyresniuosius demonstruoti „klasę“. Azarto į gyvenimą buvo įpylęs „Almajos“ - Ignalinos muzikos mokyklos mokytojų kapelos - dalyvavimas laidoje „Duokim garo“, kurioje jie tapo laureatais. Vertindamas šią laidą, G.Juodagalvis sako, kad muzikoje vertinga viskas, kas turi savo klausytoją. Pats pirmenybę atiduoda ne tokioms akademinėms kapeloms, o kaip sako vedėja L. Sungailienė, „tikrinėms“ - savamokslėms iš liaudies. Mokytojas sako, kad senatvėje norėtų sukurti azartišką, iš širdies muzikuojančią „kantri“ kapeliukę. Malonu, kad su kolegomis gyvena kolektyviškai, ieško įvairių naujesnių pasirodymų formų. Vienas iš paskutinių labiausiai įsiminusių - duetas su mokyklos direktore Birute Paukštiene, kai dainą žiūrovams pateikė sujungdami du skirtingus muzikos stilius. Respublikoje - įprasta, rajone, ir dar su direktore - naujiena. Baugoka, kai pradedi galvoti, nes vos keli kolegos mokytojai dar neturi 50-ies. Nors ir sakoma, kad nepakeičiamų nėra, bet nesimato, kas juos pakeis, jei ir toliau taip. Jaunystės svajonė - bohema? Gal ir gerai būtų su protingais žmonėmis pasikalbėti, bet ne taip, kaip jaunystėje. O vis dėlto jau tingisi, jau yra kitokių įsipareigojimų. Ir įrodinėti niekam jau nieko nebereikia, ir nesinori. Nebent pačiam sau.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRALAIMĖJO: Baltarusijos ledo ritulio antrojo diviziono čempionato rungtynėse pirmadienį Elektrėnų „Energijos“ komanda išvykoje 2:9 pralaimėjo Baltarusijos 18-mečių rinktinei.
  • SUMAŽĖJO: per pastaruosius dešimt metų nelaimingų paauglių skaičius Lietuvoje reikšmingai sumažėjo - dabar šalyje nelaimingais save laiko 8 proc. berniukų ir 15 proc. mergaičių, rodo tyrimas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar šiais laikais lengva įsigyti būstą?

balsuoti rezultatai

Kaip turėtų būti elgiamasi su pertvarkomuose parkuose esančiais medžiais?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   -2    0 C

   0   +2 C

 

   -1   0 C

   +5   +6 C

  +2  +4 C

 

   +2  +3 C

    2-3 m/s

     3-5 m/s

 

      4-5 m/s

 

USD - 1.1740 PLN - 4.2266
RUB - 67.4375 CHF - 1.1581
GBP - 0.8909 NOK - 9.3883
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12